Veidai

2021.12.09 08:22

Marius Repšys prisiminė save giliojoje depresijos duobėje, kai padarė tai, ko niekam jokiu būdu nereikėtų daryti

„Svečiuose pas Editą“, LRT.lt2021.12.09 08:22

Prieš pat sukurdamas žymųjį Vandalo vaidmenį aktorius Marius Repšys planavo palikti teatrą, nes nebeturėjo už ką gyventi. Sako tąsyk pasielgęs vandališkai – įsiprašė į vaidmenį, po kurio pasipylė apdovanojimai. LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ vyras dar kartą prisiminė save giliojoje depresijos duobėje, kai padarė tai, ko niekam jokiu būdu nereikėtų daryti.

Fantastiškas aktorius, suvaidinęs net kelis jau legendiniais spėjusius tapti personažus, M. Repšys ne kartą atvirai kalbėjo apie savo kelią per aktorystę ir gyvenimą, taip padėdamas daugybei jaunų kūrėjų ir žiūrovų. Nebijojęs pripažinti apie laiką gydantis ir bipolinį sutrikimą jis įkvepia apie psichinę sveikatą prabilti vis daugiau žmonių.

Kino ir teatro aktorius, „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtojas, garsusis Vandalas, jaunųjų aktorių dėstytojas ir kovos menų bei kūno rengimo specialistas – taip M. Repšį pristato laidos vedėja Edita Mildažytė.

– Mariau, tu nenustoji stebinti, pirmiausia – savo kilme. Žinau, kad tavo vardas, kuriuo buvai pakrikštytas, anaiptol ne Marius.

– Taip, aš buvau krikštytas Michailo vardu. Iki 7 metų mane vadino Miša. Bet buvo tokie laikai, kai traukėsi rusų armija, rusai traukėsi iš Lietuvos, Lietuva atgavo nepriklausomybę, mane pradėjo engti. Aš pasiskundžiau tėvams ir jie suprato, kad su tokiu vardu turbūt man bus sunku gyventi. Ir pakeitė vardą – tapau Mariumi.

O pavardė turėtų būti Kogan, nes mano tėvelis Kogan. Jis žydas, bet mano gimimo liudijime įrašytas kaip lietuvis. Tais laikais buvo galima falsifikuoti gimimo liudijimą, įrašyti kokią nori pavardę ir taip toliau.

Svečiuose pas Editą. Prieš gaudamas Vandalo vaidmenį, Repšys norėjo pasitraukti iš teatro: trūko pinigų, į vaidmenį įsiprašiau

– Tai tu neturi nei lašo lietuviško kraujo, nes tavo mama totorė.

– Mano mama totorė, maišyta su ketvirčiu rusų ir truputėliu lietuvių kraujo.

Dažnai taip būna, kad iš išorės žmogus atrodo vienaip, o viduje yra visai kitoks. Nereikėtų vertinti žmogaus pagal viršelį.

– Tavo tėtis su jumis gyveno neilgai, ar ne?

– Neilgai, iki kol man suėjo 5 ar 4 metai. Jis mus paliko ir išvažiavo. Jis buvo iš Kijevo, išvažiavo į Kijevą, po kurio laiko emigravo į Izraelį. Jis tiesiog susirado kitą moterį ir taip atsitiko, kad paliko mus su mama. Mes gyvenome dviejų kambarių tuščiame bute, miegojome ant grindų, nebuvo nei baldų. Atsimenu, buvo tarakonų, utėlių. Gyvenome tokiomis antihigieniškomis sąlygomis. Bet paskui atsirado mano kitas tėvelis Vladas, kurį myliu, labai gerbiu. Jis mane auklėjo, užaugino.

– O tu buvai iš tų, kuriuos lengva auklėti?

– Kaip kada. Mokykloje tai išdarinėdavau viską, o šeimoje stengiausi būti pavyzdingas. Galima sakyti, buvau dviveidis: šeimoje geras, o mokykloje, kieme išdarinėdavome visokius dalykus.

– O kada pradėjai suprasti, kad fizinė jėga yra tas koziris, kuriuo gali apsiginti ir, sakykime, taip išvengti visokių patyčių?

– 7 metų, kai mane nuvedė į pirmą dziudo treniruotę. Pradėjau lankyti, apie tai svajojau, nes žiūrėjau filmus su Jean-Claude`u Van Damme`u, Bruce`u Lee, Arnoldu Schwarzeneggeriu. Jie buvo stiprūs vyrai, visų berniukų idealai. Aš taip pat norėjau tokiu tapti ir pradėjau treniruotis. Man sekėsi sunkiai, bet po truputėlį, po truputėlį... Nežinau, kaip šiais laikais, bet tais laikais fizinė jėga visgi lemdavo tavo statusą kieme, klasėje. Jeigu tu būsi silpnesnis, tai atitinkamai pakliūsi į tam tikrą kastą.

– Bet niekas nesikeičia, tik ta fizinė jėga gali būti keičiama finansine, intelektine jėga ar bet kokia kita.

– Mano laikais, kas skaitydavo knygas, tai būdavo toks... Bet aš nesakau, kad tai teisinga. Tai nėra teisinga.

– O kaip atsitiko, kad tu vis dėlto pasirinkai aktorystę?

– Va taip ir atsitiko, kad pakliuvau į spektaklį, kurį dirigavo Gintaras Rinkevičius. Tai buvo opera „Skrajojantis olandas“. Pakliuvau į tą spektaklį ir užsikrėčiau teatru, vaidyba. Aišku, ir iki tol norėjau vaidinti, bet tas spektaklis padėjo riebų tašką. Aš Gintarą Rinkevičių labai myliu, labai gerbiu, jis man atvėrė kažkokį muzikos kelią.

– Tu buvai jautriasielis nepaisant tavo to apvalkalo.

– Taip, dažnai taip būna, kad iš išorės žmogus atrodo vienaip, o viduje yra visai kitoks. Nereikėtų vertinti žmogaus pagal viršelį.

– <...> Jūs su žmona ir į kalnus, ir į pakalnes – visur kartu leidžiatės.

– Taip, visko buvo: ir krizių, ir pokalbių, ir t. t. Vaida tai – nežinau...

– Moteris stebuklas?

– Taip, iš tikrųjų.

– Kai nulįsdavai į pačias giliausias savo depresines duobes, bent suvokdavai, kad esi ten, apačioje?

– Tuo metu ne, bet dabar jau žinau. Vakar, pavyzdžiui, buvo visiškai dingusi nuotaika. Žmonai pasakiau, ji mane puikiai supranta. Žino, kad mane reikia palikti vieną. Aš ar po miestą važinėju, muzikos klausausi... Labai mėgstu vairuoti mašiną. Vakar Čaikovskį pasileidau, kartais pasileidžiu repą, kartais – klasikinę muziką. Aš kažkaip išvažinėju ir man tada pagerėja.

– O kaip tave patvirtino Vandalo vaidmeniui? Tu kokią nors karjerą jau buvai padaręs?

– Ne. Buvau porą kartų nominuotas „Gervei“, bet po Vandalo tais pačiais metais gavau ir „Kryžių“, ir „Sidabrinę gervę“. Aš labai vandališkai pasielgiau – įsiprašiau į tą vaidmenį. Jau galvojau rišti su teatru, galvojau, užteks man čia vaidinti, nes pinigų neturiu, neturiu už ką gyventi, ką tik gimė dukra... Kažkokį darbelį prie kompiuterio susiradau ir galvojau: viskas, užteks vaidinti.

Mane pakvietė į atranką pas Oskarą Koršunovą, galvojau, nueisiu, gal kažkokia kapeika. Atrankos metu „ant trijų raidžių“ pasiunčiau Gintarą Makarevičių. Man sako Oskaras: pasiųsk jį. Pasiunčiau, Oskaras ties mano pavarde pliusiuką padėjo, sako: susitiksime repeticijoje. Tada Marius Ivaškevičius skaitė visą pjesę vienas, gal tris keturias valandas skaitė. Vandalo vaidmuo buvo toks, kad visiškai žinojau, jog tai mano. Ir be galo juokinga, ir be galo graudu, ir aš mačiau save. Ir įsiprašiau, man leido vaidinti.

– O papasakok apie savo gilią depresiją. Kaip tau atrodo, kas ją sukėlė? Ar ji buvo bepriežastinė?

– Tai toks keistas dalykas, kompleksas. Nebūna, kad tik dėl to arba tik dėl to. Greičiausiai tai dėl vaikystės kažkokių dalykų. Ir tėvai skyrėsi, ir genetiškai, nes mano prosenelė turėjo psichinę ligą... Tai gali būti gyvenimo būdo padariniai, prisidėjo nemiga. Burbulas kaupiasi, kaupiasi, kaupiasi ir vieną dieną sprogsta.

Mane kamuodavo kažkokie paranojiniai dalykai, kad mane persekioja, nori nužudyti, man liepia nusižudyti. Iš tikrųjų baisūs dalykai. Daugelis su tuo gyvena ir nieko nesupranta, nieko nežino. Ir atsitinka daug nelaimių.

– Kokia tai būsena, ką tu jautei iš tikrųjų? Kas tai yra: nenoras keltis iš lovos, nenoras gyventi?

– Nenoras gyventi, nieko veikti. Mane kamuodavo kažkokie paranojiniai dalykai, kad mane persekioja, nori nužudyti, man liepia nusižudyti. Iš tikrųjų baisūs dalykai. Daugelis su tuo gyvena ir nieko nesupranta, nieko nežino. Ir atsitinka daug nelaimių. Bet viso to galima išvengti, jeigu mes apie tai kalbėsime.

Aišku, aš nesakau, kad reikia visiems skelbtis: aš toks ir anoks. Užtenka gal manęs vieno, bet raginu tiesiog pasipasakoti artimam, savo gydytojui.

– Ką darė tavo nuostabioji žmona? Lipo sienomis?

– Taip, nežinojo, ką daryti. Buvo sutrikusi.

– O kas buvo paskutinis lašas, kai tau diagnozavo bipolinį sutrikimą ir kai tave turbūt be tavo sutikimo tiesiog išvežė? Ką tu darei?

– Tiesiog buvo psichozė. Bandžiau padaryti tai, ko nereikia jokiais būdais daryti, išvarčiau namus... Man pačiam buvo baisu, o artimiesiems dar baisiau.

– O kas tau padėjo?

– Jeigu taip atvirai, tai labai padėjo mano gydytoja, kurią be proto gerbiu, myliu. Iki tol visi stebėjosi mano atkaklumu, užsispyrimu, valia, kai galėdavau groti po šešias septynias valandas per dieną, sportuodavau... Jeigu užsibrėždavau tikslą, tai kol nepasiekiau, neatsitraukiu, o, pasirodo, tame nieko gero nebuvo ir niekas nežinojo. Dabar, kai atsuku juostą, gali pastebėti tokius dalykus.

– Kai nutarei atvirai prabilti ir parašyti knygą apie tai, ką tu išgyvenai, kas tai yra psichikos liga, kad tai nėra jokia stigma, kad apie tai reikia kalbėti, tavo gydytojai buvo išsigandę, jie bijojo, kad to, kas paskui atsitiks su tavimi, nesuvirškinsi ir nesusitvarkysi.

– Taip, galvojo, kad mano karjera žlugs. Visų pirma, ji netikėjo, kad aš parašysiu knygą, nes ligoninėje visi šneka: tai knygą parašysiu, tai tą padarysiu, tą padarysiu. Bet kai jau išėjo knyga, ji sakė: na, Repšy, vis dėlto parašei, gerai, paskaitysiu. Tas laikas, kol ji skaitė tą knygą, buvo kažkokia katastrofa. Ji skambina, galvoju, na, ką sakys? „Žinai, Mariau, labai gera knyga.“ Jai labai patiko ir man kaip akmuo nukrito.

– Kaip tavo šeima, žmona, vaikai susitaikė su tuo, kad dabar yra kita realybė? Jie jau gyveno su ta realybe, tik nežinojo, kokia ji yra. Ypač, kai tu pradėjai tai viešinti. Ar Vaida susitaikė ir buvo ta, kuri tave tikrai palaikė?

– Ji mane palaikė. Kai rašiau knygą, kiekvieną skyrių skaitė, labai mane kritikavo. Vaikai kol kas nieko nežino, bet ateis metas, kai reikės kažkaip jiems pasakyti, paaiškinti, kad tokie dalykai egzistuoja. O Vaida visada mane palaikė. Ji mano gyvenimo bendražygė.

– Tai aš suprantu, kad iš esmės tu nesigaili, ką savo gyvenime padarei.

– Taip, dėl nieko nesigailiu.

Visas pokalbis – gruodžio 2 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Psichologinė pagalba

Psichologinės pagalbos tarnyba
Kontaktai
Emocinė parama teikiama jaunimui
Budi savanoriai konsultantai
Kasdien Visą parą
I-VI 18:00 - 22:00
Atsako per 2 darbo dienas
Emocinė parama teikiama vaikams, paaugliams
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
Kasdien Visą parą
I-V 18:00 - 21:00
Atsako per 2-3 darbo dienas
Pagalba teikiama suaugsiems
Pagalbą teikia savanoriai ir psichikos sveikatos specialistai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Atsako per 3 darbo dienas
Pagalba teikiama moterims ir merginoms
Pagalbą teikia: savanoriai ir psichikos sveikatos profesionalai
Kasdien Visą parą
Atsako per 3 darbo dienas
Emocinę paramą teikia: savanoriai moksleiviai (Rusų kalba paaugliams ir jaunimui)
II-VI Kasdien 16-19 val.
Jeigu ieškote skubios psichologinės pagalbos, kviečiame kreiptis į specialistą jo budėjimo laiku. Konsultacijos teikiamos per Skype arba atvykus į Krizių įveikimo centrą (Antakalnio g. 97, Vilnius).
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-V 16:00 - 20:00
VI 12:00 - 16:00
(išskyrus švenčių dienas)
Konsultuoja krizių įveikimo specialistai. Gali atvykti į vietą sutartu metu bei konsultuoti nuotoliniu būdu.
Pirminė konsultacija nemokama, be išankstinės registracijos, amžiaus apribojimų nėra.
I-VII 8:00 - 20:00
Psichologinės konsultacijos
Internetu emigrantams Pagalbą teikia profesionalūs psichologai.
Atsako per 2 darbo dienas
Pagalba nusižudžiusių artimiesiems
Pagalba teikiama nusižudžiusiųjų artimiesiems. Savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt
Atsako per 2-3 darbo dienas
tuesi.lt interneto svetainė skirta savižudybės krizę išgyvenančiam žmogui
Informacija svetainėje pateikiama glaustai, atsižvelgiant į specifinius kiekvienos tikslinės grupės poreikius. Savižudybės krizę patiriančiam asmeniui suteikiama informacija apie įvairius pagalbos būdus ir jos teikėjus konkrečioje savivaldybėje, ir ko jis gali tikėtis, kreipdamasis pagalbos telefonu, internetu ar susitikęs su specialistu. Norintieji padėti išgyvenantiems savižudybės krizę šioje svetainėje sužinos apie rizikos ženklus, priežastis ir mitus apie savižudybes, ras patarimų, kaip tinkamai suteikti pagalbą. Specialistams pateikiama išsami informacija, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Svetainėje taip pat publikuojamos savižudybės krizę išgyvenusiųjų istorijos. tuesi.lt
Skambučiai visais šiais numeriais yra nemokami. Skambučius apmoka LR Socialinės apsaugos ministerija.
Skubi psichologinė ar psichinė pagalba psichikos sveikatos centre visada suteikiama be eilės
Svečiuose pas Editą. Prieš gaudamas Vandalo vaidmenį, Repšys norėjo pasitraukti iš teatro: trūko pinigų, į vaidmenį įsiprašiau
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt