Veidai

2019.03.06 07:30

Rimantė Kulvinskytė: renkamės įspūdžius, gludiname kampus ir karštyje tirpdome principus

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2019.03.06 07:30

Luna kasdien dovanoja visai kitą, jokių socialinių barjerų, įsitikinimų nesugadintą, nuoširdų pasaulio matymą. Mums įdomu, ar pamilti kultūros bei istorijos paminklai – išpūstas burbulas, ar išties spinduliuoja tokią energiją, kokią net vaikas pajunta be paaiškinimų“, – portalui LRT.lt sako Rimantė Kulvinskytė drauge su vyru Povilu Miškiniu ir dukrele Luna keliems mėnesiams išvykusi į Aziją. Kelionės įspūdžius, sudėtus į vaizdo siužetus „Mėnulis atranda žemę“, jau visai netrukus bus galima išvysti atsinaujinusiame LRT.lt portale.

– Kai Lietuvą kaustė šaltis, jūs išvykote pasidžiaugti Azijos saule. Kur šiuo metu esate?

R. Kulvinskytė: Dar sausį išvykome į Malaizijos sostinę Kvala Lumpurą, o iš čia traukiniu atbildėjome į Penango salą - norėjosi aštresnių vaizdų ir dar aštresnio maisto.

Bičiuliai pasakojo, jog į Džordžtauną, esantį Penange, verta atvykti jau vien tam, kad paragautume vietos virtuvės patiekalų, ir jie buvo teisūs! Pilnus pilvus keitė įspūdžiai, nes Unesco paveldo sąraše esančiame Džordžtaune daug meno, istorijos ir kultūrų.

P. Miškinis: Po Kinų Naujųjų metų, vasario 6 dieną, išskridome į Balį. O daugiau - jokių detalių planų – turint griežtą planą paprastai stengiesi jo laikytis ir nenukrypti nuo numatyto maršruto, o mes norėjome palikti vietos spontaniškumui. Turint porą lagaminų ir dvi kuprines, tikrai nesudėtinga persikelti į kitą viešbutį ar išvykti į kitą miestą. Juolab, kad Azijoje bilietai nėra brangūs. Pvz., skrydis iš Kvala Lumpuro į Balį trims žmonėms gali kainuoti po 50 eurų.

– Azijoje būsite ne tik turistai – jau visai netrukus portale LRT.lt – jūsų rengiama kitokia kelionių laida „Mėnulis atranda Žemę“. Kuo ši laida bus kitokia?

P. Miškinis: Visi kelionės įspūdžiai bus papasakojami per mūsų trejų metų dukros Lunos prizmę. Mudu su Rimante suplanuojame kelionės maršrutą, o visa kita diktuoja dukra. Žinoma, jai norisi pamatyti beždžiones, dramblius... tiesą pasakius, jai tinka ir iš po spintos išbėgęs šimtakojis (juokiasi), bet stengiamės pamaišiui lankyti tiek gamtos, tiek istorijos ar kultūros objektus, ragauti maistą, matuotis tradicinius drabužius – kiekviena kultūra turi daugybę pavidalų.

R. Kulvinskytė: Luna kasdien mums dovanoja visai kitą, jokių socialinių barjerų, įsitikinimų nesugadintą, nuoširdų pasaulio matymą. Norėjome juo pasidalinti su kitais. Mums, suaugusiems, svarbu vieni dalykai, o vaikams – kiti. Pavyzdžiui, Kvala Lumpūro Paukščių parke, jai pirmą didelį įspūdį paliko ne prie vartų pasitikęs povas, o... paukščio formos šiukšliadėžė. Nelabai įsivaizduoju dėl tokio dalyko aikčiojant „Nacionalinės ekspedicijos” herojus. (juokiasi)

Be to, mūsų manymu, labai trūksta kokybiško, originalaus turinio, orientuoto ne tik į suaugusiųjų, bet ir į vaikų auditoriją. LRT šioje sferoje tikrai pirmauja: televizija su „Tūkstantmečio vaikais”, ir „Gustavo enciklopedija”, radijas – su “Vakaro pasaka”, o „Mėnulis atranda Žemę”, tikiuosi, bus įdomus mažiesiems atsinaujinusio portalo LRT.lt skaitytojams.

