Pyragas ant iešmo, arba gâteau à la broche, – taip prancūzai vadina viename iš Prancūzijos departamentų, Aukštutiniuose Pirėnuose, nuo senų laikų kepamą skanėstą, mums puikiai pažįstamą šakotį. Pasakojama, kad šio kepinio receptą ir gamybos metodiką į Prancūziją atsinešė iš Rytų Europos besitraukiantys Napoleono armijos kariai. Šiomis dienomis pyrago ant iešmo kepimas – prancūzams brangi tradicija, portale bbc.com rašo šakočio kepimo ceremonijoje apsilankę reporteriai Salvatore Valeri ir Koldo Bika.
Pietų Prancūzijos Aukštutinių Pirėnų regiono upės slėnyje įsikūrusiame Aro (pranc. Arreau) miestelyje laikas sukasi tokiu greičiu, kokiu sukasi ant iešmo kepamas pyragas. Mažiausiai 200 metų senumo tradiciją čia iki šiol puoselėja būrelis nuo mažų dienų kaimynystėje gyvenančių bendraminčių.
Kaip pastebi BBC, šis Aukštutinių Pirėnų regione 200 metų kepamas pyragas yra tradicinis Rytų Europos gaminys. Manoma, kad šakočio receptūrą į Prancūziją parnešė po 1812 m. invazijos iš Rusijos besitraukiantys Napoleono Bonaparto armijos kariai. Straipsnyje pažymima, kad visos šakočio gamybos paslaptys perduodamos tik iš lūpų į lūpas – nėra žinoma apie jokį rašytinį recepto originalą. Ir nors šis kepinys Prancūzijoje laikomas retenybe, maisto kultūros ir tradicijų išsaugojimu besirūpinančios organizacijos „Slow Food“ duomenimis, jo gamybos tradicija gyvuoja ne tik Aukštutiniuose Pirėnuose, bet dar ir Averone.
Pasak straipsnio autorių, Aro miestelyje juos sutiko taip pat karštai, kaip karštai liepsnoja ugnis pyragui kepti skirtoje krosnyje. „Šakočio draugiją“ – Confrérie du Gâteau à la Broche – šiame miestelyje įsteigę šakočių kepimo entuziastai pasisiūlė ne tik išsamiai papasakoti šio pyrago atsiradimo Prancūzijoje istoriją, bet ir supažindinti su jo kepimo paslaptimis.
Prieš daugiau kaip 20 metų įsteigta draugija ne tik rūpinasi šakočio receptūros ir kepimo tradicijų išsaugojimu – joje puoselėjama daugiau kaip prieš pusę amžiaus užsimezgusi bičiulystė.
Kaip pasakoja draugijos pirmininkas Josephas Loste`as, dar vaikystėje jam ir jo bičiuliams pyrago kepimo procese tekdavo labai svarbus vaidmuo. Per atostogas arba po pamokų, kai didesnių šeimos švenčių proga buvo kepamas šakotis, jiems buvo pavedama pilti tešlą ir sukti iešmą. Vyras prisimena, kad kaip užmokestį už darbą vaikai gaudavo paskanauti nuo kepamo šakočio į specialų padėklą privarvėjusios pusžalės, bet labai gardžios, dar karštos tešlos.
Kitą vizito dieną reporteriai kartu su šakočio kepėjais ir visa reikalinga įranga išskubėjo į už 90 kilometrų vykstančią tradicinę maisto ir vyno šventę. Stebėti J. Loste`o ir jo bičiulių surengtos šakočio kepimo ceremonijos, trunkančios net iki penkių valandų, o paskui ir ragauti šio ryškiai geltonos spalvos romu kvepiančio skanėsto susirinko nemenkas būrys smalsuolių.
Vienam šakočiui pagaminti „Šakočio draugijos“ kepėjams reikia:
120 kiaušinių,
3 kg cukraus,
3 kg miltų,
3 kg sviesto,
2 l romo,
2 stiklinių „Ricard“.
P. Wierzbowskio (Wikipedia) nuotr.
Gamybos būdas
Kol kaista krosnis... Kiaušinių tryniai išsukami su puse cukraus. Supilamas romas ir „Ricard’as“. Išmaišius, supilami miltai. Įmaišomas išlydytas sviestas. Atskirai išplakami kiaušinių baltymai. Kai plakinys pasidaro standus, į jį suberiamas likęs cukrus. Toliau plakama tol, kol plakinys pasidaro kaip sniegas. Abu mišiniai supilami į vieną indą, ir maišoma tol, kol tešla pasidaro ryškiai geltona ir vientisa.
Medinis kūgio formos pagrindas padengiamas kepimo popieriumi ir užmaunamas ant iešmo. Iešmas turi būti nuolat sukamas virš ugnies. Maždaug po valandos galima pradėti atsargiai pilti tešlą. Tešla ant besisukančios formos pilama maždaug penkias valandas. „BBC Travel“ .
