Veidai

2018.03.29 20:32

Ar žinote, kad Archimedas atrado ne tik savo vardu pavadintą dėsnį?

Ar žinojote, kad „Eureka!“ sušukęs ir iš vonios iššokęs Archimedas atrado ne tik savo vardu pavadintą dėsnį apie skysčių ir kūnų sąveiką? Manoma, kad Archimedas išrado ir sraigtą – prietaisą, be kurio pasaulis tikrai subyrėtų!

Daugiau nei prieš 2000 metų žmonės sraigtus buvo pritaikę laukams laistyti. Degutu suteptos medinės spiralinės juostelės buvo kišamos į gerai pritaikytą medinį vamzdį. Sukant sraigtą, vanduo iš ežero ar upės kildavo ir liedavosi tiesiai į laukus. Panašūs prietaisai naudojami ir mūsų dienomis – jie vadinami Archimedo sraigtais.

Staliai ir amatininkai sraigtus naudojo dar XVII a., o 1841 m. sukonstruoti standartinių dydžių sraigtai – taip prasidėjo masinė jų gamyba.

Pirmasis sraigtinio variklio varomas laivas buvo pastatytas Amerikoje 1804 m., bet dėl viso pikto jam pritaisė ir bures. Vėliau sraigtai pritaikyti ir lėktuvų gamyboje – visi pirmieji lėktuvai turėjo sraigtinius variklius, vadinamus propeleriais.

Kuris rašytojas pirmasis atsisakė Nobelio literatūros premijos

Rusų rašytoją Borisą Pasternaką išgarsinęs romanas „Daktaras Živago“ pirmą kartą buvo išleistas 1957 m. Milane, Italijoje. Saga apie politinių neramumų išdraskytą Rusiją ir apie viską ištveriančią ir nugalinčią meilę jau kitais metais (1958 m.) buvo įvertinta Nobelio literatūros premija. Tačiau rašytojas buvo apkaltintas priešiškumu sovietų valdžiai.

Tą pačią dieną, kai B. Pasternakas buvo paskelbtas Nobelio premijos laureatu, Maskvos literatūros institutas išplatino peticiją, smerkiančią B. Pasternaką ir jo antisovietinius idealus, bei ragino visus savo studentus ją pasirašyti. Peticiją svarstė ir visų Sovietų Sąjungos respublikų rašytojų organizacijos, taip pat ir Lietuvos.

B. Pasternakas buvo kaltinamas bendradarbiavimu su Vakarais ir siekiu pakirsti pasitikėjimą Sovietų Sąjunga. Prieš B. Pasternaką Rusijos spaudoje ir viešojoje erdvėje užvirė arši antikampanija.

B. Pasternakas buvo informuotas, kad, jeigu vyks į Stokholmą atsiimti premijos, jam bus neleista sugrįžti į Sovietų Sąjungą. Sunerimęs dėl galimų represijų prieš šeimą, B. Pasternakas nusiuntė į Nobelio komisijos būstinę telegramą, kurioje skelbė atsisakąs premijos.

Vis dėlto sprendimas dėl jos paskyrimo nebuvo atšauktas. B. Pasternakas Rusijoje nebuvo suimtas, manyta, kad buvo įšsigąsta galimai dėl tokių sankcijų kilsiančios tarptautinių protestų bangos.

Praėjus 29 metams po B. Pasternako mirties, 1988 m. jo sūnus nuvyko į Švediją, kad atsiimtų tėvui skirtą apdovanojimą. 2014 m. JAV žvalgybos tarnyba (CŽV) patvirtino, kad „Daktaro Živago“ knygos egzemplioriai buvo platinami ne tik tarp Sovietų Sąjungos piliečių, bet ir visoje Europoje didelio masto propagandos kampanijos metu. Šios propagandos vienas iš tikslų buvo tiesiogiai paveikti Nobelio premijos komitetą, kad šis skirtų premiją „Daktarui Živago“.

Kas įkūnijo pabaisas iš garsios M. Sendako knygos „Kur gyvena pabaisos“

Amerikiečių rašytojo ir dailininko Maurice`o Sendako paveikslėlių knyga „Kur gyvena pabaisos“ pirmą kartą buvo išleista 1963 m. Knyga tapo bestseleriu visame pasaulyje, sulaukė įvairių adaptacijų teatrui, kinui ir televizijai, pelnė daugybę reikšmingų apdovanojimų.

M. Sendakas iš pradžių buvo sumanęs istoriją apie berniuką, kuris, nubaustas už blogą elgesį, nusprendžia pabėgti į „laukinių arklių šalį“. Toks turėjo būti ir knygos pavadinimas. Tačiau vos pradėjęs istoriją M. Sendakas suprato, kad nemoka piešti arklių.

Leidėjas jam patarė piešti ne arklius, o dviprasmiškesnius „laukinius padarus“. Šį terminą įkvėpė posakis jidiš kalba „laukiniai padarai, gyvuliai“, implikuojantys nenustygstančius, nenuoramas vaikus.

Laukinius arklius galiausiai M. Sendakas pakeitė savo tetų ir dėdžių karikatūromis, kurias buvo nupiešęs dar vaikystėje. Piešimas buvo dingstis pasislėpti nuo varginančių giminaičių, kurie kone kiekvieną sekmadienį apsilankydavo M. Sendako šeimos namuose Brukline.

Būdamas vaikas, tuos žmones jis matė kaip padarus – jų veidai krauju pasruvusiomis akimis ar dideliais geltonais dantimis jam rodėsi keisti, groteskiški. 1983 m. ruošdamas knygą operos adaptacijai, M. Sendakas suteikė savo pabaisoms giminaičių vardus: Dzipė, Moišė, Aronas, Emilė, Bernardas.

Pirmasis J. Joyce`o novelių rinkinio „Dubliniečiai“ tiražas buvo sudegintas

Airių rašytojo Jameso Joyce`o apsakymų rinkinys, realistiškai atspindėjęs XX a. pradžios Airijos visuomenės gyvenimą, sulaukė rimto tos pačios visuomenės pasipriešinimo.

1905 m. savo novelių rankraštį J. Joyce`as išsiuntė žinomam Londono leidėjui. Šiam novelės patiko – 1906 m. kovą buvo pasirašyta leidybos sutartis ir 13 novelių knyga parengta spaudai. Tačiau netrukus leidėjas gavo žinią iš spaustuvės, kad būsimoje knygoje esama nešvankių scenų.

To meto Anglijos įstatymai skelbė, kad spaustuvė atsakinga už knygos turinį tiek pat, kiek jos autorius. Spaustuvė atkreipė dėmesį į kai kuriuos apsakymus, kuriuose buvo aprašoma vyro ir moters anatomija ar pernelyg dažnai vartojamas žodis „bloody“ – „velniškas“, „kruvinas“.

J. Joyce`as neslėpė apmaudo, bet su leidėjo pasiūlytomis pataisomis sutiko. Vis dėlto leidėjas nutraukė sutartį. Paskui įvairios leidyklos atmesdavo rankraštį arba teikdavo pastabas, bet galiausiai neišleisdavo.

Po penkerių metų, 1911-aisiais, buvo sutarta dėl leidimo, bet J. Joyce`as turėjo išimti visus Karaliaus paminėjimus novelėje „Gebenės diena“. J. Joyce`as atsisakė taisyti ir nusiuntė minėtąją novelę pačiam karaliui George`ui V.

Kai galų gale rankraštis atsidūrė spaustuvėje, knygos atspaudai nežinomomis aplinkybėmis sudegė. 1913 m. gruodį J. Joyce`as gavo laišką iš savo pirmojo leidėjo. Praėjus lygiai 8 metams nuo pirmosios sutarties, buvo pasirašyta antroji sutartis. „Dubliniečiai” pasirodė 1914 m. birželį 1250 egz. tiražu.

1916 m. „Dubliniečiais“ susidomėjo Amerikos leidėjai. 1922 m. amerikiečių leidėja Sylvia Beach  išleido ir „Ulisą“, kuris išgarsino J. Joyce`o literatūrinį talentą visame pasaulyje.