– Veikiausiai skeptikai jau raukosi ir mintyse burba, kad liksite nepamatę daugybės dalykų, žinomų lankytinų objektų...

P. Miškinis: Viską mes pamatysime! Tik, kaip Rimantė ir pasakojo, iš tos pačios vietos mes su dukra parsivežame skirtingus įspūdžius. Zoologijos sodai, jūrų, meškiukų muziejai – vaiko reakciją į juos galima nesunkiai nuspėti, o turistų pamilti kultūros ar istorijos objektai – kitas reikalas: mums patiems įdomu, kas būtent užklius, įsimins dukrai, ar tos vietos – išpūstas burbulas, ar išties spinduliuoja tokią energiją, kurią net vaikas pajunta be didelių aiškinimų.

R. Kulvinskytė: Štai viena pasaulio lankomiausių tamilų šventyklų Batu Caves jos taip nepaveikė kaip taoistų šventykla Penange. Pati ten panoro užsukti pakeliui į parką. Sugalvojo norą ir paaukojo... Gal visko nepasakosiu – tegul žiūrovai pamato laidoje.(Šypsosi.)

Šioje kelionėje mes atrandame ne tik Aziją, bet ir patys save bei vienas kitą.

– Išvykstate net keliems mėnesiams. Tai pirmoji tokia ilga jūsų šeimos kelionė?

P. Miškinis: Visų trijų – taip. Mudu su Rimante esame daug keliavę po Europą, Ameriką, tačiau į Aziją nevažiavome giliau nei „viskas įskaičiuota” viename Turkijos viešbučių.

Bet jau dabar, po pirmo savarankiško mėnesio Malaizijoje, galiu pasakyti, kad Azija – išties kitas pasaulis, kuris stebina ir žavi ne kasdien, o kiekviename žingsnyje. Todėl tikrai norime pamatyti ir Kiniją, ir Korėją, ir Japoniją... norisi visko!

R. Kulvinskytė: Daug ruošėmės šiai kelionei. Tėvai mus su ašaromis išlydėjo – toks įspūdis, kad emigruot visam laikui susiruošėme. (Juokiasi.) Bet daugybei dalykų, atvykę čia supratome, nepasiruoši – kad ir buvimui kartu 24 valandas per parą.

Vilniuje tai ir draugai, ir darbai, ir darželis, ir seneliai – o asmenybės mūsų šeimoj tai ohohoho, tad dardėdami triukšmingomis Balio gatvėmis ne tik kelionės įspūdžius renkamės, bet ir kaip reikiant gludinamės savo pačių kampus, ir karštyje tirpdome principus. (Juokiasi.)

– Kaip tokia ilga kelionė pačiai Lunai? Juk jai – tik treji?

R. Kulvinskytė:  Lunai patinka lėktuvai, ji yra ne kartą skridusi pas gimines į Angliją, Austriją, buvome Graikijoje. Du, iš viso 16 valandų trukusius skrydžius ji ištvėrė gerokai lengviau nei mes. Tačiau didžiausias šokas ištiko jau naktį, Stambulo oro uoste – Luna pirmąkart pamatė ir sąmoningai suvokė, kiek skirtingų rasių ir išvaizdos žmonių yra aplink, o tada pasipylė klausimai: „Ar turėti juodą odą skauda? Kodėl ši moteris užsidengusi veidą? Kodėl jo plaukai tokie dideli? Kodėl šita mergaitė ant kaktos nusipiešusi taškelį? Ar jai patinka ledai, kaip ir man...“

P. Miškinis: Kalbėdami su vietiniais Kvala Lumpūro gyventojais prisipažinome pavydintys tokio kultūrų ir religijų skirtumo – vaikui augti tokiame kaleidoskope yra tikrų tikriausia dovana, nes jis mokosi tolerancijos, jo akiratis, o kartu, ir pasaulis plečiasi.

Jau po dviejų savaičių kelionės pastebėjome, kad Luna susikūrė savą sistemą: indus ji ėmė vadinti „taškučių žmonėmis“, o štai kinai gavo katinėlių pravardę, mat jie, pasak Lunos, kalba „miau miau miau“. Mūsų kaimynė kinė buvo labai pamaloninta tokio palyginimo. (juokiasi).

– Ar Lunai neilgu namų?

R. Kulvinskytė: Anądien Povilas juokėsi, kad kelionėje Luna susirado daugiau draugų nei mes. Pirmoji draugė buvo malaizietė Erika, paskui prisijungė Bia iš Pietų Afrikos, galiausia Putri iš Nepalo, o čia, Indonezijoje daugiausiai draugų australų. Nuostabiausia tai, kad nors ir darželyje Lietuvoje Luna mokėsi anglų kalbos, tikra motyvacija ir drąsa kalbėti išlindo tik pritrūkus draugijos – dabar net mane susipainiojus angliškai šūkteli.

P. Miškinis: Pirmas dalykas, kurio dukra pasigedo, buvo babytės kepta juoda duona. Šiaip, tiesą pasakius, Lunos maistas tapo ganėtinai nemažu iššūkiu, nes tiek Malaizijoje, tiek Indonezijoje viskas ganėtinai aštru, daug prieskonių, tad Luna pradžioje mito tik bulvytėmis ir ryžiais, obuoliais ir slyvomis – o šie vaisiai čia itin brangūs, mat atvežti iš Europos – prekeiviai turguje mums tai nuolat pabrėždavo (juokiasi).

R. Kulvinskytė: Dėl itin šviesios odos ir plaukų, Luna jau Malaizijoje pasijautė tikra žvaigždė: žmonės gatvėje prašydavo su ja nusifotografuoti, bandydavo paliesti – mat toks dalykas kai kuriose kultūrose, tikima, neša sėkme. Iš pradžių ją tai džiugino, paskui pradėjo varginti, bet kremu nuo saulės vis tiek tepasi itin atsakingai – Luna įsitikinusi, kad „jei paruduos, nebebus lietuvė“, ir į mūsų tvirtinimus, kad odos spalva nelemia tautybės, žiūri itin įtariai.

– Galėjote tiesiog išvykti keliems mėnesiams atostogų, kodėl sumanėte pasidalyti savo įspūdžiais laidose. Dabar teks filmuoti, montuoti, kurti turinį...

P. Miškinis: Banalu, bet atradus malonumą teikiantį darbą, niekada netenka dirbti.. Mums patinka keliauti, Rimantei rašyti scenarijus, man fotografuoti ir filmuoti, tikiuosi pirmi įspūdžiai nebus paskutiniai, o projektą tęsim tol kol Lunai teks keliauti į mokyklą (šypsosi).

Prieš kurį laiką pradėjome dirbti su viena amerikiečių įmone. Kai mūsų partneris suprato, kad jį pradeda spausti augantis darbo krūvis, pradėjo primygtinai kviesti mus apsigyventi Niujorke. Daugelio nuostabai, mes amerikietiškos svajonės vykti į JAV, gauti vizą, o vėliau galbūt ir pilietybę atsisakėme. Žinoma, gyvenant Lietuvoje labai smagu gauti amerikietišką atlyginimą, lygiai taip pat smagu ir jo atsisakyti.

Mudu labai mylime Lietuvą ir norime laisvės. Nenorime kažkam priklausyti, turime savo projektus, kūrybą ir tuo gyvename. Plius Lunos seneliams žymiai smagiau žiūrėti bus visą siužetą, nei tik nuotrupas iš telefono, o ir Lunai užaugus bus surinktas vertingas archyvas.

R. Kulvinskytė: Mes abu – laisvai samdomi verslo konsultantai. Aš daug rašau. Darbus visada vežamės su savimi, tik jų krūvį pasireguliuojame. Lietuvoje dirbame, kol Luna darželyje, o Azijoje... nejaugi tempsi vaiką 8 tūkstančius kilometrų, tada vėl grūsi į darželį ir dirbsi? Kokia prasmė? Tam, kad su maudymuku prie darbo stalo pasėdėtum? Norėjosi veiklos, kuri leistų ir dirbti, ir būti kartu. „Mėnulis atranda Žemę” visa tai apjungia.