Veidai

2022.01.11 08:05

Ali Gadžijevo kelias į šokoladinę – per darbą pomidorų ūkyje Italijoje ir nebaigtą profesinę mokyklą Lietuvoje

LRT RADIJO laida „Pasaulio puodai“, LRT.lt2022.01.11 08:05

Kai po darbo Italijoje jau picas mokantį kepti kulinarą Lietuvos profesinėje mokykloje ėmė mokyti, kaip pjaustyti bulves baltajai mišrainei, jis suprato: geriausia mokykla bus darbas restoranuose. Konditeris Ali Gadžijevas LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ pasakoja, kad kaip ir kulinarija, taip ir konditerija, ir net šokolado verslas jo gyvenime atsirado neplanuotai ir netikėtai.

A. Gadžijevas kartą yra save pavadinęs padoriu valkata. Tebemėgstantis keliauti, dirbęs įvairiuose restoranuose užsienyje, įkūręs sėkmingą šokolado verslą vyras neseniai baigė rašyti knygą. Jį kalbina LRT RADIJO laidos „Pasaulio puodai“ vedėjas Vytaras Radzevičius.


– Man asmeniškai įdomus faktas – prieš laidą netyčia sužinojau, kad baigėme tą pačią mokyklą. Mūsų mokykloje buvo pučiamųjų orkestras „Septima“, garsus visoje Lietuvoje. Regis, su šiuo orkestru ir prasidėjo tavo klajonės po pasaulį.

– Taip, daug metų grojau „Septimos“ orkestre ir tuo labai džiaugiuosi. Turbūt užsidegimą kelionėms orkestras man ir įdiegė, išinstaliuoti niekaip nebegaliu. Grojau dideliu instrumentu – tūba. Jis visą laiką duoda taktą, tai turbūt dėl to turiu nuolat kažką palaikyti, dėl to visą laiką tokia ugnis ir dega manyje. Tūba atitinka mušamuosius, nes turi palaikyti ritmą, visas orkestras groja pagal tave.

– Kokios buvo tos šalys, po kurias keliavote?

– Pati pirma šalis, į kurią nuvažiavome, buvo Čekija. Šiandien Čekija atrodo labai panaši į Lenkiją, o Lenkija – į Lietuvą, bet iš tikrųjų taip nebuvo. Buvau ketvirtoje ar penktoje klasėje ir ta šalis labai patiko, nes tai buvo kardinaliai kitokia kelionė negu Lietuvoje. Buvo kažkas nerealaus: apgyvendino mažuose kalnų nameliuose, draugavome su kitų mokyklų orkestrais, gyvenome vienoje erdvėje...

– Viename interviu esi save pavadinęs padoriu valkata. Kaip gali tai paaiškinti?

– Turbūt ir gyvenime pasirinkau tokią specialybę, nes supratau, kad dirbdamas virtuvėje kulinaru, konditeriu gali susirasti darbą bet kuriame pasaulio krašte, juk valgyti reikia visiems žmonėms visame pasaulyje. Ypač šios profesijos reikia ten, kur yra sezonai, o kur yra sezonai? Ten, kur karšta, o karšta, žinoma, Pietuose, kur gražūs kurortai, puikus maistas, geras klimatas ir t. t. Dėl to galėjau lengvai sau leisti keliauti ir dirbti vienu metu.

– Kaip tu nutarei tapti šefu, konditeriu, kulinaru?

– Tai turbūt buvo visai netyčia nutikęs įvykis mano gyvenime. Mokyklą baiginėjau 1998–2000-aisiais, kai artėjome link įstojimo į Europos Sąjungą. Atsivėrinėjo sienos ir buvo galima išvažiuoti į užsienį 3–4 mėnesiams dirbti sezoninius darbus. Man tuo metu jau buvo 18–19 metų, buvo galima važiuoti į ūkius, į Italiją rinkti pomidorų, vynuogių, kivių, apelsinų ir t. t. Tarp 11–12 klasių išvažiavau į Italiją rinkti pomidorų.

