Vieniems reikia vitamino D, kitiems – C, o man reikia vitamino „sc“, apie magišką vietą – sceną – LRT.lt portalui sako aktorius, humoristas, televizijos laidų ir renginių vedėjas Mantas Stonkus. Kaip gimsta idėjos šou pasirodymams? M. Stonkus tikina įkvėpimo pasisemiantis keliaudamas, tačiau idėjų kyla kiekvieną dieną stebint aplinką, žmones ir jų santykius. Anot žinomo aktoriaus, labai svarbu būti pastabiam ir fiksuoti dalykus, kurių paprastai žmonės galbūt neužfiksuoja.
– Ar esate atviras žmogus, mėgstate apie save kalbėti? Ar yra temų, kuriomis nešnekate?
– Jeigu sąžiningai, esu labai atviras, „atdaras“, prisileidžiu ir myliu žmones. Mėgstu viskuo dalytis, bet kartais nuo to nukenčiu. Kasmet jaučiu, kad tampu vis uždaresnis. Nori nenori, esu žmogus, kiekvieną dieną save demonstruojantis šimtams tūkstančių, bet, aišku, yra ribos, visada pagalvoji ir pasveri, verta ar neverta visiems kažką pasakoti. Kai gyveni tokį gyvenimą, natūraliai kai kurias duris atidarai, kai kurias uždarai. Tad esu ir uždaras, ir atviras tuo pačiu metu.
– Esate ir gana užimtas žmogus. Turite daug veiklų: vaidinate, vedate laidas, renginius. Turite šeimą, rūpinatės vaikais. Ar lieka laiko sau, savo pomėgiams? Kaip išnaudojate tą laiką?
– Nežinau, ar esu labai užimtas šiuo metu. Gal tiesiog labai matomas. Tas užimtumas nebėra toks didelis, koks būdavo prieš tris keturis metus, kai reikėdavo dirbti dirbti dirbti. Dabar viskas nusistovėjo, vaidinu spektakliuose, bet laiko turiu daug, tik nemoku jo išnaudoti, nes esu didelis tinginys. Nuolat būnant ant pjedestalo kartais norisi laisvu laiku drybsoti ir nieko nedaryti, negalvoti. Tai yra mano laikas sau.
– Nemažai keliaujate, o keliaudamas renkatės tolimesnes keliones. Neseniai atostogavote Afrikoje, Kenijoje. Kokį įspūdį paliko ši valstybė?
– Aš manau, kad kiekviena kelionė, kad ir kokia kryptimi, ar Kenijos, ar Varšuvos, ar Rygos, pakeičia žmogų. Žmonės tam ir keliauja, kad keistųsi ir kažką pamatytų. Tai buvo ypatinga kelionė, mano gyvenimo kelionė. Labai daug įspūdžių ir jie tokie švieži, kad dar ne visai suprantu, kur aš buvau ir ką pamačiau. O pamačiau labai daug.
Kiekvienais metais bandome su draugų kompanija nuvykti bent į vieną tolimą ilgą kelionę ir kas du tris mėnesius pasirinkti artimesnes kryptis. Artimiausiu metu keliausiu prasiblaškyti į Romą su tėčiu ir broliu, pavasarį esame skolingi vaikams atostogas prie baseino, rudenį galvojame kur nors pakeliauti su visa šeima.
– O ką jums duoda kelionės – įkvėpimo? Nuotykių? Neseniai perskaičiau tokią mintį – keliauti, atsitraukti nuo įprastos aplinkos svarbu tam, kad pasiilgtum savo namų.
– Kad ir kur benukeliaučiau, visada suprantu, kokioje tobuloje šalyje gyvename. Tiems žmonėms, kurie neiškeliauja iš Lietuvos, gali susidaryti įspūdis, kad tai prasta šalis, bet iš tikrųjų aš galiu patvirtinti, kad mes gyvename pačioje geriausioje šalyje pasaulyje.
Antras dalykas, kelionėse visada nutinka labai daug nuotykių. Situacijos irgi yra įkvėpimas, kelionėse visai pasikeičia ir žmonių santykiai. Tai įkvepia rašant ir naujas stand-up`o programas.
