Veidai

2019.04.02 07:00

Kolekcija. Darius Užkuraitis ir 4 tūkst. jo kompaktinių diskų: niekada negailėjau pinigų muzikai

Viktorija Juškauskaitė, LRT.lt2019.04.02 07:00

„Prieš 30 metų buvo milijonas grupių, o iš to milijono – 10 tūkst. gerų. Šiais laikais yra daug daugiau grupių, bet tiek pat gerų“, – portalui LRT.lt sako muzikologas Darius Užuraitis. Nuo jaunystės pradėjęs rinkti kompaktinius diskus, jis pasakoja niekada negailėjęs už išskirtinius mokėti 50 ar 100 eurų. Be to, D. Užkuraičio kolekcijoje – tik originalai.

„Namuose turiu didelę kompaktinių diskų kolekciją. Jei paklaustumėte, kiek jų surinkau, tiksliai neatsakyčiau. Kažkur 4 000 turėtų būti“, – tikina jis.

– Kada pradėjote kolekcionuoti kompaktinius diskus?

– Iš esmės, pradėjau tada, kai jie atsirado. Dar buvo sovietiniai laikai, o tada turėjau draugų, kurie dirbo laisvalaikio organizavimo centre ir rengdavo koncertus ar festivalius. Jie iš Vakarų gaudavo daug promo kompaktinių diskų. Tiesa, nelabai kas apie diskus žinojo ar turėjo jiems grotuvų. Todėl jie tuos diskus dalijo į kairę, į dešinę.

Mano kaimynas buvo neseniai grįžęs iš JAV ir atsivežęs magnetolą – atrodė it stebuklas. Galima buvo įdėti kasetes, kompaktinį diską, grojo radijas. Aš eidavau pas jį, nešdavausi magnetofoną ir persirašydavau – turėjau galimybę klausyti kompaktinių diskų. Sovietmečio pabaigoje tikriausiai vienas iš pirmųjų Vilniaus mieste įsigijau kompaktinių diskų grotuvą. Buvo sakoma, kad tuose grotuvuose buvo japoniškų detalių. Aš tuo tikiu, nes jis tarnavo ilgai ir man, ir mano kolegai, kuriam vėliau atidaviau.

Kai įsigijau grotuvą, pirkau ir daugiau kompaktinių diskų. Jie buvo žvėriškai brangūs lyginant su alga, kurią gavau. Žinoma, kai esi jaunas, gali pabūti nevalgęs, bet įsigyti tai, ką nori. Taip atsirado mano pirmieji kompaktiniai diskai. Tais laikais buvo pakankamai populiaru dalintis. Tie diskai keliavo – praeidavo pro mano CD grotuvą, kartais juos persirašydavau.

– Dėl ko pradėjote kolekcionuoti būtent diskus?

– Melomanija yra melomanija. Mano mama rinkdavo plokšteles, pats taip pat buvau pradėjęs. Tačiau tų pinigų daug neuždirbau, nors gavau stipendiją. Iš pradžių pradėjau rinkti plokšteles, bet iki to laiko, kai atsirado diskai, nebuvau daug jų įsigijęs. Tad jas staigiai perleidau kitiems.

Tada kompaktas buvo nauja muzikos laikmena, tad su neskaudančia širdimi „perėjau“ iš plokštelių į diskus ir vis dar renku. Žinoma, kolekcijoje vis dar yra plokštelių, nes jos vėl madingos. Vis tik esu kompaktistas, bet nevengiu ir plokštelių.

– Kur juos laikote?

– Kompaktai namuose, lentynose.

– Ar diskus tik pirkote, o galbūt dovanojo ir draugai, sužinoję apie kolekciją?

– Kartais dovanojo lietuviškos grupės, kurios išleidžia naujus. Šiaip, jei tai yra muzika, kuria domiesi ir žaviesi, nori nenori ieškai, perki ir užsisakinėji internetu. Kadaise pirkdavau „Muzikos bombos“ parduotuvėje, ji užsidarė ir atsirado kitų. Dabar dažniausiai užsakinėju internetu. Perku žymiai mažiau nei prieš 10 metų.

– Ar visus juos esate perklausęs?

– Na, 99 procentus tikrai. Bent kartą. Yra tokių albumų, kurių paskutinį kartą klausiau prieš 15 metų. Kartais pasižiūriu ir galvoju, kad parduoti ir atsisakyti būtų gaila, vis dėlto tai geras diskas. Daug kam tie diskai jau nebereikalingi.

Jei ta mano kolekcija turi kažkokią vertę, tai tik man asmeniškai, nes ten yra daug tokios muzikos, kurios paklausęs žmogus sakytų, kad aš turiu jam sumokėti, o ne jis man. Ten daug retų ir įvairių diskų, bet jie turi vertę tik man, o visiems kitiems tai daiktas, kuris užima vietą.

– Ar turite kokių įdomių istorijų, kaip vienas ar kitas objektas iki kolekcijos atėjo?

– Ne, jie neturi jokių istorijų. Jie išskirtiniai tuo, kad išleisti mažais tiražais. Ten tokia muzika, kuri niekam nieko nesakys, nebent keliems žmonėms iš mano draugų rato, kurie domisi avangardine muzika.

– Kaip suprantu, niekada nebuvo gaila už kompaktinius diskus ir daugiau sumokėti?

– Ne, man tikrai nebuvo gaila pinigų muzikai. Turiu tokių albumų, kurie buvo išleisti limituotu tiražu, ir jų, pavyzdžiui, pasaulyje yra 1 000. Tad jie buvo parduodami padidinta kaina, galėjo kainuoti 50 ar 100 eurų. Turiu keletą tokių, kurių paprastas žmogus nepirktų, bet man, melomanui, smagu turėti tą diską ir ne tiek svarbu, kiek tai kainuoja.

– Kaip darote atranką ir pasirenkate, kuriuos pirkti?

– Be abejo, aš jų ieškau. Įdomiausia šiais laikais atrasti, nes tos muzikos yra labai daug ir tiek daug mėšlo... Prieš 30 metų buvo milijonas grupių, o iš to milijono – 10 tūkst. gerų. Šiais laikais yra daug daugiau grupių, bet tiek pat gerų. Smagu ieškoti, o kai atrandi – tikras malonumas.

Aš ieškau, o kartais ir rizikuoju. Yra daug kriterijų, vienas jų – leidybinė firma, nes mažosios specializuojasi, leidžia tam tikrą muziką, kuri potencialiai gali būti įdomi. Šiais laikais daug ką pasiklausyti galima ir iš anksto. Klausau ir ieškau internete, ten galima surasti labai daug informacijos.

– O ar ieškote diskų sendaikčių turguose?

– Tai, ko norėjau iš senesnių laikų, turiu. Tai, ką išleidžia dabar, informacija pateikiama internete. Aš lankausi Antakalnio turgelyje, ten einu pasikalbėti, o ne pirkti. Einu paplepėti su melomanais, nes ten dažniau parduodami neoriginalūs ir piratiniai albumai, o tokių savo kolekcijoje neturiu. Garbės reikalas kolekcijoje turėti originalus.

– Ar kolekcionuojate ką nors kito?

 Ne. Tik kompaktus. Jie užima labai daug vietos.

Jeigu ir jūs turite įdomią kolekciją, parašykite mums el. paštu tavo@lrt.lt.