Veidai

2018.12.28 13:15

Jakutija: kaip išgyventi, kai temperatūra siekia -60 laipsnių

DELFI.lt 2018.12.28 13:15

Jakutija – šalčiausias Rusijos ir viso šiaurinio Žemės pusrutulio regionas. Jakutijoje fiksuota žemiausia temperatūra Žemėje, neskaitant Antarktidos – 68 laipsniai šalčio. Bet žmonės čia su šalčiu gyvena nuo pat vaikystės. Mokyklos uždaromos tik jei temperatūra krenta žemiau 55 laipsnių šalčio.

Šalčiausiame pasaulio regione ledas tampa tikru gelbėjimosi ratu. Inokentijus Tobonovas smeigia harpūną į ilgą ledo gabalą, o jo pagalbininkai profesionaliai ištraukia jį iš ledinio ežero vandens ant sniegu nubarstyto paviršiaus, o tuomet stumteli ledo luitą stovinčio traktoriaus link.

Po valandą trukusio ledo luitų kapojimo iš ežero, kai lauke tvyro 41 laipsnio šaltis, nuo šalčio garų apšerkšnijo I. Tobonovo blakstienos.

Tačiau tai nėra dingstis pertraukai – grupė skuba, kad galėtų iš sušalusio ledo gabalo išgauti visą jo vertę – geriamą vandenį, kurio reikia senyvai kaimynei, rašo AFP.

Šiaurės rytų Sibire esanti Jakutija yra didžiausias Rusijos regionas, kuriame temperatūra būna žemiausia pasaulyje.
AFP/Scanpix nuotr.

Tokios kaimiškos vietovės kaip Ojus, kurio savivaldybės tarybos narys yra I. Tobonovas, didžiąją metų dalį yra priklausomi nuo tokio ledo vandens.

Kasti šulinius šioje pasaulio dalyje yra per brangu dėl storo amžinojo įšalo sluoksnio.

Tobonovo kaime vandeniu iš čiaupo, išgaunamu iš galingosios Lenos upės, pasinaudoti galima tik maždaug du su puse mėnesio per metus.

Ilgos žiemos metu vamzdynai užšąla, o pavasarį, kai upės paplūsta, vanduo dėl nuosėdų gausos būna netinkamas vartoti.

Dauguma Jakutijos kaimų neturi vandens valymo įrenginių, tad ledas tampa švariausiu geriamo vandens šaltiniu.

Jis surenkamas lapkritį ir per žiemą laikomas lauke, paprastai užkeliamas ant aukščiau esančio paviršiaus, kad nepasiektų šunys.

Orui atšilus vietos gyventojai perkelia savo išteklius į požeminius rūsius, kurie dėl amžino įšalo gaubiamų sienų visus metus būna tarsi šaldikliai.

„Darome taip kasmet. Kaimui reikia geriamo vandens“, – aiškina I. Tobonovas.

Jo teigimu, mažam namų ūkiui per žiemą reikia maždaug dešimties kvadratinių metrų ledo. „Tai sunkus fizinis darbas. Sunkiausia būna tuomet, kai ledas yra apie 50 centimetrų storio – tada sunku jį ištraukti“, – besišypsodamas sako I. Tobonovas.

„Iš ledo išgaunamą vandenį geriame ir naudojame jį maisto gamybai. Tai labai patogu“, – teigia 74-erių Ojaus gyventoja Pelagija Semionova.

Tobonovas ir jo komanda prie jos namų tuo metu kaip tik iškrovė tviskančius ledo luitus. „Ledo vanduo yra švaresnis, jo skonis yra visai kitoks nei vandens iš čiaupo: mieste jis dvelkia chloru, o čia kartais juntamas mazuto kvapas.

Visgi vandenį užverdu – baiminuosi gerti nevirintą, o žmonės sako, kad ledo vandenyje nėra vitaminų“, – pasakoja moteris.

Ištirpusiame vandenyje yra labai mažas kalcio ir magnio kiekis. Geriant vien tik tokį vandenį, gali išsivystyti mineralų trūkumas. Priklausomybė nuo gamtos Retai apgyvendinta Jakutija dažnai vadinama ežerų kraštu.

Kaimiškųjų vietovių gyventojai yra itin priklausomi nuo švaraus paviršiaus vandens. Bet kokia tarša tiesiogiai kenkia geriamajam vandeniui, mat kaimų biudžetas neleidžia pastatyti vandens valymo įrenginių ar kasti šulinių, kurie būtų gilesni už amžinojo įšalo sluoksnį.

Nors Jakutijoje gausu aukso, naftos, anglies ir deimantų, iš gamtos išteklių vietos gyventojams naudos maža, teigia aplinkosaugininkė Valentina Dmitrijeva.

„Rusijai duodame daug, tačiau vietos kaimų žmonėms naudos grįžta mažai“, – sako pagrindiniame regiono mieste Irkutske įsikūrusios nevyriausybinės aplinkosaugos organizacijos „Eyge“ vadovė V. Dmitrijeva.
AFP/Scanpix nuotr.

Vietovėse, kuriose kasami gamtiniai ištekliai, gyvenantys žmonės nuolat susiduria su tarša. Rugpjūtį sugriuvo keletas deimantų gavybos milžinės „Alrosa“, išgaunančios trečdalį pasaulio deimantų, pastatytų užtvankų. Dėl šios priežasties apie Viliujaus upę įsikūrę kaimai nebegalėjo naudoti upės vandens.

Kai kurių tolimesnių kaimų gyventojai susirinko drauge ir nusifotografavo laikydami plakatus su protesto šūkiais. Vietos gyventojai ir Jakutijos žiniasklaida skelbė iš upės pasemto rudo vandens nuotraukas ir vaizdo įrašus.

„Alrosa“ tuomet tvirtino, kad, nepaisant incidento, dėl kurio kompanija apkaltino neįprastai smarkias liūtis, upės vandenį naudoti yra saugu.

Rusijos aplinkos priežiūros institucija spalį paskaičiavo, kad Viliujaus baseinui padaryta žala siekė 22,1 milijardo rublių (daugiau nei 290 milijonų eurų). Tačiau neseniai institucija paskelbė, kad „Alrosa“ nėra atsakinga už incidentą, nes jį sukėlė „gamtos katastrofa“.

Visgi Jakutijos bendruomenių vadai yra įsitikinę, jog kompanija išprovokavo nelaimę, be leidimo ant upės perkėlusi kasybos įrenginius. Panašu, kad ginčas gali tęstis ilgus metus, tačiau vietos gyventojai yra bejėgiai ir priversti sutikti su kompromisiniu vandens tiekimu, tvirtina V. Dmitrijeva.

„Žmonės čia yra pratę prie tradicinio gyvenimo būdo, tad nuo tokių įvykių jie nukenčia dar labiau. Jakutijos gyventojai yra atsakingesni aplinkos atžvilgiu, nes jie suvokia savo priklausomybę nuo gamtos“, – aiškina V. Dmitrijeva.

Tobonovas teigė, kad, nors Ojuje ir kituose kaimuose išvystyta tam tikra infrastruktūra, pavyzdžiui, dujų tiekimas, Jakutijos gyventojai privalo žinoti, ką daryti ir kaip išgyventi, jei kažkas nutinka ar sugenda“.

„Mes neužmirštame savo tradicijų: mokome berniukus surinkti ledą, kapoti malkas, medžioti ir žvejoti. Gebėjimas išgyventi ekstremaliomis sąlygomis Jakutijoje yra būtinybė“, – neabejoja I. Tobonovas.