Per šią kelionę tiek daug nutiko: pamačiau Afriką, jos žmones, didmiesčius, santykius, darbo etiką, Mantas (Katleris – aut. past.) pasipiršo. Tiek daug visko įvyko – toks bagažas padeda rašyti naują programą. Tai įkvėpimas ir mylėti Lietuvą.
– Esate tikras Lietuvos mylėtojas, kilęs iš Žemaitijos. Ar traukia ten sugrįžti ir ar dažnai grįžtate?
– Labai dažnai grįžtu, kaip įmanoma dažniau. Esu jautrus žmogus, nostalgiškas. Myliu savo kraštą, Žemaitiją. Ten labai gerai jaučiuosi – tiek fiziškai, tiek pasąmonė gauna tokios keistos namų aplinkos energijos, kuri išvalo smegenis, atgaivina.
– O esate galvojęs apie tai, kad galbūt kažkada norėtumėte ten gyventi?
– Esu galvojęs ir nuolatos rezgu visokius planus. Labai norėčiau kada nors – dar ne šiandien ir ne rytoj – įsikurti kur nors Žemaitijos miškuose aplink Platelių ežerą. Ir, aišku, leisti laiką ne vienas, o su draugais. Man patinka, kai yra šalia draugų. Norėčiau turėti tokią vietą, į kurią nuolat atvyktų žmonės, ir joje praleisti savo likusį gyvenimą.
– Žemaičiai labai didžiuojasi savo tapatybe. Jūs taip pat ja didžiuojatės: kalbate žemaitiškai, pabrėžiate, kad esate iš Žemaitijos, kad mylite savo kraštą. Kaip manote, iš kur kyla tas pasididžiavimas savo identitetu?
– Manau, taip susiklostė istoriškai. Neseniai turėjome su uošviu konfliktą, jis man sako: „Ko tu tiek pabrėži kaip koks separatistas?“ Tai yra įaugę į mūsų kraują – Lietuvos kontekste esame labiausiai išskirtiniai tiek savo kalba, tiek būdu, tiek istoriškai atrėmėme ne vieną puolimą. Lietuviai dažnai pašiepia žemaičius, patraukia juos per dantį, yra ir kompleksas atsiradęs, kad „ne, mes geri“. Žemaičiai ir šiaip yra karšti žmonės. Tai būtinai ir turi pabrėžti, didžiuotis, ir aš manau, kad yra dėl ko didžiuotis.
– Jūsų darbinė veikla tikrai įvairi. Kas jums pačiam yra įdomiausia: būti komiku, užsiimti aktoryste, o gal ypač žavi vaidyba filmuose ar renginių vedimas?
– Labiausiai man patinka stovėti ant scenos, tiesiogiai kontaktuoti su žmonėmis, gauti iš jų atsakymą, gyvą reakciją. Nesvarbu, ar tai būtų vaidyba, komedija ar stand-up`as. Ko gero, taip ir išdėliočiau: pirmoje vietoje – teatro scena ir stand-up`as, antroje – televizija ir filmai, trečioje – visos kitos likusios veiklos.
– O ką jums pačiam duoda scena, kad joje taip norisi būti?
– Daug duoda. Tik tie žmonės ir lipa į sceną, kurie kažką nori iš jos gauti. Vieniems reikia vitamino D, kitiems – C, o mums reikia vitamino „sc“. Scena labai magiškas dalykas. Išėjęs į šviesą gali prikaustyti tiek daug žmonių dėmesį, juos apgaudinėti ir priversti patikėti, kad esi kitas žmogus... Ko gero, be scenos negalėčiau daugiau gyventi. Man patinka išreikšti save, patinka, kai žmonės mane supranta, – tai terapija, lūkesčių ir svajonių įgyvendinimas ir parodymas kitiems. Ir jeigu jiems patinka tai, ką tu darai, tai yra magiška.
– O bijote lipti į sceną?
