Veidai

2018.06.26 09:09

Ar žinote, kodėl imta avėti aukštakulnius batus?

Dabartinių aukštakulnių batų pirmtakais galima vadinti medines klumpes su kulniukais, kurias viduramžiais avėjo ir vyrai ir moterys. Tokių aukštų batų paskirtis buvo apsaugoti brangius žemakulnius batus nuo purvo.

Vėliau aukštakulnius batus pamėgo jojikai – taip koja tvirčiau laikėsi balno kilpoje. Batus aukštais kulnais avėjo ir Europos monarchai – taip jie demonstravo savo viršenybę prieš pavaldinius. Turtuoliai saugodavosi nuo purvo avėdami kartais net ir 30 cm aukščio platforminius batus.

Tuo metu moterims avėti aukštakulnius buvo draudžiama. Vėliau taisyklės sušvelnintos ir drausta avėti tik tuos batus, kurių pakulnė aukštesnė nei 10 cm.

Lietuvoje aukštakulniai batai parduotuvių lentynas pasiekė XVIII a., jau tada juos avėjo ne tik kilmingos damos, bet ir valstietės. XX a. pradžioje aukštakulnius išpopuliarino pramogų industrija ir čia madas diktuojantis Holivudas kartu su dizaineriu Christianu Dioru priešaky.

Daugelio muzikų pomėgiai buvo nesusiję su jų pagrindine veikla

Kompozitoriai, dirigentai, atlikėjai taip pat turi įvairių pomėgių, kartais originalių, kartais keistokų ir nesusijusių su muzika.

Italų operos pasididžiavimas, kompozitorius Giacomo Puccini, paklaustas, kas jam rūpi be muzikos, atsakė labai trumpai: „Esu medžiotojas.“ O paskui paaiškino, kad medžioja vandens paukščius, gražias moteris ir gerus operų libretus.

Aistringas medžiotojas buvo ir Kipras Petrauskas. Ne be reikalo Kazys Binkis parašė vaikams knygelę „Zuikių sukilimas prieš Kiprą Petrauską“. Be kita ko, didysis  tenoras mėgo automobilius ir virtuoziškai juos vairavo.

O Wolfgangas Amadeus Mozartas buvo gero vyno mėgėjas. Nors per neilgą savo gyvenimą (35 metus) sukūrė 626 įvairiausių žanrų kūrinius, šis genijus rasdavo ir laisvų valandėlių pramogoms bei pomėgiams. Tada jis žaisdavo biliardą. Sprendžiant iš amžininkų vertinimų, kompozitorius ir šioje srityje buvo virtuozas.

Ne visi žino, kad dar jis labai mėgo jodinėti. Gyvendamas Vienoje, jis turėjo žirgą, kurį už 14 dukatų pardavė 1791 m. likus dviem mėnesiams iki mirties.

Su kuo susijęs žodis „taboras“?

Turbūt pirmas dalykas, apie kurį būtų galima pagalvoti išgirdus žodį „taboras“, tai – romų gyvenama vieta. Arba kiek anksčiau, iki bendruomenė tapo sėsli, tai – į naują vietą užklydusių romų įrengta stovykla, išsiskirianti arklių traukiamais vežimais.

Tačiau iki tol, pavyzdžiui, Abiejų Tautų Respublikos laikais, taboru buvo vadinama tam tikra karinė stovykla, kai jos pakraščiai aplink karių palapines saugumo sumetimais būdavo užbarikaduojami karinėms atsargoms gabenti skirtais vežimais. Štai 1699 m. Respublikos kariuomenę aprašęs prancūzas François Paulinas Dalairacas teigė, kad tokia stovykla atrodo „didinga, nepaprasta, netgi nuostabi“.

Visgi toks vežimų panaudojimas karyboje nebuvo lietuvių ir lenkų išradimas. Turbūt pirmą kartą plačiai tokia kovos forma, vokiškai dar vadinta wagenburg (vežimų tvirtovė), buvo pasitelkiama XV a. pirmos pusės religinių karų Čekijoje metu. Ja naudodavosi vadinamieji „taboritai“, vardu susiję su pagrindiniu savo centru – naujai įkurtu ir biblinio kalno vardu pavadintu Taboro miestu Bohemijoje, kur siekta sukurti naują, lygybės idealais grįstą, krikščionišką bendruomenę.

Į konfliktą su katalikais įsivėlę taboritai stokojo sunkiosios raitijos bei ieškojo efektyvaus būdo nuo jos apsiginti, todėl ir griebėsi tokios taktikos. Šitaip tokia mūšio metu net vežimu judėti galėjusi tvirtovė ir imta vadinta „taboru“.