Veidai

2021.12.05 11:21

Sunkumams nepasiduodantis „Kibir tele vibir“ Vaiduoklis – Kastytis Stumbrys: depresija susirgti neketinu

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.12.05 11:21

„Depresija susirgti neketinu – per brangiai kainuotų“, – portalui LRT.lt sako Kastytis Stumbrys, geriausiai žinomas kaip kultinis televizijos personažas Vaiduoklis. Dabar jis daugiausia laiko praleidžia namuose – sergančiai žmonai reikia nuolatinės priežiūros. Nors gyvenimas nelepina, pašnekovas nuolat juokauja, stengiasi į viską žvelgti šviesiai ir ieško veiklų, kurios jam teiktų malonumą.

– Kartai, užaugusiai su televizijos laida „Kibir tele vibir“, iš atminties neišdyla skraiste apsigaubusio, kepurę užsimaukšlinusio, barzdoto ir linksmo Vaiduoklio atvaizdas. Ir nors jūsų kuriamas herojus eteryje nebesivaidena jau du dešimtmečius, iki šiol dažnas pradeda šypsotis prisiminęs šį kultinį personažą. Ar pats jo nepasiilgstate?

– Buvo toks siaubas mano gyvenime. (Juokiasi.) Tačiau buvo ir jau praėjo. Žvelgdamas iš tam tikro nuotolio, suprantu, kad nelabai ir pasiilgstu buvimo ekrane, o tiksliau – visai nepasiilgstu. Ne televizija kelia nostalgiją, o pats kūrybos procesas ir tuo metu televizijoje dirbusi komanda.

– Tikriausiai nebuvo vaiko, kuris nežinojo, kas yra Vaiduoklis, o televizijos studiją užplūsdavo krūvos laiškų... Turbūt vaikštinėdamas miesto gatvėmis taip pat nuolat atsidurdavote mažųjų gerbėjų dėmesio centre.

– Nebuvo tas dėmesys labai įkyrus. Tiesa, pamenu, dieną parduotuvėje nusipirkti cigarečių būdavo problema – o kas, jei koks vaikas pamatys? Juk turėdavau rodyti jiems gerą pavyzdį. Taigi į parduotuvę eidavau vėlai vakare, tačiau ir ten sutikdavau mane atpažįstančių. Vis tik labiausiai įkyrėdavo ne vaikai ar jų tėveliai, o tie, kurie gatvėje prašinėdavo pinigų, – priėję tikindavo žiūrintys mano laidas, taigi neva turiu jiems duoti porą litų.

Iš tiesų nesu kompanijos žmogus. Žinoma, žvejyboje ar žvejybos čempionatuose kompanija – šventas reikalas ir malonumas, bet iš esmės nesu didelis susibūrimų mėgėjas, todėl dėmesys kartais vargindavo. Ir gerai, kad dabar to nebėra.

– Kaip jūsų šeima, dukra ar anūkė, prisimena Vaiduoklį? Galbūt joms išlikę sentimentų...

– Su dukra apie tai niekada nekalbėjome, o anūkė Vaiduoklio eteryje neprisimena. Kažkaip sunku su sentimentais apie jį kalbėti, kai jo jau dvidešimt metų nebėra...

– Galbūt dabar jau ir nebepasiilgstate, o ar nebuvo sunku jį paleisti? Juk kiekviena Vaiduoklio ląstelė buvote jūs – kiekvienas žodis, tema, tekstas, scenarijus, įvaizdis.

– Sunkiausia galbūt buvo dėl finansinės pusės, tačiau apskritai, sakyčiau, paleidau jį labai lengvai. O kalbant apie scenarijus – kiekviena laida turėdavo savo mintį, kuri rodydavo kryptį, tačiau viskas vyko ekspromtu ir improvizuojant. Tik ciklui apie Lietuvos nacionalinius parkus, pamenu, teko ruoštis.

– Iš kur tokia iškalba? Dievo dovana?

– Nežinau, galbūt padėjo tai, kad bėgdamas nuo sovietinės armijos baigiau tris pradinių klasių mokytojo specialybės kursus pedagoginiame universitete. Galbūt padėjo ir tai, kad nebijojau nusileisti iki vaikų lygio – nenorėjau kurti tarp mūsų atstumo, nenorėjau būti suaugęs, kurio jie turi klausyti, kuris yra mokytojas ar moralizuotojas, – norėjau būti jų draugas. Toks ir buvau.

– Pasibaigus televizijos erai persikėlėte gyventi į gimtuosius Šiaulius. Ar norėjosi ištrūkti iš viso to žinomumo šurmulio ir pasinerti į tykesnę kasdienybę?

– Veikiau aplinkybės taip susiklostė. Keičiantis komercinių televizijų darbo stiliui, be prodiuserio ar rėmėjų niekas nenorėjo kurti laidų. Taigi, kai atsisveikinau su darbu eteryje, su žmona pasvarstę nutarėme, kad Šiauliuose turime erdvų keturių kambarių butą ir jame būtų jauku gyventi. Po uošvio mirties jame kartu apsigyveno ir uošvienė. Taigi visiems taip buvo paprasčiau.

– Tačiau jau septynerius metus gyvenate Kauno rajone, paviliojo gamta?

– Taip, gyvenu beveik ant Nemuno kranto, netoli Kačerginės prieplaukos. Iš tiesų, visada buvau gamtos žmogus – man patinka žvejyba, mielai išsiruošiu pagrybauti, fotografuoju gamtą.

– Tiesa, fotografija jums ne svetima – Maskvoje baigėte fotografijos studijas, o palikęs televiziją surengėte net šešias fotografijų parodas.

– Tik ne visose mano nuotraukose gamta. Pirmoji mano paroda susidėjo iš įvairių nuotraukų, kuriose buvo įamžinta tai, kas man gražu, antrojoje – miestai, žmonės ir darbo užkulisiai. Taip pat man labai įdomi fotoornamentika – iš įvairiausių fragmentų kuriu ornamentus. Pastarieji buvo eksponuojami paskutinėse mano parodose. Tiesa, turiu paruošęs apie 300 darbų, galėčiau ir dar parodų surengti, tačiau tam reikėtų susirasti rėmėjų...

– Esate išbandęs daugybę skirtingų veiklų – vedėte televizijos laidas, rengėte fotografijų parodas, taip pat esate parašęs dvi knygas: vaikams – „Baltųjų ramunių kaimelio istorijos“ ir žvejams – „Žvejo dirbtuvė ir virtuvė“. Rašydavote tekstus žvejų žurnalams, dabar kuriate kryžiažodžius. Galima sakyti, kad viduje esate menininkas ir idėjų kūrėjas?

– Galbūt ta meniška prigimtis iš mano tėčio – jis buvo dailininkas. Taigi nesvetima man ir fotografija, o ir paišyti neseniai pradėjau. Iš tiesų idėjų sugalvoju labai daug, jei visas jas įgyvendinčiau... Oi, ne tik mano gyvenimas būtų geresnis. (Juokiasi.)

Tačiau nesu verslus žmogus, o kita vertus, kartais ir patingiu. Vakare užsidegu kokia nors mintimi, o atsibudęs numoju ranka. Vis tik lydi abejonės – ar tikrai pavyks, ar tikrai kam nors to reikia. Tai neretai stabdo. Vis dėlto stengiuosi prasimanyti man įdomios, malonumą teikiančios veiklos.

– Panašu, kad polėkio jums netrūksta socialiniuose tinkluose. Esate ganėtinai aktyvus grupėje „Kirvio koto turnyras“, taip pat turite ir savo paskyrą „Kastis Kibirzz. Karkų Riterio virtuvėlė“.

– Juokingiausia, kad iš pradžių spardžiausi ir sakiau, jog socialinių tinklų man nereikia, tačiau net nepamenu, dėl kokių paskatų kažkada susikūriau paskyrą, ir viskas įsisuko...

O kulinarija man įdomi nuo dvylikos metų. Buvau trumpam numetęs šį pomėgį, bet ir vėl sugrįžau. Nei žmonos, nei uošvienės į virtuvę neleisdavau – bijojau, kad gali ką nors sugadinti ar nunuodyti. (Juokiasi.) Taigi teko pačiam gaminti. Tai labai įdomu.

Tiesa, ne viską, ką pagaminu, valgo kiti. Pavyzdžiui, mano dukriausia ir anūkiausia (taip šmaikščiai jis vadina savo dukrą ir anūkę – LRT.lt) linkusios į vegetarizmą, tad mėsą ruošiu sau ir žmonai. Ir šuniui. Jis pas mus dirba indaplove – vaikštinėja aplink stalą ir laukia, kol baigsime valgyti, išlaižyti lėkštes – mėgstamiausias jo užsiėmimas.

– Nemažai savita kalba aprašytų receptų esate paleidęs į socialinius tinklus, galbūt metas išleisti knygą ir mėsos valgytojams?

– Jei parašyčiau ta kalba, kuria aprašinėju receptus socialiniuose tinkluose, reikėtų išleisti dar ir trijų tomų žodyną, kad žmonės suprastų, ką parašiau. Beje, tokia kalba rašyti nusprendžiau norėdamas paerzinti „Google“ vertėją. Norėjau, kad šis nė velnio nesuprastų, jam galvą sopėtų ir mestų jis tą sportą mane redaguoti. Pavyzdžiui, mano bičiuliai iš Rusijos ar Ukrainos išverstų mano įrašų nesupranta ir prašo surašyti jiems viską jų kalba. (Juokiasi.)

– Atrodo, kad dabar visos jūsų dienos daugiausia bėga namuose...

– Taip, po to, kai prieš keletą metų žmonai įsisiurbė erkė ir ji liko paralyžiuota, o gydytojai vilčių pasveikti nesuteikė, esu jos slaugius. Turiu padėti jai apsiversti, ja pasirūpinti. Taigi tenka suktis namuose. Tiesa, dabar dukra su anūke gyvena drauge, tad man lengviau.

Beje, mano anūkė taip pat ganėtinai meniška – ji pirmakursė, studijuojanti keramikos ir stiklo meną. Be to, ji beprotiškai gražiai neria. Sau ir kepures, ir pirštines, ir megztinius ar gražiausias skareles nusineria vąšeliu.

Taip ir gyvename visi. O kur dar šuo, kuris išveda mane pasivaikščioti. Patikėkite, Lietuvos skalikas jėgos tikrai turi. Taip pat su mumis gyvena katė ir katinas. Anksčiau turėjau ir karines oro pajėgas – papūgėles, tačiau, deja, jos jau ilsisi po lazdynų krūmu.

– Visą pokalbį juokaujate, į viską stengiatės žvelgti su optimizmu. Kai gyvenimas nelepina, o artimiausias žmogus – ligos patale, kaip pavyksta nenuleisti rankų?

– Depresija susirgti tikrai neketinu – per brangiai kainuotų. (Nusijuokia.)

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt