Įsivaizduokite darbą kelių šimtų metrų aukštyje. Jūs esate prisitvirtinęs tik virvėmis ir apsaugomis, o po jūsų kojomis atsiveria žemė. Kokių savybių turi turėti aukštalipiai ir ar vis dėlto jie be baimės kyla į aukščiausius pastatus?
Vilniaus panorama iš kiek daugiau nei 300 metrų aukščio – įprastas vaizdas inžinieriams Audriui Rapaliui ir Dariui Raugui. Kasdien jau ne vieną dešimtmetį į aukščiausius Lietuvos pastatus lipantys ir jų techninę įrangą prižiūrintys aukštalipiai atsakingi ir už sklandų televizijos bokšto darbą. Nors, žvelgiant iš šalies, kelių šimtų metrų aukštyje kybantys darbuotojai atrodo bebaimiai, tokiais savęs jie nelaiko, o susirūpinusius artimuosius ramina.
„Baimė visada turi būti, ji turi būti pamatuota, nes jei nebijai aukščio, negali dirbti aukštalipiu, esi pavojingas“, – perspėja A. Rapalis.
Darbas dideliame aukštyje – pavojingas, tad aukštalipiams reikalingi specialūs mokymai. Dirbti tokį darbą leidžiama pilnamečiams, išklausiusiems teorinius mokymus ir įgijusiems praktinių įgūdžių, be to, aukštalipiai privalo turėti medicininę pažymą, patvirtinančią, kad jiems leidžiama dirbti aukštai.
Kasdien pavojingomis sąlygomis dirbantys aukštalipiai privalo laikytis saugos reikalavimų, bet labiausiai jų darbas priklauso nuo oro.
Daugiau apie šį neįprastą darbą – Elenos Jančiukaitės reportaže.
