Veidai

2018.02.06 19:32

Ar žinote, ką iš mūsų pasiskolino suomiai?

Dabartinėje suomių bendrinėje kalboje (ne tarmėse) baltizmai sudaro 1,1 proc. viso žodyno, taigi iš tūkstančio suomių žodžių 11 yra baltiškos kilmės.

Priešistoriniais laikais tada dar klajokliai finai, vertęsi daugiausia medžiokle ir žvejyba, veikiami žemdirbių ir gyvulių augintojų baltų, pamažu ėmė pereiti prie sėslesnio gyvenimo būdo, tad iš baltų skolinosi žodžius, susijusius su žemdirbyste, gyvulių auginimu ir apskritai sėsliu gyvenimu, pvz.,  vaga, akėčios, daržas, derva, piemuo, talka, kelias, rogės, ratas, siena, pirtis, vilna, putra, žąsis, net žirnį ir pupą perėmė, iš mūsų žirgo pasidarė jautį – suomių herke, o iš mūsų kirmelės, kirmio – gyvatę – kerme.

O štai baltai iš finų perėmė su žvejyba, vandeniu susijusių žodžių, pvz., laivas, burė, asiūklis.  Vėlesni skoliniai – žuvų pavadinimai, gauti daugiausia per prekybą:  silkė, seliava, kilkė, sykis (tokia žuvis).

Kodėl Lenkija ir Lietuva vadintos krikščionijos gynėjomis

Ilgą laiką savo civilizacines ribas plėtusi krikščioniškoji Europa, baigiantis Viduramžiams, susidūrė su rimtu iššūkiu – turkų Osmanų imperijos ekspansija. Ji iš pradžių grėsė pietinei Europos daliai, tačiau apie pavojų kalbėta visur. Netruko bandymų sutelkti krikščioniškosios Europos pajėgas prieš naują priešą.

Būtent šios konfrontacijos akivaizdoje pradėta aiškiau suvokti Europos bendrumą – vienas Krokuvos universiteto profesorius jau XV a. pabaigoje rašė apie priešų puolamą „bendrą Europą“.

Didžiausią spaudimą teko atlaikyti Europos pasienio valstybėms – Vengrijai, Lenkijai, Lietuvai. Siekdami kitų Europos valstybių paramos, šių šalių vadovai išplėtojo „krikščionybės priešpilio“ (lotyniškai antemurale christianitatis) doktriną, pasak kurios, Vengrija, Lenkija ir Lietuva gina Europos valstybes nuo išorinio pavojaus.

Lietuvoje ši idėja pirmąkart nuskambėjo Aleksandro Jogailaičio pasiuntinio Erazmo Cioleko diplomatinėje kalboje popiežiaus kurijoje. Valdovo vardu pasiuntinys išreiškė Lietuvos pasirengimą dalyvauti krikščionių šalių sąjungoje prieš turkus ir kartu pažymėjo, kad Lietuvai pavojus kyla ir iš totorių bei Maskvos.

Savo atsakyme popiežius Aleksandras VI Lietuvą pavadino krikščionybės „priešpiliu ir bastionu“. Tai buvo skambūs žodžiai ir pripažinimas, tačiau totorių ir maskvėnų antpuolius Lietuvai ir Lenkijai ir toliau teko atremti vienoms.

Pagal H. Hesse romano „Stepių vilkas“ pavadinimą buvo susikūrusi roko grupė

„Stepių vilkas“ (vokiškai Steppenwolf) – tokiu pavadinimu pagal Hermanno Hesse romaną kanadiečių ir amerikiečių roko grupė iš Toronto savo populiarumo metus išgyveno 1968–1972 m. Šios grupės lyderis vokalistas John Kay gimė 1944 m. Rytų Prūsijoje Tilžėje (dabar – Sovietskas). 1948 m. su motina pabėgo į Vakarų Vokietiją, po 10 metų emigravo į Kanadą.

Į klausimą, kodėl grupė vadinasi pagal H. Hesse romano „Steppenwolf“ pavadinimą, J. Kay atsakė, kad tuo metu H. Hesse knygos buvo ypač mėgstamos ir skaitomos universitetuose. Bet jis nestudijavo universitete ir buvo rokenrolo žmogus, iš vokiečių rašytojų žinojo tik Friedrichą Schillerį. 

„Bet mūsų prodiuseris skaitė, ir jam patiko pavadinimas. Niekas iš grupės neturėjo geresnės idėjos, todėl pasivadinome „Steppenwolf“. Ir tada aš galvojau: pavadinimas yra, o apie ką visai – jokio supratimo. Per porą kitų metų vis bandžiau perskaityti tą knygą, bet kiekvieną kartą priskaitydavau tik iki 64 puslapio. Reikėjo dar dvejų metų, kol kas galų gale perskaičiau. Knygoje radau daugybę dalykų, kurie mane sužavėjo.“

Pasaulyje nupirkta daugiau negu 25 mln. grupės „Steppenwolf“ įrašų, ji išleido aštuonis auksinius albumus. Prieš narkotikų vartojimą sukurta baladė „The Pusher“ buvo panaudota kultinio filmo „Nerūpestingas keliautojas“ („Easy Rider“) garso takelyje.

Kas buvo pirmasis Lietuvos vyskupas, kilęs iš didikų

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje būta keturių katalikiškų vyskupijų – Vilniaus, Lucko, Žemaitijos ir Kijevo. Vyskupai buvo ne tik bažnytiniai hierarchai, bet ir politikai, kuriems priklausė pirmosios vietos Ponų taryboje. Tačiau iki pat XVI a. pradžios vyskupais Lietuvoje tapdavo svetimšaliai arba žemesnės kilmės bajorai ir miestiečiai.

Ilgą laiką kliūtis didikų sūnų bažnytinėms karjeroms buvo tinkamo išsilavinimo stoka. Tik nuo XV a. antros pusės tarp Lietuvos didikų pradeda plisti nauji lavinimo standartai, kurie pamažu jiems atvers naujas galimybes.

O Europoje vyskupo didiko portretas buvo ryškus nuo seno. Vyskupas valdė jam priskirtą dvasininkų ir pasauliečių bendruomenę, tvarkė ūkį ir dalyvavo politikoje – tikras kunigaikštis savo diecezijoje ir už jos ribų.

1507 m. dešimtuoju Vilniaus vyskupu tapęs Albertas Radvila buvo pirmasis iš diduomenės kilęs aukšto rango Bažnyčios vadovas. Po šio paskyrimo pirmą kartą Lietuvos istorijoje abi aukščiausios šalyje – pasaulietinė ir dvasinė – pareigybės atsidūrė vienos šeimos rankose – Vilniaus vaivados pareigas tuo metu ėjo Alberto tėvas Mikalojus Radvila.

Vyskupo Alberto laikotarpis Vilniaus katedroje nebuvo ilgas, praėjus 12 metų jis mirė. Per tą laiką jis pasireiškė kaip neblogas organizatorius, aktyviai dalyvavo siekiant pirmojo Lietuvos šventojo – Kazimiero – kanonizacijos, tačiau kartu atkakliai gynė savo valdžią nuo aukštesnių hierarchų kišimosi – žinomas jo konfliktas su Lenkijos arkivyskupu Jonu Laskiu.

Taigi Albertas Radvila buvo vyskupas didikas, kuriam kilmė ir turtas, valdžia ir tarnystė Bažnyčiai buvo neatsiejamai susiję dalykai.