Kapučino kavos pavadinimas susijęs su vienuoliais kapucinais. Nors daug kam atrodo, kad visų įmanomų kavos ruošimo būdų tėvynė yra Italija, pasirodo, kava su pienu buvo populiari XVII a. pabaigoje Vienoje.
Tuo metu Vienoje ir aplinkinėse vietovėse buvo įsikūrę vienuoliai kapucinai, ir kavos mėgėjams rusva jų abitų spalva priminė kavą su pienu, todėl ją ir pradėjo vadinti „Kapuziner“. Beje, dėl to pačios priežasties – tokio rusvo atspalvio – kapucinų vardas duotas ir vienos rūšies beždžionėms.
O iš tiesų žodis kapucinas kilęs iš lotyniško žodžio capution, kurio šaknies caput pirminė reikšmė „galva“, iš jo atsirado itališkas žodis cappuccio, kuris reiškia „gobtuvą ar tai, kas dengia galvą“, tad manytina, kad tie vienuoliai kapucinais pavadinti dėl to, kad jų abitas yra su gobtuvu.
Kadangi kava gavo pavadinimą pagal vienuolius kapucinus, kurį laiką ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlė vadinti kapucino kava.
R. Wagnerio „Skrajojantis Olandas“ nepramanytas
Richardo Wagnerio operos „Skrajojantis Olandas“ uvertiūroje pavaizduota tikra audra. Ir ne bet kur, o Baltijos jūroje! R. Wagneris ne tik matė ją nuo kranto, bet ir išgyveno. Ši patirtis bei sena legenda apie vaiduoklišką laivą inspiravo kompozitorių parašyti operą.
1839 m. pavasarį R. Wagnerio – tuo metu Rygos teatro kapelmeisterio – finansiniai reikalai buvo katastrofiški: pasas konfiskuotas, o kreditoriai rimtai grasino kalėjimu. 26 metų R. Wagneris su žmona Mina nusprendė bėgti į Londoną.
Kontrabandininkų takais naktį Wagneriai perėjo sieną ir slaptai valtimi nusigavo iki laivo, su kurio kapitonu buvo iš anksto susitarta.
Tai buvo mažas prekybinis dvistiebis laivas „Thetis“ su septynių žmonių įgula, įskaitant kapitoną. Esant palankiam orui, kelionė iki Londono turėjo užtrukti aštuonias dienas, bet tęsėsi beveik mėnesį.
Kelis kartus laivas pateko į pražūtingas audras. Netoli Norvegijos fiordų prasidėjo didžiausias per visą kelionę štormas. Galinga jėga mėtė laivą nuo vieno šono į kitą. Mina verkė ir prašė vyrą pririšti ją prie savęs virve, kad galėtų nuskęsti drauge. Prietaringa įgula dėl visų nelaimių pradėjo kaltinti nelegalius keleivius. Prieš tai jie ne kartą buvo perplaukę Baltiją per savaitę, o dabar – viena audra po kitos, ir tik Dievas žino, ar pavyks kada pasiekti Londoną.
R. Wagnerio „Skrajojantis Olandas“ nepramanytas, jis realiai išgyventas. Muzikoje skamba visai ne teatrališka audra. Norvegų jūreiviai, verpėjos, vaiduokliškas laivas – visa tai iš tikrųjų kompozitoriaus pamatyti ir giliai pajausti žmonės ir vaizdai. O besiilginčiam išganymo Olando personažui suteikta daug paties R. Wagnerio, benamio bastūno, bruožų.
Kodėl Vienoje statomas paminklas Lenkijos ir Lietuvos valdovui Jonui Sobieskiui?
Prieš kelerius metus buvo paskelbta, kad Vienoje bus statomas paminklas Lenkijos ir Lietuvos valdovui Jonui Sobieskiui. Kas sieja Abiejų Tautų Respubliką XVII a. antroje pusėje valdžiusį monarchą ir Austrijos sostinę?
Krikščioniškos Europos valstybės nuo XIV a. pabaigos su permaininga sėkme kovojo su turkų Osmanų imperija. XVI a. turkams pavyko užimti dalį Vengrijos karalystės, kelis kartus jie grasino ir Šventosios Romos imperatorių Habsburgų rezidencijai Vienai.
1683 m. liepą turkai antrą kartą apgulė Vieną, kurios ginti popiežiaus paragintas su lenkų ir lietuvių kariuomene išskubėjo Jonas Sobieskis. Būtent jo vadovaujamos jungtinės Lenkijos-Lietuvos ir Habsburgų pajėgos rugsėjo 12 d. prie Vienos sumušė turkų dalinius.
Šis įvykis sujaudino to meto Europą ir paliko gilų pėdsaką kelių tautų atmintyje. „Sparnuotieji Sobieskio husarai“ tapo sėkmingos kavalerijos priežodžiu. Lenkijoje ir Lietuvoje buvo minimos mūšio metinės, o astronomas Johanas Hevelijus, praėjus keleriems metams po mūšio, Sobieskio garbei pavadino naujai atrastą žvaigždyną – „Sobieskio skydas“.
Paminklą Sobieskiui ant Kalenbergo kalvos, nuo kurios karalius vadovavo kariuomenei, norėta statyti jau XIX a. pabaigoje. Panašu, kad jis pagaliau iškils XXI a.
Ar viską žinote apie žodį „dievas“?
Senovės baltai žodžiu deivas vadino ne dievą, bet dangų. Ir tikriausiai ne šiaip dangų, o šviesų ir giedrą. Iš baltų į suomių kalbą atėjęs taivas, į estų – taevas irgi reiškia dangų. O šios šaknies žodžiai siejami su indoeuropiečių veiksmažodžių šaknimi dei- „šviesti, spindėti“, tad žodžiai Dievas ir diena yra tos pačios kilmės.
O štai germanų kalbose žodis Dievas turi kitokią kilmę: anglų god, vokiečių der Gott, švedų gud, siejamas su indoeuropiečių šaknimi ghu-, reiškiančio „šaukti, kreiptis, prašytis pagalbos“. Germaniško Dievo pavadinimo pėdsakų galima rasti ir lietuvių kalboje, pvz., jaustukuose jergutėliau, jergau. Šie jaustukai kilę iš vokiečių kalbos Herr Gott „Ponas Dievas“.
