Teherano universitete pusę metų studijavusi persų literatūrą ir afganų pabėgėlių vaikų mokykloje mokytoja dirbusi Dalia Sabaliauskienė teigia greitai pamilusi Iraną, ypač jo kultūrą. Tiesa, moteris tikina, kad nebuvo lengva iškart priprasti prie galvos apdangalo ar perteklinio mandagumo.
D. Sabaliauskienė pasakoja, kad vienas labiausiai įsiminusių dalykų – iranietiškas bruožas, vadinamasis tarof: žmonės dažnai iš mandagumo ką nors siūlo, net jei ir neturi to omenyje, net jei ir nenori to daryti.
„Autobuse, jei yra laisva vieta, į ją nieks nesėda tol, kol arčiausiai stovintis pasiūlo visiems atsisėsti. Visi mandagiai atsisako, o tada jau atsisėda tas, kuris pirmas pasiūlė“, – pasakoja D. Sabaliauskienė.
Kalbėdama apie studijas Teherano universitete, Dalia teigia, kad viskas yra kiek griežčiau nei, tarkime, Lietuvoje.
„Dėstytojui atėjus visi iš karto atsistoja, dėstytojas atsisėda ir tik tada visi atsisėda, taip pat paskaitos metu pageidautina nevalgyti ir negerti. Klausimus galima užduoti tada, kai dėstytojas kažko paklausia“, – pasakoja Dalia.
Anot jos, stereotipas, kad moterys šiame krašte yra užguitos, nepasitvirtino.
„Situacija, kurią pamačiau, tikrai sužavėjo. Bent jau viešajame gyvenime matant, kiek jos veikia, kaip vaikšto, tai nėra taip, kad jos yra užguitos. Vyrai jas labai gerbia, atsižvelgia į jų nuomonę. Negaliu sakyti, kaip yra privačiame šeimos gyvenime, bet viešajame jos yra gerbiamos“, – sako D. Sabaliauskienė.
Anot moters, sunkiausia buvo priprasti prie galvos apdangalo – hidžabo.
Daugiau apie tai – įraše.
