Veidai

2019.03.11 16:23

Sigutė Ach: be telefono rankoje sunkiai suvokiame save

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2019.03.11 16:23

10–12 2019-02-07 10:05

Vaikus reikia „atburti“, nes jie yra užkerėti – jie atneša savo kūnus, bet jų sąmonė mirksta visai kitur, kalbėdama apie tai, jog šiandieniniai vaikai didžiąją dalį laiko praleidžia išmaniuosiuose įrenginiuose, LRT RADIJO laidoje „10–12“ sako iliustratorė, dailininkė, rašytoja Sigutė Abramavičienė-Ach. „Negali sakyti, padėk telefoną, aš tau parodysiu kai ką įdomiau“, – įsitikinusi autorė. Anot jos, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas tame telefone vaikui taip įdomu.

– Ką reiškia „Ach“?

– Iš pradžių kalbant įsiterpdavo „ach“, ir dabar taip išreiškiu nuostabą arba kai pamatau ką nors netikėto ar gražaus... Prieš daugiau nei 20 metų labai „achčiojau“ ir taip neįkyriai mano aplinkos žmonės man sakydavo: „Na tu ach...“ Ta, kuri „achčioji“. Ir aš, visai nesitikėdama, kad tai bus pranašinga ar kad tai taps slapyvardžiu, kurį laiką savo darbelius pasirašinėdavau kaip Sigutė Ach. Juos ir matydavo dažniausiai tik mano aplinkos žmonės, kurie žinojo, ką aš turiu omenyje, kai rašau „Ach“.

Po dvejų metų gimė leidykla „Nieko rimto“, ją įkūrė vienas iš mano to meto draugų Arvydas Vereckis. Ir ant mano visų atvirukų taip ir nurodėme autorę – Sigutė Ach. Nesitikėjau, kad taip stipriai apšvies mane prožektorius...

– Jūsų kūryba liejasi laisvai kaip akvarelė ar reikia įdėti pastangų, skirti laiko?

– Man dažnai tie, kas stebi, kaip aš kuriu, sako: „Kaip tu lengvai ir greitai viską padarai.“ Bet iki atsisėdant kurti būna daug vidinio darbo, kuriame aš tarsi paskęstu. Vėliau pati nustembu ir tikrai galiu pasakyti: „Ach, kaip gerai išėjo!“ Nes iš dalies visąlaik jaučiuosi savo kūrinių bendraautorė, akvarelė yra savotiškas vedlys, aš lieju dažniausiai abstrakciją. Būna, kartais ginčijuosi, čia bus kiškis ar angelas.

– Jūs važinėjate po Lietuvą su edukacijomis, bendraujate su vaikais, ką pastebite – ar šiuolaikinio vaiko pasaulis saugus, ar visgi informacinės technologijos paveikia jų saugumą?

– Neturiu šaltinių, kuriais galėčiau pasiremti, stebiu auditoriją ir bandau patirti tiesiogiai. Turiu įvedusi du savo „sigutiškus“ terminus – greitasis informacinis srautas ir lėtasis. Greituoju pavadinau tą, kuris eina per priemones, kad labiau patrauktų mūsų dėmesį, mirgėtų, per sekundę teiktų daugiau informacijos. O žmogus natūraliai vaikšto dviem kojomis ir pagreitėja su priemonėmis.

Žinoma, nieko tame blogo, labai smagu atsisėsti į lėktuvą ir atsidurti prie jūros, tik reikia žinoti, kad lėktuvas skirtas ne kasdienai – į virtuvę su lėktuvu skristi nebūtina ir netgi kenksminga, gali praskristi. Tas pats ir su informacija – manau, kad vidinė mūsų apmąstymų informacija irgi eina dviem kojomis, natūraliai, kaip sudėliotas mūsų mąstymo greitis. Kiekvienas jį turi individualų – vienas mąsto ir padaro išvadas lėčiau, kitas greičiau, gali keliais takeliais važiuoti ir moderuoti visą srautą.

Bet jeigu mes nesinaudojame ramentais eidami į virtuvę gerti arbatos ar valgyti košės, tai nereikėtų ramentų ir paprastiems dalykams atlikti: sudėti tris su penkiais ar susisiekti, arba tam, kad turėtume nuomonę. Tokie sąmonės ramentai yra įdomūs, įtraukiantys, tiek pakeičiantys mūsų pačių mąstymą, kad mes be telefono rankoje sunkiai suvokiame save.

Čia kaip narkotikai – pradžioje manyta, kad alkoholis saugus, dabar mes jau žinome, kiek tai „saugu“. Informaciniai srautai yra tas pats. Reikia išmokti naudotis savo vidiniu turtu, neleisti, kad informacinė upė nuplautų tavo sodą.

– O tėvai, kuriems sunku susitvardyti neatimant tų priemonių, ar patiki jūsų žodžiais? Kaip vaikus įtikinti, kad šie nuo jų atsitrauktų?

– Atrodo, rakštį išstumsi rakštimi, bet taip nėra. Reikia burti. Manau, pedagogai susiduria su milžinišku iššūkiu šalia to, kad jie jaučia cinizmą ir abejingumą, – ne supaprastėti, o pasidaryti didesniais burtininkais. Vaikus reikia „atburti“, nes jie yra užkerėti. Jie ateina, bet iš tiesų neateina, atneša savo kūnus, bet jų sąmonė mirksta visai kitur.

Per susitikimus pradžioje dažnai tenka „groti žodžiais“ – nelabai svarbu, ką sakai, bet bandai užmegzti energetinį, emocinį ryšį su auditorija, kol pradedi jausti, kad jie parėjo. Tam naudoju daugelį scenos metodų, nors niekada jų nesimokiau: turi vos ne šokti ir dainuoti, o ir to jau negana. Dažnai sakau: „Ar galite įsivaizduoti, kad...“ Per tai jie įsitraukia.

– Ar yra triukų, kaip „įjungti“ vaizduotę?

– Vyresnio amžiaus žmonės, kurie nėra pažeisti vaizduotės pakaitalų, yra gana gerai išsiugdę vaizduotę. Ilgai sportavęs sportininkas raumenis turi bet kuriuo atveju. Mes skaitydavome visas įmanomas knygas, jos buvo patys įdomiausi dalykai, nes televizorius nieko nerodė, o interneto nebuvo. Skaitėme, įsivaizdavome, aptarinėjome, buvome toje knygoje savaitėmis. Dabar perskaičiau, rytoj skaitau kitą, nebeatsimenu nei herojaus vardų, nei kas ten su juo buvo... Žiūrėjau vakar filmą, ir ne vieną, rytoj žiūrėsiu kitus... Mano bendraamžiai ar vyresni žmonės turi visai kitą vaizduotę.

– O kokių patarimų turite vaikams?

– Susivokti turėtų pati šeima, kad tai ne turtinimas, o skurdinimas. Turtas, be abejonės, pasiekiamas ir per instrumentus, bet jeigu jis bus neapmąstytas, tu nesuteiksi sau galimybės apmąstyti, ką matei, būsi apvogtas. Dabar daug kas vakare dažnai „padžiauna“ savo dienos turtą į feisbuko juostą.

– Be atėmimo, ką tėvai galėtų padaryti – paskaityti drauge knygą?

– Tai didžiulis iššūkis. Anksčiau buvo didžiulis iššūkis, kaip prasimaitinti, dabar uždavinys, kaip išsaugoti savo sąmonės turtus, kaip „pamaitinti“ savo sąmonę. Čia reikėtų paplušėti. Visi sako, dirbau visą dieną ir namie vėl turiu dirbti? Bet tai turėtų būti pasotinanti vidinius turtus veikla.

Neturėtų būti taip, kad „dabar visi einame 15 minučių paskaityti knygą“. Iš to nieko neišeis. Jeigu šeimoje yra penkiametis ir jis sėdi su telefonu, pirmiausia reikėtų pasidomėti, kas jį domina tame telefone? Negali sakyti, padėk telefoną, aš tau parodysiu kai ką įdomiau. Iš tiesų, kaip skaityti knygą su vaiku, turėtų gimti naujų metodikų, tai skersvėjuota, įtraukianti niša – kaip skaityti iš naujo. Taip pat labai svarbu susidraugauti su vaiku, kad jūsų žodis jam kažką reikštų. Tai performansas – iš naujo mokomės būti ir atrasti žmogų.

Plačiau – laidos įraše (nuo 51.11 min.).

Parengė Indrė Česnauskaitė.

Naujausi

Paieškos rezultatai

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius