Veidai

2022.01.15 11:05

Tam tikru kampu Lietuvą filmuose rodantis Vėlyvis: viena iš meno funkcijų – rodyti pusę, kurios nesinori matyti

Nomeda Marčėnaitė, „Kur važiuojam?“, LRT.lt2022.01.15 11:05

Visada į siužetą linkęs dailininkas galiausiai pasuko į režisūrą. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ Emilis Vėlyvis teigia, kad dailininko išsilavinimas kine atveria visai kitą perspektyvą, be to, kino dailininkai jau nebeapgaus. Viena iš meno funkcijų, mano jis, – parodyti tą gyvenimo pusę, kurios galbūt mums nelabai norisi matyti. Emocionalusis režisierius pasakoja tai mėgęs rodyti ir tapydamas.

„Provokuojantis, drąsus tapytojas (apie tai žino nedaugelis) prisipažįsta, kad geriausiai jaučiasi stovėdamas anapus kameros, o patekęs į priešingą jos pusę jaučiasi nejaukiai. Emilio šlovė eina gerokai priekyje jo greičiausiai dėl jo juodų vešlių antakių ir dėl to, kad yra tapatinamas su jo filmo herojais“, – pašnekovą pristato LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– <...> Tu važiuoji, kur aš gimiau?

– Koks tavo nuovokumas!

– Na, taigi aš turiu sekti scenarijų.

– Niekas manęs dar nėra tiek klausinėjęs: kur važiuosime? Kodėl važiuosime? Kada važiuosime? Jaučiu, kad šalia manęs sėdi režisierius. Tai tu man gali pasakyti, kur mes važiuojame?

– Į Šanchajų [taip dar vadinamas Vilniaus Šnipiškių rajonas – LRT.lt]. Jis kardinaliai keičiasi. Žinokite, beveik jo nelikę.

– Kokie tavo pirmi prisiminimai?

– Sunku pasakyti. Atsimenu migracijos periodą, kaip tėvai vežiodavo iš Senosios Varėnos į Vilnių. Sėdi Varėnoje, savaitgalis ir sako: važiuojame į kaimą. Čia būdavo dar didesnis kaimas negu Varėna. Čia gyveno mano močiutė ir mano kaimas buvo Vilnius. Gan anksti pradėjau važinėti savarankiškai, čia leidau labai daug laiko.

Kur važiuojam? Kitokią Lietuvą bandantis parodyti Vėlyvis: nežiūrėkime tik į fasadą, pamatykime, kas yra giliau

– Aš taip suprantu, kad tavo tėvai, gavę paskyrimą, išvažiavo į Varėną, ten, kur gyveno tavo tėvo tėvai, seneliai. Jie įsikūrinėjo ir tu kažkiek laiko praleidai su močiute. Tau teko pagyventi su močiute. Sutarei su ja?

– Sutariau, nors esame gana aštrių charakterių žmonės.

– Tu – aštraus charakterio?

– Gal moku maskuotis, bet aš gan emocionalus. Aštriai reaguoju, tai vis tiek yra emocija. Su ja visko būdavo, kai abu tokie žmonės. Bet mums būdavo faina. Žinai, kaip būna, vieni žmonės vienas su kitu jaučia ryšį, kiti nejaučia, netgi pačioje šeimoje, artimiausių žmonių aplinkoje, būna, nejaučia ryšio, būna tik dėl to, kad reikia būti. Mes turėjome gan normalų ryšį, buvo panašus humoro jausmas.

Mano darbai, net ir lyginimas su mano personažais arba tuo, koks aš esu, opinija apie mane radikaliai kontrastuoja su tuo, kokioje aplinkoje augau, kokį išsilavinimą įgijau.

– Tu po to dar gyvenai pas ją, kai atvažiavai studijuoti?

– Baigiau studijas ir išsikrausčiau, bet pagyvenau.

– Nuo kada pradėjai piešti? Kokio buvai amžiaus?

– Neatsimenu, gana anksti. Bandau atgaivinti atmintį... Mama tų darbų yra prisirinkusi nuo mažo amžiaus. Ne tik mano – visų vaikų, mamai buvo įdomu, jai buvo faina. Ji, matyt, kažkiek ir orientavo į tą pusę.

– Ji pati nenorėjo būti dailininkė?

– Greičiausiai pati norėjo būti menininkė. Ji dabar tą daro labai sėkmingai – tapo arba piešia. Matyt, kažkada buvo toks troškimas ir virto į iniciatyvą su vaikais. Atsimenu, namie stovėjo pianinas ir mano sesuo Beata, kuri su menais neturėjo nieko bendro, turėjo groti tuo pianinu.

– Važiuodavai iš Senosios Varėnos į tą kitą Varėną į dailės būrelį. Tu pats norėjai? Tau pačiam patiko tas būrelis?

– Man patiko, bet buvo periodų, kai patiko, nepatiko... Aš pradėjau jį lankyti gan anksti ir mano hormonų būsena buvo įvairi, buvo ir brendimo laikotarpis, laikotarpis, kuris audringas. Buvau ir metęs, ir vėl pradėjęs...

– Kaip suprantu, tavo mama vienu metu net dirbo mokykloje, kurioje tu mokeisi?

– Taip, ji man netgi dėstė prancūzų kalbą, ji – prancūzų kalbos mokytoja. Aš dėl tos pačios priežasties ir neišmokau prancūzų kalbos. Žinai, kaip būna... Niekada tėvai nebūna autoritetai vaikams. Tu gali lipti per galvą ar imtis įvairių priemonių, bet to padaryti tiesiog neįmanoma.

– Tave buvo išsikvietusi direktorė dėl segtuko plaukuose.

– Tu žinai detales, vadinasi, šnekėjai su mama, nes ji ir težino. Aš neatsimenu, ar dėl segtuko...

– Kažkur buvai įsisegęs segtuką. Anonsavai šitą įvykį mamai, įsisegei, o tada tave iškvietė pas direktorę. Tu jai pasakei, kad mama leido.

– Žinai, tuo metu buvo nesupratimas, ką darai, bet noras maištauti, būti kitokiam, atrodyti kitaip. Aišku, jis toks snargliškas, kažkoks ekscentriškumas...

Mano ne tik motina pedagogė – ir mano močiutė, ir senelis pedagogai. Žodžiu, aš iš tokios pusiau inteligentų šeimos. Mano darbai, net ir lyginimas su mano personažais arba tuo, koks aš esu, opinija apie mane radikaliai kontrastuoja su tuo, kokioje aplinkoje augau, kokį išsilavinimą įgijau.

– <...> Jeigu tavo studentai pradėtų svajoti nufilmuoti taip, kaip tu?.. Ką tu pasakoji, ko mokai? Koks tu esi lektorius?

– Aš šneku bendrai apie menus. Tapetas gali būti ir filmas tapetas. Jeigu jis nepasako daugiau, neturi metaforos, alegorijos, simbolio, kažkokios minties, prasmės... Tai gali būti paslėpta už daugelio formų, kaip ir tapyboje, muzikoje, literatūroje. Bet jeigu tai atlieka tik tam tikrą dalį paviršutinių funkcijų, ką aš vadinu estetine funkcija, gražu ir daugiau nieko po savimi neneša, tada aš tai vadinu tapetu. Ar tai yra blogai, ar gerai, aš neskirstau. Reikia ir tokių dalykų, reikia ir pačio tapeto, ir pailsėti nuo to.

– Bet maištauti galima ir tapetais. Aš vienu metu paišydavau labai pozityvius piešinius. Sakydavau: aš va taip darysiu. Prisimenu tą lietuvišką tapybą, kuri visą laiką buvo tokia sužeista ir kraujuojanti, velkasi kraujo šliūžė, tai aš tada sakiau: na jau ne. Aišku, traukdavo kas nors per dantį, tai aš sakydavau, kad tai mano pozicija. <...> Aš savo pašnekovus vadinu pašnekeiviais. Šiandien mano pašnekeivis – Emilis. Kodėl tu Emilis? Labai gražus, įdomus vardas.

– Varėnoje buvau vienintelis.

Ka esi dailininkas, tai kine duoda kitokį suvokimą, matymą. Matai atskirais paveikslais, tu juos tiesiog nusipieši prieš filmą. Aš juos nusipiešiu ir turiu.

– Kiek daug vardai turi įtakos. Tavo pavardė Vėlyvis. Aš taip juokiausi, kai paskambinau tau trečią valandą dienos ir tu man sakei „labas rytas“. Galvoju, Vėlyvis, tai negali būti kitaip. Tu – naktinis žmogus ar kaip?

– Kai dirbi su kolektyvu, tau reikalus reikia tvarkyti dienos metu. Bet turėjau tokių keistų įpročių, kad pamiršdavau laiką. Tau kyla kažkoks klausimas ir tu pameti, kad yra pirma valanda nakties, žmonės miega. Imi ir drąsiai skambini, tą žmogų pažadini ir jam pasakoji tą, aną, trečią galvodamas, kaip jis gali miegoti tokiu metu. Bet tai normalus dalykas. Man atrodo, visi, kas dirba naktimis, tą žino. Yra ir pliusų, ir minusų.

– Tu kada nors susitinki su savo žmona?

– Rytais ir vakarais.

– <...> Tu esi žmogus, kuris kaip ir dirba ne savo darbą. Tu į svetimą daržą įsibrovei. Popierėlį tai turi Dailės akademijos, o dirbi tai kine, nes dailėje šiuo metu, kaip suprantu, pertrauka.

– Kinas yra sintetinis menas ir vienareikšmiškai dailės yra daug, netgi tam tikra prasme, sakyčiau, daugiau negu teatro. Natūralu, kad dailininkai šalia, gal ir arčiausiai kino.

– Nes tu tiesiog matai kadruotėmis, scenomis. Ką tau tai duoda? Tu save lygini su kitais režisieriais? Ką tau tai duoda?

– Nežinau, nepalyginsi tokių dalykų, labai sudėtinga, bet kai esi dailininkas, tai kine duoda kitokį suvokimą, matymą. Manęs neapgausi, kaip dailininko. Dailininkai vienaip ar kitaip gali pablefuoti, padaryti ne taip arba kažkaip kitaip, arba neturėti galimybių, pritrūkti fantazijos... Tai manęs neapgausi – aš iš karto esu reiklus jiems, jiems su manimi būna gan sudėtinga.

Kitas dalykas – filmo matymas kadruotėmis, kadrais. Matai atskirais paveikslais, tu juos tiesiog nusipieši prieš filmą. Aš juos nusipiešiu ir turiu.

– Įdomus dalykas, sakykime, Čiurlionis buvo įsitikinęs, kad yra kur kas geresnis muzikas nei tapytojas. Jis taip mąstė, iš laiškų galima suprasti, kad savo muziką vertino labiau negu tapybą.

– Aš taip manau ir dabar. Sutinku su juo. Turiu savotišką požiūrį, vertinimą jo tapybos.

Čiurlionį su manimi nuo gyvenamosios vietos skyrė 250 metrų. Su Čiurlioniu yra labai įdomi istorija. Čiurlionis gimė Senojoje Varėnoje. Yra toks Senosios Varėnos rajonas už Merkio, vadinasi Mitrauka. Vienas istorikų pasakojo, kad caro kariai toje Mitraukoje būdavo ilgą laiką. Tuo metu tarnybos būdavo po 20–25 metus ir jie turėjo savo viešnamius. Tie viešnamiai buvo Mitraukoje, kuriuos prižiūrėjo Čiurlionio dėdė. Yra tokių dalykų, kurių oficialiai nežinome, nes jų tiesiog nerašo. Ne pavyzdys rašyti prie tokių žmonių biografijų.

– Tas politinis korektiškumas – kaip tu į jį reaguoji? Į tai, kad mes kartais save cenzūruojame, savo biografijas, kartais – istoriją. Kartais mums ją norisi paretušuoti arba autobiografiją parašyti apie save tokią, koks aš noriu būti. Tuo tarpu tu savo filmuose Lietuvą (galbūt ne visai ji tokia yra) rodai tam tikru kampu – kaip tik tai, ko mes nenorėtume matyti.

– Aš manau, kad viena iš meno funkcijų yra parodyti tą pusę, kuri galbūt mums nelabai miela, kurios mums nelabai norisi matyti. Priešingai. Man gal išeina šaržuotai, bet tokia ir funkcija: davai matome ne tik fasadą, įlendame šiek tiek giliau, pasižiūrime, kas iš tiesų yra arba yra kitaip. Tas noras yra, bet ne tik kine. Aš mėgau tai daryti ir tapyboje.

– O ko tau nepakako tapyboje? Kodėl šiandien nesikalbu su Emiliu Vėlyviu, kaip tapytoju?

– Nežinau, ko pritrūko, bet visada buvo polinkis į siužetą. Aš siužetinis žmogus, man patinka siužetas. Tapybai iš principo siužetas nereikalingas, būtent molbertinėje tapyboje, o kinas be to yra neįmanomas. Neįmanoma padaryti kino be istorijos.

Visas pokalbis – sausio 11 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Kitokią Lietuvą bandantis parodyti Vėlyvis: nežiūrėkime tik į fasadą, pamatykime, kas yra giliau
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt