Veidai

2022.01.14 07:20

Vagyste pažymėtos Liepos Norkevičienės piršlybos įvyko po 3 mėnesių nuo draugystės pradžios

„Svečiuose pas Editą“, LRT.lt2022.01.14 07:20

„Kai Evaldas pasipiršo, man nebuvo jokio klausimo, koks turėtų būti atsakymas“, – apie piršlybas vos po 3 mėnesių LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ pasakoja dainininkė, laidų vedėja Liepa Norkevičienė. Nors vėliau viskas priminė pasaką, santykių pradžia pasakiška nebuvo. Žinomai moteriai užtruko užnugaryje palikti paskutinius santykius, tačiau apsisprendus viskas ėmė klostytis žaibiškai.

„Liepa Norkevičienė – neeilinė Lietuvos dainininkė. Ji išgarsėjo savo išskirtiniu balsu, o populiarumą užsitarnavo sunkiu darbu, soliniais numeriais, įsimintinu atlikimu. Moters darbas – ne tik scenoje, bet ir televizijos studijoje. Talkindama garsiajam gydytojui Unikauskui ji pasinaudojo dar studijomis įgytomis žiniomis. Kokios buvo tos studijos ir kaip gyvenimas persikėlė į sceną?

O štai Liepos santykiai su vyru Evaldu ir asmeninis gyvenimas kelia dar daugiau susidomėjimo. Kaip žinomai porai pavyksta kasdien gyventi lyg iš naujo įsimylėjus ir ar įmanoma niekada nesipykti?“ – taip pašnekovus pristato laidos vedėja Edita Mildažytė.

– Ar laimingas, kad vedęs?

E. Norkevičius: Tai aišku, kad laimingas. Žinote, kai apsisprendi per 3 mėnesius pasipiršti, kitaip ir būti negali. Bet galiu pasakyti, kad nebūna namų be dūmų.

Svečiuose pas Editą. Evaldas Norkevičius per tris mėnesius apsisprendė vesti Liepą: esu laimingas, bet nebūna namų be dūmų

– Ar galit man pasakyti, Evaldai, ką jaučia vyras, siekdamas tokios išskirtinės damos kaip Liepa dėmesio, kai ji jau yra išsikovojusi tam tikras pozicijas, jau nebuvo mergaitė iš mikrorajono?

E. Norkevičius: Nebuvo, bet aš į save irgi blogai nežiūriu, aš irgi nesu berniukas iš mikrorajono. Kažkaip viskas gerai: jei žmogui parodai dėmesį, jis tau rodo dėmesį atgal, jeigu sutampa bendri norai, poreikiai, abiem gera būti kartu, gera draugauti, būti geriausiais draugais, tai tik laikas pasipiršti ir susituokti. Taip viskas paprastai ir įvyko.

L. Norkevičienė: Iš tikrųjų mūsų draugystės pradžia buvo šiek tiek vingiuota, akmenuota. Aš negalėjau išeiti iš kitų santykių taip greitai, tad buvo kažkoks neapsisprendimas. Bet turbūt po kelių pasimatymų, susitikimų su Evaldu supratau: kokio žmogaus šalia savęs visą laiką norėjau, apie kokį svajojau, toks ir yra šis žmogus, kuris man gražus ne tik dėl fizinės išvaizdos, bet gražus ir savo vidumi. Jis man galėjo būti geriausias draugas. Tai buvo patys svarbiausi dalykai.

Kai apsisprendžiau, kad tai tas žmogus, viskas pradėjo klostytis labai greitai kaip pasakoje. Tikrai, kai pagalvoju, turbūt tos svajonės materializuojasi ir išsipildo.

– Norėčiau išgirsti apie Eifelio bokštą.

E. Norkevičius: Apie Eifelio bokštą yra dvi istorijos – viena bloga, kita gera.

L. Norkevičienė: Buvo taip, kad nusprendėme išvykti į Paryžių. Tai buvo antroji mūsų kelionė. Mano svajonė buvo nusipirkti vieną dizainerio rankinuką, dėl kurio visą vasarą sunkiai dirbau. Galvojau, na va, nuvažiuosime į Paryžių, nusipirksiu. Tik atvykę sėdime, geriame kavą, sakau: o, štai čia ta parduotuvė, man reikia į ją užeiti nusipirkti tą rankinuką. Evaldas sako: ne, ne, palauk, pirma reikia iki Eifelio bokšto. Galvoju, ko jis į tą Eifelio bokštą veržiasi, gi spėsime, dar ne viena diena. Bet gerai.

Nueiname į tą Eifelio bokštą, laukiame lifto, o ten užrašas: saugokite savo rankines, nes labai daug kišenvagių. Pakilome, žiūrėjome į tolį, į gražius Paryžiaus vaizdus ir tada Evaldas ištraukęs iš kišenuko žiedelį tarė labai gražius žodžius. Kai Evaldas pasipiršo, man nebuvo jokio klausimo, koks turėtų būti atsakymas, buvo aišku.

Kai įstojau mokytis, atsirado ta mano muzikinė veikla, scena, smagus laikas, filmavimai, vakarėliai... Man buvo labai sunku persiorientuoti iš to žmogaus, kuris scenoje, į tą, kuriam reikia grįžti į bendrabutį.

L. Norkevičienė

– O per tą laiką vagis pavogė jūsų rankinuką?

L. Norkevičienė: Taip! Mums ten ašaros... Nulipame nuo to Eifelio bokšto, aš tėvams skambinu, būsimiems uošviams skambiname, verkiame ir visa kita. Nueidinėjame nuo to Eifelio bokšto ir galvoju: o, dukterėčia prašė parvežti mažą Eifelio bokštuką. Išsirinkau, kokio noriu, jau traukiu piniginę – nėra piniginės. Ir tada supratome, kad ta pinginė pavogta su tais visais pinigais, kurie turėjo būti skirti tam rankinukui.

Tai buvo ta liūdnoji dalis, kai registravome policijoje vagystę. Dar supratome, kad ten buvo mano asmens dokumentas, neturėjau dokumento sugrįžti į Lietuvą. Bet tą prisimename su juoku, vis tiek geriausia dalis – piršlybos.

– Liepa, esi medikų dukra, buvai apieravota medicinai. Klusniai, kaip geros dukros ir daro, įstojai, studijavai, bet supratai, kad ne tavo.

L. Norkevičienė: Ne mano. Aš augau trijų seserų šeimoje ir nė viena iš seserų nepasirinko studijuoti medicinos. Buvo jausmas, kad kažkas iš šeimos turi perimti tėvų knygas, visus atlasus ir anatomijas. Nuo kokios 9–10 klasės žinojau, kur stosiu ir ką darysiu, kryptingai link to ėjau. Bet kai įstojau mokytis, atsirado ta mano muzikinė veikla, scena, smagus laikas, filmavimai, vakarėliai... Man buvo labai sunku persiorientuoti iš to žmogaus, kuris scenoje, į tą, kuriam reikia grįžti į bendrabutį.

Kali, kali ir nežinai, kaip iškalti tas visas anatomijas. Tada prasidėjo skolos, nes nespėdavau atsiskaityti. Apsikroviau tomis skolomis ir tada atėjo jausmas: gal aš nesugebu?.. Aš dar daug metų bandžiau, stabdžiau tas studijas, vėl bandydavau grįžti, kol galiausiai supratau, kad reikia padėti tašką.

– Kaip tu per savo pusseserę Eglę Skrolytę?.. Skrolytė buvo Liesio žmona, pasiprašei, kad tau leistų padainuoti?

L. Norkevičienė: Taip. Buvo taip, kad kai buvau 12-oje klasėje, dalyvavau tokiame konkurse, kur jie teisėjavo. Aš nelaimėjau to konkurso, nes būtų pagalvoję, kad kažkokie ryšiai, bet, atsimenu, prie manęs priėjo Juozas ir Eglė ir mes susitarėme, kad kai įstosiu, Juozas mane suves su Deivydu Zvonkumi, kad paklausytų, kaip aš dainuoju. Kai įstojau mokytis, susiskambinome su Juozu, Egle ir susitarėme, kad Zvonkus atvažiuos manęs pasiimti. Kaip dabar atsimenu: išeinu iš bendrabučio ir Zvonkus atvažiuoja pasiimti į studiją, paklausyti, kaip dainuoju.

Padainavau ir nusprendė, kad dainuoju gerai. Taip kelias ir prasidėjo. Juozas su Deivydu buvo kaip mano vadybininkai, kurie kūrė tą mano muzikinį kelią, sugalvojo sceninį vardą Liepa.

– Ir dabar niekas tavęs kitaip ir nevadina, nors tavo tikras vardas yra...

L. Norkevičienė: Karolina. Man sugalvojo sceninį vardą Liepa, tada mano pavardę, kuri yra Mandeikaitė, pakeitė į Mondeikaitę. Tai, būdavo, kad aš nei Liepa, nei Mondeikaitė, – aš Karolina Mandeikaitė.

Visas pokalbis – gruodžio 30 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Svečiuose pas Editą. Evaldas Norkevičius per tris mėnesius apsisprendė vesti Liepą: esu laimingas, bet nebūna namų be dūmų
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt