Veidai

2018.06.24 17:37

Ar žinote, kiek metų kramtomajai gumai?

LRT RADIJO laida „Ar žinai“, kad?..“, LRT.lt2018.06.24 17:37

Žmonės kramtė gumą dar prieš 9 tūkst. metų – tada tai buvo medžio ir dervos gabaliukai. Senovės graikai kramtė pistacijos dervą, o majai Centrinėje Amerikoje mėgo čiklę – kramtomąją gumą iš kukmedžio sakų.

Tačiau didžiausia sėkmė kramtomosios gumos gamybos srityje aplankė amerikietį Williamą Wringley. 1892 m. jis pristatė iki pat šių dienų vieną populiariausių kramtomosios gumos rūšių – „Wringley Spearmint“. W. Wringley pirmasis sumaišė gumą su cukraus pudra, įdėjo mėtų, vaisinių priedų ir sukūrė rutuliukų, lazdelių ar juostelių formos gumos gabalėlius.

Dabar kramtomosios gumos gamyboje naftos produktus keičia natūralūs – jie suteikia gumai geresnę kokybę, išvaizdą ir skonį. Tačiau kramtomosios gumos organizmas nesuvirškina – ji pašalinama nė kiek nepakitusios sudėties ir žemėje yra labai ilgai.

Singapūras dar 1992 m. uždraudė kramtomąją gumą – taip kovota su jos lipdymu ant kėdžių, liftuose ir kitose viešose vietose. Ten dėl guma apklijuotų durų net vėluodavo miesto metro. Šiandien Singapūre kramtyti gumą galima tik dėl būtinos burnos higienos.

Kai kuriose Oslo įstaigose buvo draudžiama kalbėti apie romanų ciklą „Mano kova“

2009 m. Norvegijoje pasirodęs Karlo Ove Knausgårdo autobiografinių romanų ciklas „Mano kova“ tapo literatūrine sensacija gimtojoje šalyje. Norvegijoje buvo parduota 0,5 mln. šio romanų ciklo egzempliorių, kas reikštų, kad viena iš dešimties norvegų šeimų yra įsigijusi bent vieną ciklo romaną.

Atviri K. O. Knausgårdo tekstai apie vedybas, tėvo alkoholizmą, žmonos bipolinį sutrikimą, sudėtingas tėvystės patirtis ir kitus kasdienio gyvenimo iššūkius šokiravo asketišką liuteronų visuomenę. Norvegijoje, kilus pasipiktinimo audrai, užvirė diskusijos, ar K. O. Knausgårdas drąsus, ar begėdis. Ar rašytojas pasielgė etiškai, be skrupulų pavaizduodamas artimų žmonių bei draugų privatų gyvenimą? Ar tikrai reikėjo ciklą pavadinti taip pat, kaip Hitlerio knygą?

Autorius sulaukė daugybės piktų žinučių, grasinimų, prieš jį buvo pradėti teisminiai procesai. K. O. Knausgårdo knygos buvo taip plačiai aptarinėjamos, kad kai kuriuose Oslo biuruose buvo skelbiamos „dienos be Knausgårdo“ ir buvo draudžiama apie jį kalbėti darbo metu. 2018 m. leidykla „Baltos lankos“ išleido pirmąją K. O. Knausgårdo ciklo knygą „Mirtis šeimoje“.

Kur lavintis keliaudavo didikų vaikai?

1447 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio suteiktoje privilegijoje užsimenama apie galimybę kilmingiesiems išvykti mokytis svetur, į nepriešiškus kraštus. Visgi toks leidimas bei apskritai poreikis buvo susijęs būtent su „riteriškais menais“.

Ilgainiui vis labiau imta suvokti išsilavinimo svarba. Tai sieta su lūkesčiais, kad ne kas kitas, o didikų sūnūs ateityje užims svarbiausias valstybines pareigas, o tai reikalavo pasirengimo. Mažų mažiausiai – raštingumo. Taip pat tam puikiai tiko istorijos, retorikos, teisės išmanymas, kalbų (visų pirma, lotynų) mokėjimas.

Bene visą XV a. ir XVI a. pr. dalį diduomenės lavinimosi poreikių patenkino edukacija valdovo dvare ar namuose. Tačiau situacija kito.

XVI a. pr. pasirodė pirmosios žinios apie jaunųjų didikų edukacines keliones toliau nei Lenkija. Pavyzdžiui, 1514 m. lavintis į Vakarus išvyko du tuo metu svarbiausio valstybės pareigūno Mikalojaus Radvilos sūnūs – Jonas ir Stanislovas. Lydimi mokytojų ir prižiūrėtojų su grupele lenkų kilmingųjų, jie patraukė į Vieną. Ten lankėsi imperatoriaus dvare, tobulino vokiečių kalbą. Paskui jaunuoliai apsistojo Bolonijoje, kur, laikydamiesi griežtos tvarkos, mokėsi teisės, istorijos ir įvairių kitų humanistinių disciplinų, o tarpusavyje galėdavo kalbėti tik lotyniškai, itališkai arba vokiškai.

Vėliau į tokias keliones po įvairius Vakarų universitetus leidosi vis daugiau didikų. Svarbu, kad tokiomis jaunuomenės išvykomis buvo siekta ne tik išsimokslinimo, bet ir apskritai išprusimo bei susipažinimo su svetimais kraštais, jų kultūra.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt