Veidai

2018.01.14 20:32

D. Ulvydas: „Eurovizijoje“ turi būti politikavimo

Gerūta Griniūtė, Darius Užkuraitis, LRT RADIJO laida „Radijo popietė“, LRT.lt2018.01.14 20:32

Eurovizija“ yra įdomi muzikos olimpiada, kurioje nebūtinai laimi muzikos kūrinys, bet dalyvauti ten būtina. Taip LRT RADIJUI sako režisierius ir scenaristas Donatas Ulvydas. Kaip teigia jis, gerai, kad „Eurovizijoje“ yra politikos: „Kalbant apie tokias masines auditorijas, politikavimo turi būti, nes tai proga išreikšti savo nuomonę.“

– Esate prisidėjęs prie lietuviškos „Eurovizijos“. Kaip tai vyko?

– Karjeroje tai buvo įdomus etapas. Viskas prasidėjo nuo Andriaus Mamontovo skambučio, kai jis ir pasakė, kad dalyvaus konkurse. Tai buvo keista. Man tai buvo labiau šou, projektas, o ne daina. Viskas taip įsisuko, kad beveik pusmetį gyvenome su „LT United“, daug dirbome, repetavome scenoje. Tai buvo labai nuoširdus darbas  ir tikėjimas.

– Gal tai ir nebuvo daina, o tam tikras manifestas.

– Taip. Man buvo garbė prie to prisijungti. Keliavau į Graikiją, o mus lygino su grupe „Lordi“ – tai buvo dvi komandos, kurios išsiskyrė iš kitų. Manau, kad iki šiol tai buvo geriausias lietuviškas pasirodymas. Įsiminė stiprus komandos jausmas, kūryba. Tai nebuvo kova už būvį, mes tiesiog ėjom kaip per vandenį.

– Ar tuomet dingo jūsų skeptiškas požiūris į „Euroviziją“?

– Aš į tai žiūriu rimtai. Tai, kiek žmonių žiūri „Euroviziją“, nėra tik skaičiai. Tai labai įdomi muzikos olimpiada, kur nebūtinai laimi muzikinis sprendimas ar kūrinys. Tačiau manau, kad tai reiškinys, jame reikia dalyvauti. Man patinka, kad šiame konkurse yra politikos. Kalbant apie tokias masines auditorijas, politikavimo turi būti, nes tai proga išreikšti savo nuomonę.

– Pakalbėkime apie režisūrą. Kuo jums tai įdomu? Kaip pasinėrėte į šią sritį?

– Kažkada svajojau būti krepšinio treneriu, architektu, dirigentu. Tik vėliau supratau, kad mane nuo vaikystės traukė profesijos, kur reikia kažkam diriguoti, būti lyderiu, turėti sprendimo teisę. Tai mane žavėjo ir manau, kad režisierius taip pat priverstas stovėti priekyje, būti vėliavnešiu. Režisūra yra ir atsakomybė. Reikia nešti vėliavą už didelę komandą, didelius pinigus. Galima išreikšti savo idėjas, bet negalima pamiršti ir kitų žmonių, dirbančių kartu, vizijos.

– Jums tenka režisuoti skirtingų žanrų kūrinius – kino juostas, vaizdo klipus, gal ir reklamas. Kuo tai skiriasi?

– Manau, kad kartais tenka režisuoti net pokalbį susitikimo metu. Visi žmonės režisieriai – planuoja renginius, gimtadienius, galvoja, kaip pasitiks svečius, ką veiks ir pan. Režisūra reikalinga visur. Tik vienur tai pasąmoninga, kitur ne. Tačiau organizavimas, bandymas sustatyti pasaulį į savas girnas būdingas visada, ar tai būtų televizija, ar pokalbis, ar kino filmas. Visur aktualūs tie patys dalykai – reikia įtikinti aplinką savo sprendimais. Svarbu žinoti, ką nori tuo pasakyti. Reikia turėti žinią, kurią neštum savo amatu.

– Koks esminis skirtumas tarp kino ir vaizdo klipo? Ar tik trukmė?

– Trumpesnis metras reikalauja daugiau jėgų. Ištransliuoti žinutę vaizdo klipe ar reklamoje yra sunkiau. Reikia per labai trumpą laiką pasakyti tai, ką nori. Gal tas sunkumas skamba romantiškai, bet iš tikrųjų, kai darydavau klipus be jokios žinutės, jie būdavo šalti, mechaniški. Kažką filmuoji, pasakoji, bet juk svarbiausia, kad tai pasiektų žmonių širdis. Klipas turi pasakoti istoriją, nešti žinią.

Dar sakau, kad pilnametražis filmas yra olimpiada, vykstanti kartą per keturis metus. Muzikiniai klipai, reklamos ir trumpesni darbai – treniruotė kasdien. Tai reikia daryti, kad raumuo nesiilsėtų, kad galima būtų geriau pasiruošti kino filmui. Tai neišvengiami darbai.

– Kiek jums, kuriant filmą, svarbus garsas, muzika?

– Pakartosiu savo kolegos, garso režisieriaus Artūro Pugačiausko frazę – kine garsas sudaro 51 proc., o vaizdas – 49 proc. Gal tai keistai skamba iš mano pusės, nes esu vaizdo atstovas. Tačiau aš tuo tikiu. Jei kino teatre dingsta garsas, žinome, kad visi puola švilpti. Jei dingsta vaizdas, vis tiek galima klausytis to, kas vyksta, galima sekti veiksmą, kas ką pasakė. Tai įgauna dar didesnę prasmę. Kai tai suvokiau, ėmiau suprasti garso jėgą kino filmuose. Filmo garso takelis labai skiriasi nuo televizijos, nes kine kiekvienas krepštelėjimas, kiekvienas atodūsis padeda sukurti vaizdą. Taigi manau, kad garsas daug reikšmingesnis nei atrodo.