Veidai

2018.06.02 09:17

Ar žinote, kuo drabužius lygino mūsų protėviai?

Senovės Graikijoje, lyginant klostytus drabužius, audinį sulankstydavo smulkiomis klostėmis ir mušdavo geležiniais rimbais. O romėnai drabužius lygino įkaitintais metaliniais kūjeliais.

Šiuolaikinio lygintuvo pirmtakas buvo prietaisas, labai panašus į keptuvę. Karštų anglių prikrautas indas gana ilgai išlaikydavo šilumą ir neblogai lygindavo. Šeimininkės buvo puikiai įgudusios šį įrankį valdyti – žinojo, kada ir kaip juo mojuoti, kad į anglis patektų daugiau deguonies, jos kaistų ir toks lygintuvas ilgiau nevėstų.

XIX a. išpopuliarėjo muzikiniai lygintuvai – lyginant jie grojo nesudėtingas melodijas. Ėmė atsirasti lygintuvų, įkaitinamų žibalu, banginių taukais, gamtinėmis dujomis, spiritu ar net benzinu.

O elektrinį lygintuvą su spiraliniu elementu amerikietis Henry Seely išrado prieš maždaug 130 metų. Pirmasis tokio lygintuvo prototipas svėrė apie 7 kg ir lėtai kaito. Netrukus šis prietaisas patobulintas įtaisius temperatūros reguliatorių ir vandens indelį lyginamiems audiniams drėkinti.

Ką lėmė atsitiktinumas prie Kauno rotušės aikštės

1894 m. kompozitorius Juozas Naujalis, vargoninkavęs  Kauno  katedroje, kiekvieną dieną eidavo pro Rotušės aikštę. Kartą tarp futbolą žaidžiančių vaikų pastebėjo berniuką, kurio skambus balsas skyrėsi iš kitų.

Lietuvių muzikos tėvas J. Naujalis užkalbino jį ir pasiūlė ateiti giedoti jo vadovaujamame berniukų chore. Mažasis Aleksandras sutiko  ir taip prasidėjo jo kelias į muzikos pasaulį.

J. Naujalis mokė jį ne tik giedoti, bet ir vargonuoti. Aleksandras pasirodė gabus šioje srityje ir po kelerių metų jau pavaduodavo savo mokytoją, kai šis kur nors išvykdavo.

Tad jei ne atsitiktinumas Kauno rotušės aikštės prieigose, galbūt  šiandien neturėtume kompozitoriaus, vargonininko, dainininko, chorvedžio ir pedagogo Aleksandro Kačanausko, o jei ne jo dukra Aldona Kačanauskaitė-Zaborienė, nežinotume ir šios istorijos.

Kodėl J. Swiftas buvo priverstas savo kūrinius leisti anonimiškai

Airių ir pasaulio literatūros klasikas, „Guliverio kelionių“ autorius Jonathanas Swiftas dėl savo pamfletų ir satyrų buvo užgyvenęs daug priešų. Jo tekstai buvo ryškūs, bekopromisiai, persmelkti kandžios ironijos ir satyros ir greitai tapo politinių kovų ginklu. Suprantama, kad daug kam jie nepatiko.

Kadangi J. Swiftas publikavo savo tekstus nepasirašinėdamas, už juos negaudavo ir jokio atlygio. Tik už garsiąsias 1726 m. išleistas „Guliverio keliones“ jis gavo 200 svarų honorarą.

Jo pamfletų ciklas „Gelumbinio laiškai“ buvo nukreiptas prieš anglų vyriausybę ir įkvėpė airius siekti nepriklausomybės. Kai kurie tekstai sukeldavo tokį rezonansą, kad anglų vyriausybė būdavo privesta atšaukti kai kuriuos savo sprendimus.

Savo pamfletu „Kuklus pasiūlymas“ J. Swiftas sukūrė eilinį skandalą tiek Airijoje, tiek Anglijoje. Kadangi Airija buvo valdoma Anglijos, o daugiavaikės airių šeimos gyveno neišpasakytai skurdžiai, nemažai mergaičių buvo parduodama net prostitucijai, J. Swiftas pateikė pasiūlymą, kaip išvengti skurdo.

Dalykiniu stiliumi parašytame pamflete buvo siūloma paauginti kūdikius iki metų ir, kol dar nepradėjo kalbėti, parduoti juos anglams, kad šie paįvairintų savo racioną, o iš kūdikių odos galėtų pasidaryti pirštines.

Taip pat tekste pridedama ir receptų, kaip kūdikius geriau paruošti. Be abejo, tokios provokacijos aukščiausių valdovų kritika sukliudė J. Swifto karjerai bažnyčioje. Ir nors rašymas nebuvo pagrindinis J. Swifto užsiėmimas, būtent savo tekstais jis tapo pasaulinio masto rašytoju.