– Negaliu sakyti, kad bijau. Aš noriu lipti į sceną. Kai bijai, tai bandai išvengti. Per daug metų jaudulys tapo kontroliuojamas, transformavosi į kažkokį brandesnį jaudulį. Nebedreba rankos, balsas, bet jis kažkur yra, tik kur?.. Matyt, išmokau jį nustumti kažkur iki kulnų.
– O scenos gyvenime yra kažkokių dalykų, kurie trukdo jums, kaip aktoriui, gerai pasirodyti?
– Aš labai nemėgstu netvarkos: užkulisiuose, scenoje, su šviesomis ar kolektyvu, vėlavimu, neatvažiavimu. Mane tai išmuša iš vėžių, blokuoja. Negaliu eiti į sceną, jeigu rūbas nusitepęs ar susiglamžęs, jeigu segtuvas atplyšusiu kampu. Kartais galiu eiti vesti renginį ir nežinoti scenarijaus, bet jaudinsiuosi dėl to, kaip atrodysiu ar apsirengsiu. Turiu būti visiškai estetiškai susitvarkęs, tada būsiu nepažeidžiamas, galėsiu vesti renginį ir be scenarijaus.
– Tai jūs perfekcionistas?
– Gal ne perfekcionistas, o ligotas pedantas. Mėgstu improvizuoti, o perfekcionistai, man atrodo, labai daug ruošiasi, tada bando įgyvendinti planą iki galo. Aš esu estetas, linkęs į improvizaciją.
– Paminėjote išorinę netvarką. O jeigu netvarka vidinė? Kaip susikaupiate?
– Išorinė netvarka atsiranda dėl vidinės netvarkos, kai žmogus yra išsiblaškęs, nepasiruošęs. Man atrodo, apsitvarkyti – puiki terapija. Kol tvarkaisi, galvoji ir susidėlioji daug dalykų. Susitvarkymas viso savęs sutvarko ir vidaus stalčiukus.
– Kartu su kitais humoristais ir aktoriais rengiate pasirodymus: #ManTaiVienodai, #ManTaiGeriau, #ManTaiKieme, „Buvusių moterų reikalai“. Rodomos jau trečios šių šou programos. O sakoma, kad ir antrąkart sėkmės nepakartosi.
– O mes trečią kartą, ko gero, padarėme geriausiai, kalbant apie „mantus“. Stand-up`as – toks žanras, kai su branda, praktika vis tobulėji ir meistriškumo lygis kyla. Tai buvo geras personažas, visos Lietuvos labai mylimas, bet manau, kad jau laikas su juo atsisveikinti. Noriu sukurti kažką naujo, nematyto. Pasiilgau iššūkių, tas personažas pasidarė draugelis, nebe iššūkis.
– O kaip atsiranda šių šou istorijos, iš kur semiatės įkvėpimo kurdami programas?
– Aš manau, kad mes pirmiausia esame labai pastabūs, fiksuojame dalykus, kurių paprastai žmonės galbūt neužfiksuoja: šabloninį elgesį, pavyzdžiui, tam tikroje kavinėje gali pastebėti, kad ten sėdi tam tikros rūšies žmonės. Atėjęs kitas žmogus gal tiesiog matytų žmones, o jie, jeigu pažiūrėtume, turi tam tikras detales, netgi spalviškai jie visi atrodo vienodai. Arba važiuoji mašina, matai situaciją, kaip mergina neužleido vaikino su automobiliu, – tu situaciją užsirašai, po to naudoji kaip pagrindą kurdamas istoriją. Darbas vyksta nuolat, kiekvieną dieną.
– Feisbuke turite beveik 120 tūkst. sekėjų, tai puiki galimybė pasiekti daug žmonių. Ar naudojatės šia galimybe ir kokiais tikslais?
– Aš feisbuku nebesinaudoju visai – man tai nebe trendy dalykas, nes pasidarė labai trendy feisbuke reikšti nuomonę, auklėti žmones, kalbėti visuomeninėmis temomis. Mano nuomone, tai nelabai nuoširdu, žmonės tiesiog naudojasi savo įtaka. Nebenoriu ten kišti nosies: nenoriu nei skaityti, nei pats rašyti ir tapti dar vienu eiliniu Lietuvos moralės sargu ar kažkokiu visų dalykų žinovu ir patarėju. Pasilikau vieną socialinį tinklą, kuriame niekam nieko nereiki aiškinti, viską gali parodyti. Gal tai lengviau, ne taip tauru, bet velniop – man tai patinka.
– O koks jūsų požiūris į influencerius ir visokių daiktų, drabužių, produktų influencinimą – ar jūs pats tuo užsiimate?
– Kai kurie aktoriai, vyresni už mane, sakydavo: „Nesuprantu, kaip tu gali tuos renginius vesti. Nesakau, kad tai blogai, bet reikia mokėti, aš nemoku.“ Lygiai tas pats ir su visokių daiktų, daiktelių, kremukų ir žuvies pirštelių reklama. Aš pabandžiau porą kartų, visai neblogai pavyko, bet supratau, kad esu žmonėms įdomus dėl kitų dalykų. Kai kada neatsisakau, jeigu man labai kažkas patinka, pavyzdžiui, jei tai susiję su mada, sportu ar mano tiesiogine veikla. Tuos dalykus influencinu, o visi kiti – įmerkiau kojelę, bet manau, kad yra žmonių, kurie tai daro geriau už mane, tad neužsėsiu visų kėdžių.
– O apskritai, jūsų nuomone, tai teigiamas dalykas? Kai tu, kaip sekėjas, patenki tarsi į kokios nors įžymybės televizijos kanalą – šalia turinio gauni ir reklamą.
– Aš negaliu pasakyti, tai gerai ar blogai. Tai šiuolaikinis pasaulis, ir aiškinti, kaip blogai yra influencinti, man atrodo tas pats, kaip technikos amžiuje Anglijoje daužyti garo mašiną su pagaliu, – tai tokio paties lygio kvailystė. Taip gyvena jauni žmonės, jie formuoja tendencijas. Nepatinka – nežiūrėk, nedaryk, nesek. Yra pilna turinio be dantų pastos reklamos. Tu gali pasirinkti – tuo ir žavūs socialiniai tinklai, kad tu gali, jeigu netingi, pasidaryti savo kanalą.
– Praėjusiais metais kartu su Ugne Skonsmanaite vedėte „Eurovizijos“ atrankas. Ar šiemet stebėjote „Euroviziją“, domėjotės, kas vyksta, ar jums tai įdomu?
– Įdomu, nors nesėsdavau vakarais su spragėsiais prie televizoriaus, bet, kai turėdavau laiko padrybsoti ant sofos, atsisukdavau, perklausiau dainas. Turiu savo nuomonę dėl tam tikrų žmonių. Nebuvau nei prieš vieną, bet buvau už Moniką Mariją. Man atrodo, šis jaunas įdomus žmogus yra vertas būti pastatytas ant „Eurovizijos“ scenos dėl išskirtinio balso, erudicijos. Ji – „Eurovizijos“ produktas, kurį mums ir reikėjo išvežti. Tikiu, kad vieną dieną taip ir padarysime.
– O ką manote apie nugalėtoją Jurijų – ar jis gali sužibėti didžiojoje „Eurovizijos“ scenoje Izraelyje?
– Gali, jeigu užsienio žmonės, žurnalistai įvertino, jeigu mūsų visuomenei atrodo, kad gali. Jie visi nubalsavo – kokią aš turiu teisę pūsti prieš vėją? Pasakiau savo nuomonę, negaliu kritikuoti kitų pasirinkimo.
– O gal Europą turėtume stebinti humoru ir tokiomis dainomis, kaip grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ kūrinys „Mažulė“?
– Man jie labai patiko dėl teatrališkumo. Nemanau, kad tai eurovizinė daina, bet tai buvo aukšto lygio pasirodymas. Man patinka tikslumas, švara, estetika – jų pasirodyme visa tai buvo. Bet mes ne Balkanai, šie dalykai vis tiek kažkur matyti.
