Veidai

2018.03.22 19:40

Ar žinote, kaip pasaulyje vadinami į kosmosą skrendantys žmonės?

Apie 6-ąjį dešimtmetį NASA tam pasirinko terminą astronautas. Iš graikų kalbos astron – žvaigždė ir nautes – jūrininkas. Šį terminą tokia reikšme pirmasis pavartojo amerikiečių mokslinės fantastikos kūrėjas Neilas R. Jonesas apsakyme „Mirties galvos meteoras“.

Sovietų Sąjunga skraidindama pirmąjį žmogų į kosmosą pasirinko jį vadinti kosmonautu – iš graikų kosmos (visata). Dabar taip vadinami Rusijos parengti skrydžių į kosmosą dalyviai.

Nuo 2003 m., kai Kinija į kosmosą pirmąkart pasiuntė savo atstovą, ėmė populiarėti ir terminas taikonautas iš kinų taikung (kosmosas).

Be šių pasaulyje paplitusių pavadinimų, yra keletas retesnių. Prancūzai savo tautybės žmones, skrendančius į kosmosą, pavadina ir spasijonautais – iš lotyniško spacium (erdvė).

Malaizija į kosmosą siunčia ankasavan – iš sanskrito akaša (erdvė). O Indija tikisi į kosmosą iškelti kelis vjomanautus – iš sanskrito vjoman (dangus).

Metų žodį ir posakį renka ne tik Lietuva

Latvija tai daro jau 15 metų. 2017 m. metų žodžiais čia paskelbti straumet / straumešana, reiškiantys interneto transliaciją, o metų posakiu išrinkta sveikatos apsaugos ministrės Andos Čakšos frazė „Geriausia gimdyti Latvijoje“.

Metų žodį kasmet skelbia ir Japonija. 2017 m. nugalėtojas – žodis sontaku, susijęs su politiniu skandalu, į kurį buvo įsipainiojęs ir šalies premjeras.

Norvegijos kalbos taryba metų žodžiu paskelbė žodžių junginį folske nyheter – netikros naujienos. Ispanijoje nugalėjo terminas aporofobija, reiškiantis vargšų nepripažinimą ir baimę.

O žymusis Oksfordo anglų kalbos žodynas metų žodžiu išrinko žodį youthquake, reiškiantį politinį jaunosios kartos politinį prabudimą, susijusį su rinkimais. Šis žodynas išrinko ir vaikų metų žodį. Tai žodis trump, vaikų įvairiomis reikšmėmis vartotas ir kaip daiktavardis a trump, ir kaip pavardė Trump, ir kaip veiksmažodis trumped, trumping.

Kokia buvo A. Šabaniausko karjeros pradžia

Lietuvos estrados pirmtako, Kauno restoranų „Metropolis“ ir „Versalis“ programų atlikėjo Antano Šabaniausko kelias į muzikos pasaulį prasidėjo Jurbarko katalikų bažnyčioje, pas vargonininką Joną Pocių.

Mažąjį Antanuką motina augino viena, todėl išleisti jį į mokslus neturėjo lėšų. Laimė, JAV gyvenusi motinos sesuo suteikė materialinę paramą. Su motinos ir tetos pagalba A. Šabaniauskas išvyko mokytis Italijon, ten sėkmingai įstojo į Saleziečių kongregacijos katalikų vienuolyną Estės mieste.

Po dvejų metų persikėlė į Veroną. Čia giedojo katedros chore, mokėsi solinio dainavimo pas garsų pedagogą D. Andželinį.

1927 m. grįžo atgal į Lietuvą. Plaukdamas laivu iš Jurbarko į Kauną, A. Šabaniauskas uždainavo „Tykiai, tykiai Nemunėlis teka“. Tame pačiame laive jį išgirdo tuometinis Kauno valstybės teatro režisierius Borisas Dauguvietis ir pakvietė dainuoti į šio teatro chorą. Tokia buvo dainininko karjeros pradžia.

Kokio romano atsiradimą netiesiogiai lėmė klimato sąlygos

„Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“ yra tituluojamas vienu pirmųjų mokslinės fantastikos romanu, taip pat – vienu pirmųjų siaubo romanu. Jo autorė Mary Shelley su kompanija (kurioje buvo jos vyras, poetas Percy Bysshe Shelley, lordas George`as Byronas, jo gydytojas Johnas Polidori), 1816 m. vasarą nuobodžiavo viloje prie Ženevos ežero.

Ši vasara buvo šalta, lietinga bei audringa ir istorijoje pelnė „metų be vasaros“ vardą.  Pagrindine tokių orų priežastimi šiandien laikomas 1815 m. balandį mėnesį Ramiojo vandenyno saloje Sumbava išsiveržęs Tamboros ugnikalnis.

Taigi kompanija skaitė siaubo istorijas ir tada nusprendė surengti varžybas. Kiekvienas turėjo parašyti savo siaubo istoriją. Taip M. Shelley, kuriai tuo metu buvo 19 metų, parašė „Frankenšteiną“, o J. Polidori parašė ir vėliau išleido romaną „Vampyras“, kuris laikomas pirmuoju literatūriniu pasakojimu apie vampyrus. G. Byrono ir P. B. Shelley tekstai liko fragmentai.

1818 m. „Frankenšteinas arba Šiuolaikinis Prometėjas“ buvo publikuotas anonimiškai, nors autorės tapatybė niekam nebuvo paslaptis. 1823 šis romanas paskelbtas jau pasirašytas M. Shelley vardu. Per 200 metų šis romanas sulaukė daugybės interpretacijų, pastatymų scenoje ir ekranizacijų. Romano keliamos žmogaus proto, mokslininkų atsakomybės problemos aktualios iki šiol, jis skaitomas psichoanalitiniais, feministiniais ir kitais aspektais.