Veidai

2018.05.01 13:57

Ar žinote, koks šokis laikomas Vienos valso „protėviu“?

Garsiojo Vienos valso „protėviu“  –  laikomas  austrų liaudies šokis lendleris. Gal šiandien jis jau būtų ir užmirštas,  jei ne vėliau Europos puotų sales užkariavęs elegantiškasis valsas. 

Tuo metu, kai gracingasis valsas  ėmė karaliauti puošniuose rūmuose  –  sunkesnis, grubesnis lendleris  dar buvo šokamas priemiesčių smuklėse.

Lendlerio ritmas išliko ir pačių žymiausių kompozitorių dėka.  Jį savo kūriniuose yra naudoję Wolfgangas Amadeus Mozartas, Ludwigas van Beethovenas.  Franzo Schuberto lendleriais žavėjosi Fredericas Chopinas, todėl užduodavo jų išmokti  savo mokiniams.

Romanas, kuriame nėra pavartota nė vieno veiksmažodžio

Paslaptingas prancūzų rašytojas, prisidengęs Michelio Thalerio slapyvardžiu, 2004 m. publikavo romaną „Traukinys iš niekur“ („Le Train de Nulle Part“), kuriame, kaip skelbiama, nėra pavartota nė vieno veiksmažodžio.

233 kūrinio puslapiai kupini emocionalios prozos, tačiau akivaizdžiai stokoja veiksmo ir įvykių – deja, šią aplinkybę kritikai įvertino neigiamai. Veiksmažodžius kūrinyje bando nusverti išraiškingi būdvardžiai, ypač tinkami aprašyti nesimpatiškiems traukinyje sutiktiems keleiviams.

Dėl šių keleivių vaizdavimo kūrinys sulaukė nemenkos kritikos, autorius apkaltintas mizoginija. Kūrinyje kalbama apie traukinio keleivius, kurie iš pažiūros priveikti nuobodulio, nusprendžia pavartoti nuodus, paslėptus Thalerio parkeryje.

Įdomu tai, kad knygos autorius, 60 metų literatūros daktaras, surengė originalią knygos viešinimo kampaniją – laidotuves. Ką laidojo, paklausite jūs? Ogi veiksmažodžius.

„Veiksmažodžiai, – sakė knygos autorius, – yra įsibrovėliai, diktatoriai ir uzurpatoriai mūsų literatūroje. Maža to, veiksmažodžiai yra kaip piktžolės gėlių lauke. Reikia jas išrauti, kad gėlės pražystų. Atsikratykite veiksmažodžių kalboje, ir kalba kalbės pati už save.“

Prancūzų skaitytojai bando suprasti, ar šis kūrinys yra kas nors daugiau nei semantinis pratimas su pridusinta gramatika.

Lietuvos šaulių sąjunga prisidėjo kuriant naujus vardus

Lietuvoje po krikšto pamažu ėmė įsigalėti krikštavardžiai, tai yra šventųjų vardai, o senieji lietuviški vardai nyko. Gimusiam vaikui būdavo duodamas jo gimimo dieną kalendoriuje įrašytas šventojo vardas. Atsirado daug Jonų, Jurgių, Onų, Marijų, Motiejų, Pilypų.

XX a. 3-iajame dešimtmetyje vėl susidomėta senaisiais lietuviškai vardais. Jų buvo žinoma nedaug, tad atsirado daug Vytautų, Algirdų. Gediminų, Aldonų.

Šaulių sąjunga pasišovė savo leidžiamuose kalendoriuose parūpinti daugiau lietuviškų vardų. Kaip prisimena kalbininkas Antanas Salys, buvo paprašytas kelių lituanistų studentų sudaryti platesnį lietuviškų vardų sąrašą.

Šie pasinaudojo Mažosios Lietuvos tautosakininko Viliaus Kalvaičio knygele „Lietuviškų vardų klėtelė“ ir pridėjo nemažai savo išgalvotų vardų. Taip ilgame sąraše atsirado ir pačių keisčiausių vardų, tokių kaip Olišis, Sitalkė, Sytis, Uka, Borėja.

Kiti kalendoriai ėmė perrašinėti Šaulių sąjungos pasiūlytą vardų sąrašą, dar papildydami savais. Visuomenei teko iš gausybės pasiūlymų atmesti labiausiai netikusius.