Veidai

2022.01.13 08:02

Nicholson pilnatvės sriubai nieko netrūksta: nesu ta, kuriai viskas visada gerai, bet gyvenu svajonių gyvenimą

LRT TELEVIZIJOS laida „Išpažinimai“, LRT.lt2022.01.13 08:02

Laidų vedėjos, kulinarės Beatos Nicholson pilnatvės sriubos pagrindinis ingredientas – šeima. Čia ji įgauna daugiausia jėgų kurti gėrį aplink save, kuriuo vėliau džiaugiasi ir kiti. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Išpažinimai“ ji dalijasi tikėjimu, kad net tvarkydamasi namus ar valgydindama kitus truputėlį atlieka Dievo darbą: juk jis sukūrė tvarką ir visa tai, kuo maitinamės. Taip ji tiki nuo vaikystės.

„Evangelijoje pasakojama, kad Jėzaus bičiulis Lozorius turėjo dvi seseris – Mortą ir Mariją. Marija sėdėjo ir klausėsi Jėzaus, o tuo tarpu Morta gamino jiems valgyti. Knygų autorė, žurnalistė ir laidų vedėja Beata Nicholson kaip ta Morta sukasi tarp puodų ir visokiausių veiklų. Noriu jos paklausti apie jos gyvenimo ir pilnatvės receptus bei skonius“, – LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ reportažą pristato vedėja Viktorija Urbonaitė.

– Jeigu žiūrime į socialinius tinklus, į viešąją erdvę, tai Beata Nicholson yra žmogus pilnatvė. Ar teisybė?

– Teisybė. Aš manau, kad gyvenu pilnatvėje. Vis dar mokausi džiaugtis ir pasakyti, kad gyvenu svajonių gyvenimą. Man visiškai nieko netrūksta.

– Ar nėra taip, kad kartais žmonės pavydi? Pavydi sėkmės, pilnatvės, džiaugsmo, to nuolatinio laimės burbulo.

– Man irgi būna visokių akimirkų, bet man mano gyvenimas patinka. Aš labai mėgstu savo gyvenimą, negalvoju, kad žmonės pavydi, nesikoncentruoju ties tuo. Kiekvienas gali tai susikurti.

Laimės receptą atradusi Beata Nicholson: man visiškai nieko netrūksta, gyvenu svajonių gyvenimą

Iš kitos pusės, žinai, ko dar nedarau? Nemėgstu puikuotis. Net jei būnu prabangiame viešbutyje ar restorane, ar dar kokioje išskirtinėje vietoje, aš nededu nuotraukos, nes galvoju, o kam čia puikuotis? Aš galiu pasimėgauti ta akimirka. Galvoju apie tuos žmones, kurie negali sau to leisti. Visas tas socialinių tinklų paviršiaus demonstravimas, to prabangaus gyvenimo rodymas... Tai tik paviršius. Žmogaus laimė prasideda ne ten, o visai kitur. Apie tai ir stengiuosi pasakyti.

Maitinti kitą, kaip ir tvarkytis, yra dieviška priedermė, nes Dievas sukūrė tvarką ir pamaitina. Kai tu tvarkaisi namus ir maitini kitus, tu irgi truputėlį darai Dievo darbą.

– Kur prasideda tavo laimė?

– Nuo vidaus. Man atrodo, kad visų laimė prasideda ne nuo išorės – tik nuo vidaus. Kai viduje jauti pilnatvę, pusiausvyrą, tai iš to vidaus ir susikuria laimė, kuri yra aplinkui. Man mano šeima yra atominė elektrinė. Aš joje „pasikraunu“. Man tai yra pats svarbiausias dalykas.

– Beata, o tau kada nors ką nors reikėjo paaukoti dėl tokio gražaus, laimingo gyvenimo?

– Na, kaip... Visada stengiausi pati, padariau, susikūriau pati, bet tu kiekvieną dieną kažką atiduodi. Aš esu dirbanti mama, turiu keturis vaikus, du iš jų – maži. Esu televizijos žmogus, bet pati valdau savo laiką, galiu susidėlioti savo dienas, kaip noriu. Visada pagalvoju apie gydytojas, kasininkes, policininkes, karininkes, kurios irgi turi mažų vaikų, bet eina ir dirba.

Žinoma, nuolat kyla tas klausimas, gal per mažai savęs skiriu šeimai. Bet juk tie klausimai kyla visiems. Tu supranti, kad nesi ta, kuriai viskas visada gerai. Taip, aš iš prigimties esu optimistinės natūros, lengvo, paslankaus charakterio... Bet kam tu pasiaukoji? Juk ir auka gali būti džiaugsmas, ir kažko atsisakydamas gali patirti džiaugsmą ir kažką atrasti. Nėra absoliutaus atsakymo, kad va – aš čia paaukojau dėl tavęs.

– Bet kartais taip galvoju: sėdžiu sau ant sofos, tingiu kažką daryti ir tada sau sakau, kad jeigu Beata su keturiais vaikais gali, tai, Urbonaite, lipi nuo sofos ir darai, nes tu irgi gali. Tas labai motyvuoja, tikiu, kad ne mane vieną.

– Džiaugiuosi. Nors aš irgi kartais pagalvoju: o Dieve, va tiek dirbau, aštuonias valandas stovėjau, transliavau, visą dieną filmavausi, tada grįšiu vakare, norėsiu pasitvarkyti ir su vaikais pabūti, ir pažaisti, paskaityti, juos nuprausti, paguldyti, tada dar norėčiau pagroti pianinu ir knygą paskaityti, ir dar vonioje pagulėti... Bet tiek negaliu.

Negi man instagrame parašyti, kaip aš čia sunkiai dirbu, kaip aš pavargau? Aš juk pati pasirinkau. Kartais mano vyras man sako, kas mane labai erzina: you choose your life (angl. „tu renkiesi savo gyvenimą“). Taip, tai yra mano pasirinkimas.

Visada taip pat nebus ir gal kada nors galvosiu, kokie buvo nuostabūs laikai. Viskas yra laikina, sukasi, bėga. Gyvenimas nestovi vietoje ir turi tik su savimi susitarti, nusiteikti ir priimti gyvenimą, koks jis yra.

– Tu daug laiko praleidi virtuvėje. Ir ta virtuvė yra stebuklinga vieta.

– Taip, man labai patinka virtuvėje. Nesu nei geriausia, nei prašmatniausia Lietuvos virėja. Aš nemoku puošti tortų, viską darau greitai, nes tokios mano gyvenimo aplinkybės. Turbūt man taip pasisekė vystyti savo karjerą, kad suderinau keletą dalykų: buvau tinkamu metu tinkamoje vietoje, buvau viena pirmųjų. Ir domėjausi nuoširdžiai, todėl man taip sėkmingai ir klostėsi.

– Turbūt žinai, kad yra tokia šventoji Teresė Avilietė ir ji yra sakiusi, jog Dievas vaikšto ir tarp puodų. Ar vaikšto jis Beatos virtuvėje? Ar jis čia kur nors praeina? Kaip tą atpažįsti, iš ko?

– Taip, taip, vaikšto. Iš daug ko atpažįstu. Iš to, kaip aš priimu Dievą, šventumą, gyvenimo džiaugsmą ir dovaną. Aš niekada nepamiršiu, kai savo trejų metų sūnui Jurgiui, kuriam dabar yra trylika, mėginau paaiškinti, kas yra Dievas ir kur jis yra. Jis suprato ir sakė: „Mama, tai aš jaučiu Dievą, kai liečiu tavo ranką.“

Taip, Dievas vaikšto ir tarp puodų. Maitinti kitą, kaip ir tvarkytis, yra dieviška priedermė, nes Dievas sukūrė tvarką ir pamaitina. Kai tu tvarkaisi namus ir maitini kitus, tu irgi truputėlį darai Dievo darbą.

Jei nesusilauki vaikų, tai išmokti tos meilės yra sunkiau, tu turi galvoti. O čia bum – atsidarė. Bent man taip buvo. Sakau, kad kai pagimdai vaiką, pasižiūri Dievui į veidą, nes tada pamatai, kas yra ta meilė.

– Ar tu meldiesi?

– Taip. Aš įpratusi nuo mažens. Jei man sunku užmigti, aš pasimeldžiu.

Užaugau religingoje šeimoje ir Dievą žinojau nuo mažens. Pas bobutę kabojo Nukryžiuotojo paveikslas. Atsimenu, man buvo gal treji metai ir bobutė Barbora išėjo į kiemą, o aš miegojau pietų miego. Prabudau, tokia baimė būti vienai namie, matau bobutę pro langą, o ji manęs negirdi. Tada prašiau Dievo, kad manimi pasirūpintų.

Lankiau bažnytinį chorą. Jo buvo ir daugiau mano gyvenime. Dabar norėčiau daugiau eiti į bažnyčią, bet vėl tie pasiteisinimai.

– Naujų metų pasiryžimas?

– Taip, bet žinai... Turiu tą modernių žmonių pasiteisinimą, kad svarbiausia Dievą turėti širdyje, o bažnyčia... Manau, kad ateina laikas ir kiekvienas tai suranda. Bet aš esu tikinti, visada tokia buvau ir Dievas man padeda. Daug kartų. Visada.

– Jeigu reiktų išvirti laimės, pilnatvės puodą, kokie ingredientai ten patektų?

– Aš į šitą pilnatvės sriubą tikrai dėčiau savo šeimą. Man ji yra labai svarbi. Aš manau, kad kai turi vaikų, Dievas suteikia puikią galimybę patirti, išbandyti meilę. Tu turi pamoką ir dovaną, nes tik pagimdžiusi, augindama, puoselėdama tu gauni iš Dievo meilės mokyklą.

Jei nesusilauki vaikų, tai išmokti tos meilės yra sunkiau, tu turi galvoti. O čia bum – atsidarė. Bent man taip buvo. Sakau, kad kai pagimdai vaiką, pasižiūri Dievui į veidą, nes tada pamatai, kas yra ta meilė. Tai į pilnatvės sriubą svarbiausia įdėti pilnatvės.

– O prieskonių reikia?

– Reikia trupučio vargelio, druskelės, nes jei nebus vargelio ir druskelės, tai negalėsi įvertinti.

Plačiau – gruodžio 26 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Laimės receptą atradusi Beata Nicholson: man visiškai nieko netrūksta, gyvenu svajonių gyvenimą
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt