Pirmosios natos užrašytos dar senovės Egipte – čia įvairiomis piktogramomis, raidėmis ir skaitmenimis apytiksliai buvo žymimas muzikinių garsų aukštis ir trukmė. Tokios natų rašymo sistemos pagrindas buvo 24 raidės, o garsų trukmę nurodydavo raidžių skaitymo tradicijos.
Ankstyvaisiais viduramžiais, formuojantis bažnytinei chorinei kultūrai, imta ieškoti patogesnių muzikos užrašymo formų. Taip atsirado neumos (arba noros) – kableliai, brūkšniai ir taškeliai virš teksto. Garso aukštį žymėjo raudona orientacinė linija.
Dabartinei garsų žymėjimo sistemai pagrindus padėjo benediktinų vienuolis Gvidas Arecietis. Jis natas perkėlė ant keturių linijų, garsams suteikė skiemenų pavadinimus, kuriuos šiandien žinome kaip garsų gamą.
1501 m. Venecijos spaustuvininkas Ottaviano Petrucci išleido pirmąjį spausdintą natų rinkinį, o Lietuvoje pirmasis giesmynas lietuviškai pasirodė 1547 m. Martyno Mažvydo „Katekizme“ – čia išspausdinta 11 giesmių, 10 iš jų su natomis.
Kokią mįslę Žalgirio mūšyje įminė švedas
Populiariojoje lietuvių istorinėje sąmonėje turbūt viena žinomiausių istorinių datų – 1410-ieji, arba metai, kai buvo laimėtas Žalgirio mūšis. Moderni šio įvykio atmintis dabar įsitvirtinusi įvairių prekių ženklų, kultūrinių reiškinių ar net sporto klubų pavadinimuose.
Kitas svarbus su Žalgirio mūšio atmintimi susijęs epizodas – kautynių metų lietuvių kariuomenės įvykdytas taktinis manevras – apsimestinis bėgimas, išardęs vokiečių ordino eiles bei vėliau leidęs smogti priešui į užnugarį ir taip laimėti visą mūšį.
Visgi tokia kautynių eigos versija, nors ir įsitvirtinusi istorinėje lietuvių savimonėje, nėra visuotinai priimta. Nuo pat XV a. vidurio vyraujanti mūšio interpretacija buvo susijusi su lenkų kronikininko Jono Dlugošo pasakojimu: esą kautynes laimėjo vieni lenkai po to, kai didžioji dalis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pajėgų iš mūšio lauko tiesiog pabėgo.
Tačiau 1963 m. švedų istorikas Svenas Ekdahlis, besidarbuodamas tuomet Getingene saugotame archyve, atrado laišką, patvirtinantį „lietuvišką“ mūšio eigos versiją. Tai buvo dabar nežinomo autoriaus 1413 m. parašytas laiškas didžiajam ordino magistrui.
Jame aptariama bei įspėjama, kaip derėtų elgtis, jei vėl tektų mūšio lauke susidurti su lenkais bei lietuviais: „Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena ar dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai atsitiko didžiajame mūšyje.“ Šitaip lietuvių bei lenkų ginčą dėl Žalgirio mūšio išsprendė švedas.
Vienu metu gyveno ne vienas Mikalojus Radvila
Bene du garsiausi XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikai, bendražygiai, pusbroliai buvo bendravardžiai – Mikalojai Radvilos. Šiems atskirti prigiję prievardžiai – vienam Juodasis, o kitam – Rudasis. Tokius pat Mikalojaus vardus gavo ir šių pusbrolių sūnūs, vienas jų – žymusis piligrimas Mikalojus Kristupas Radvila, gavęs Našlaitėlio prievardį.
O štai dar Juodajam ir Rudajam buvus vaikais, vienu metu, pavyzdžiui, 1520 m., gyveno dar du Mikalojai Radvilos. Vienas –jų pusbrolis, tuo metu jau Žemaitijos vyskupas, o kitas – dėdė – Vilniaus vaivada ir valstybės kancleris.
Išskirianti šio vardo suteikimo aplinkybė – jį gaudavo pirmagimiai Radvilų sūnūs. Pirmasis šį krikščionišką vardą turėjo, tiesa, beveik jo nenaudojo, Radvila Astikaitis. Tokį pat vardą jis suteikė savo sūnui Mikalojui Radvilaičiui, o šis savo sūnui ir t. t.
Tuo pačiu metu giminėje radosi ir iš karto į kartą paveldimas Radvilos vardas. Tokios tendencijos radimasis susijęs su pokyčiais giminės struktūroje bei pirmagimystės stiprėjimu. Vis labiau giminę imta suvokti kaip vertikalią palikuonių tąsą laike – nuo giminės pirmtako per vyriškąją liniją. Vienu metu įpėdinystės ir tąsos įspūdis giminėje buvo toks stiprus, kad vienas Mikalojus Radvila kartais save net vadino Antruoju.
Jau vėliau giminės istorikams ir genealogams gausybė Radvilų bendravardžių ir jų numeravimas kėlė galvos skausmą, šie neretai būdavo paprasčiausiai sumaišomi, o paplitusį Mikalojaus vardą imta aiškinti sąmoningu giminės sprendimu bei pamaldumu Šv. Mikalojui.