Buvo kelių produktų sezonai: pirma buvo pomidorai, paskui rinkome vynuoges, paskui perėjome prie kivių. Iš esmės per 3–5 mėnesius vis uždera vis kiti produktai, bet turi tarp jų laukti savaitę dvi, būna – ir mėnesį tarp vieno ir kito rinkimo. Kad nesėdėčiau iš savo lėšų, visą laiką ieškodavau, ką veikti, kur dirbti ir užsidirbti. Sakydavau: gal pas kažką galiu padirbėti? Ir mano šeimininkas mane pristatė į vieną vietinę picų virtuvėlę, kur skutau bulves, svogūnus. Aš mėnesį padirbėjau ir supratau – vau. Man patiko.

– Grįžai į Lietuvą ir pabandei mokytis?

– Pabandžiau. Tai buvo profesinė mokykla, bet aš jos nebaigiau, galiu atvirai pasakyti. Neturiu ko slėpti. Tuo metu jau žinojau, kaip kepti picą, o grįžus į Lietuvą ir įstojus į profesinę mokyklą mane mokė iš 1983 metų knygos, kaip 1 centimetro kubeliais pjaustyti bulves baltajai mišrainei. Galvojau, kur aš panaudosiu šitą informaciją?

Kaip virėjui tai buvo nereikalinga informacija. Atsimenu, kalbėdavome su technologais, mokytojais, kodėl taip yra? „Pagal Švietimo ministerijos programą mes privalome tokių dalykų išmokyti.“ Ir tu supranti, kad turi leisti laiką tam, kad išmoktum dalykų, kurių nebenaudosi. Tada nusprendžiau, kad geriausia mokykla – eiti per restoranus, dirbti, pradėti nuo nieko.

Tikrai daug metų dirbau daug vietų ir už „ačiū“, ir tiesiog dėl praktikos. Prancūzijoje, Danijoje teko dirbti geruose restoranuose, atlikinėti praktiką ir dar kitus dalykus daryti nemokamai. Per išeigines eini, kad pamatytum, kaip viskas veikia. Ir Lietuvoje teko nemažai padirbti už labai nedidelį atlygį vien dėl to, kad išmoktum, suprastum. Bet tuo metu neskaičiavau savo laiko ar pinigų, tiesiog turėjau tikslą daug išmokti, susipažinti su virtuve ir kažkada būti specialistu. Ramiai ėjosi ir džiaugiuosi, kad turėjau tokį požiūrį.

– Grįžai į Lietuvą įgijęs patirties ir nutarei čia pradėti šį verslą.

– Tapau verslininku, bet neplanuotai. Grįžus, kai praėjo visos tos krizės, kai ekonomika stojosi ant kojų, su bičiuliu Martynu Praškevičiumi sugalvojome pradėti Lietuvoje daryti išskirtines degustacines vakarienes su 5–7 patiekalais. Tuo metu tai buvo labai populiaru visame pasaulyje. Ir pradėjome. Paskui prisijungė Alfas Ivanauskas, tapome „Mitų griovėjais“, paskui dar priveikėme visokių dalykų, o kada mūsų keliai skyrėsi, pradėjau savo veiklą su šokoladu.

– Kaip tavo gyvenime atsirado šokoladas?

– Visai netyčia. Kada mes darydavome tas vakarienes, labai dažnai desertai būdavo galvos skausmas: ką padaryti? Konditeris ir kulinaras yra dvi kardinaliai skirtingos specialybės. Kada tu esi kulinaras, labai mažai pažįsti konditeriją. Yra bazinės žinios: krembriulė, panakota, pyragai... Dėl to Lietuvoje tai ir vyrauja, nes restoranuose nėra atskirų konditerių etatų.

Norėjosi pasiūlyti kažką daugiau nei bazinį desertų meniu, dėl to pradėjome galvoti apie išskirtinį, kitokį šokolado pateikimą. Tada pradėjau gilintis, kaip dirbti su šokoladu, o ten yra kur gilintis. Kaip sakoma, kuo gilyn į mišką, tuo daugiau medžių, o kuo daugiau medžių, tuo labiau norisi visus juos pažinti, išragauti, išdegustuoti. Taip ir prasidėjo. Supranti, kad nieko nežinai, o nori dar daugiau ir dar daugiau.

Visas pokalbis – spalio 13 d. laidos „Pasaulio puodai“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt