Pirmąjį savo albumą, pavadintą „Laukinis šuo dingo”, Alina Orlova išleido prieš 11 metų. Dabar jis atgimė vinilinėje plokštelėje. Kalbėdama apie ją Knygų mugės „Muzikos salėje” atlikėja sako, kad klausyti savo kūrinių po tiek laiko buvo sunku.
„Esu visai patenkinta aranžuotėmis ir atmosfera, bet savo balsą dabar girdėti keista. Įdomi tokia maniera, gal dabar aš jos nebeturiu. Gal jis kažkoks neapdirbtas, per daug laukinis, gal per daug nuoširdus, nesuvaldytas”, – kalba A. Orlova.
Pirmajame atlikėjos albume, o dabar ir vinilinėje plokštelėje įrašytos daugeliui pažįstamos dainos „Lijo”, „Mėnulis”, „Paskutinio mamuto daina” ir kitos. A. Orlova daugelį šių dainų rašė būdama vos septyniolikos metų: „Man sunku pasakyti, ką aš tada mąsčiau”.
Tiesa, kai kurios dainos, pavyzdžiui, „Mėnulis” ir „Lijo” jos koncertuose vis dar skamba.
Į klausimą, kokioje keisčiausioje vietoje jai yra tekę koncertuoti, A. Orlova atsakė, kad tai – miestų šventės. „Labiausiai įspūdį keistumu paliko Surgutas - miestas toli Sibire. Tai buvo miesto šventė. Dainavome lietuviškai, žmonės turbūt net nesuprato, ką, neplojo”, – prisimena atlikėja.
O paklausta, jei reikėtų rinktis, su kuo dainuotų kartu – Vidu Bareikiu, Egidijumi Dragūnu ar Kastyčiu Kerbedžiu, A. Orlova visai nedvejojo: „Su Egidijumi, nes tada būtų juokingiausia, didžiausias kontrastas”.
