Veidai

2021.12.06 07:55

Vaivos Rykštaitės egoizmą ištrynė vaikai: radosi gilus jausmas, kad kiekvienas yra kažkieno vaikas

„Svečiuose pas Editą“, LRT.lt2021.12.06 07:55

Pirmą kartą rašytoja Vaiva Rykštaitė susižadėjo būdama vos septyniolikos. „Pirma meilė buvo tokia stipri, kad norėjau pabėgti ir susituokti“, – pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ pasakoja ji. Moters vitališka prigimtis, ėmusi skleistis paauglystėje, lydėjo visą gyvenimą ir nulydėjo iki Havajų. Čia šeimą sukūrusi kūrėja suprato neišnaudojanti potencialo. „Į tą rašymą nėriau, kad neišprotėčiau“, – pamena ji.

Vaiva Rykštaitė – tai slapyvardis, reiškiantis vaivorykštę. Tikrasis šios kūrėjos vardas – Justė Winder. Nors mes ją pažįstame būtent kaip Vaivą Rykštaitę, šiuo slapyvardžiu ji pasirašo visas savo knygas. Aštuonių knygų autorė gimė Kaune, studijavo Londone, savanoriavo Afrikoje, viena keliavo po Indiją, o dabar su amerikiečiu vyru ir vaikais gyvena Havajuose. Kasmet grįžta į Lietuvą.

Tinklaraštininkė, nuomonės formuotoja, aktyvi socialiniuose tinkluose moteris, ko gero, daugiau uždirba iš reklamos nei iš knygų, tačiau pinigai juk – ne priežastis rašyti. Ją kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.

– Kodėl rašai?

– Turbūt kitaip negaliu, neišeina nerašyti.

– Prisiskaičiau tokių įdomių tavo pasakymų: aš esu vampyrė ir, jeigu šitas patirtis, kurias čia mačiau, jūs perskaitysite kaip mano asmenines, pakeistas, perleistas per save ir išgyventas, tai žinokite, kad čia aš.

– Taip, aš vampyrė metaforiškai, žmonių charakterius, išvaizdą, istorijas vagiu, siurbiu ir paskui naudoju rašydama. Dabar vedu tokį kursą, kaip parašyti knygą. Manęs labai dažnai žmonės klausia: aš noriu rašyti apie savo kaimyną ar buvusį vyrą, bet nežinau, ką daryti, ar kažką pakeisti, ar nepakeisti? Aš visąlaik atsakau, kad tai yra moralinis klausimas, ne literatūrinis, ir ne mano reikalas, kaip jūs pasielgsite. Svarbiausia, jeigu apie save skaitote knygą, tai neišsiduoti, kad save atpažinote, tada viskas bus gerai. Jeigu tylėsite, visi priims kaip fikciją.

Svečiuose pas Editą. Vaiva Rykštaitė apie pirmąją meilę: 17-os susižadėjau, tuoktis atkalbėjo mama

– Skaitant susidarė įspūdis, kad esi kipšo nešta ir pamesta. Ėjai, griuvai, kėleisi, viską išbandei ir viską savo skausmu reikėjo pamatuoti, krauju ant sienos užrašyti. Taip ar ne?

– Turbūt, kad taip.

Man buvo septyniolika, kai sutikau vaikiną, su kuriuo septyniolikos ir susižadėjau. Pasakiau: mama, kai man sueis aštuoniolika, susituoksiu. Pirma meilė buvo tokia stipri, kad aš tikrai norėjau pabėgti ir susituokti.

– Saugiai sulaukei 18-os Kaune ar nelabai?

– Saugiai. Vaikas buvau labai labai geras, o kokia buvau paauglė, tėvai tiesiog nežino. Aš daug meluodavau, bet labai gerai mokiausi ir laiku grįždavau namo.

Man buvo septyniolika, kai sutikau vaikiną, su kuriuo septyniolikos ir susižadėjau. Norėjau pabėgti iš namų, bet mama mane atkalbėjo – labai išmintingai. Pasakiau: mama, kai man sueis aštuoniolika, susituoksiu. Buvo likę gal du mėnesiai iki gimtadienio ir mama ramiai sakė: labai gera mintis, bet palauk metus, padarysime tau didelį balių. Gerai, kad mama neatkalbinėjo manęs nuo tų vestuvių, nes pirma meilė buvo tokia stipri, kad aš tikrai norėjau pabėgti ir susituokti.

– Kodėl nutarei, kad reikia palikti Kauną ir bandyti savo laimę kažkur svetur?

– Dėl studijų, matyt. Buvo taip, kad dvejus metus vienu metu mokiausi dviejuose universitetuose, tai tikrai buvo labai didelis krūvis. Be to, turėjau savo verslą, kas labai sudėtinga 22 metų panai. Aš turėjau samdomą darbuotoją ir pati dirbdavau, reikėdavo sužiūrėti savo „Skudurinės Onutės“ prekes...

Po to, kai gavau filosofijos bakalauro diplomą, jaučiau, kad man mirtinai reikia pertraukos, jau buvo perdegimas. Ir buvo labai aiškus suvokimas, kad noriu uždirbti pinigus ne galva, norėjau pabūti padavėja, valytoja, bet kuo, kad man nebereikėtų priiminėti jokių svarbių sprendimų, galvoti, skaityti. Ir išvykau į Londoną. Ten pabandžiau visokių darbų: ir valytojos, ir padavėjos, ir slaugytojos. Lietuvoje prieš tai dirbau senelių namuose, irgi tuo pačiu metu.

– O kodėl ten nutarei dirbti? Reikėjo pinigų?

– Iš idėjos. Aš norėjau savanoriauti Afrikoje ir man močiutė pasakė, kad noriu mandrų atostogų, o ne savanoriauti. Jeigu norėtum padėti žmonėms, tai, sakė, Lietuvoje pilna senelių, kuriems reikia šiknas valyti, į Afriką važiuoti nereikia, tu nori čia kažką pavaidinti. Galvojau, parodysiu, kaip aš galiu. Ir visą vasarą pradirbau senelių namuose Kaune.

<...> Ta slauga iš manęs atėmė ambicijas. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Dabar aš jas bandau susigrąžinti. Atrodė, darai ir net neatsimeni, ką tu anksčiau veikei, tai koks skirtumas, ką anksčiau veikei. Paleidau visas savo karjeras, į teisę nebenorėjau grįžti, galvojau – o kam? Geriau džiaugtis, patirti, būti, keliauti, matyti...

– Kiek laiko prabuvai Indijoje, kiek kartų joje buvai?

– Šešis kartus, o sudėjus laiką, kai rašiau knygą, tai suskaičiavau 13 mėnesių.

– Bet buvo viena ilga turnė, kai viena graži jauna baltaodė keliavo po Indiją. Aš buvau keturis kartus ir gana saugiai, bet viena, būdama sena teta, tikrai ten nevažiuočiau.

– Šešių mėnesių. Aš dabar irgi atsargi. Kai turi vaikų, yra ir daugiau atsakomybės.

– O didysis ir įdomusis, keistasis pokytis yra pačios išvykimas ir likimas Havajuose. Ištekėjimas, vaikai... Kas čia atsitiko?

– Kažkaip viskas atrodė taip, kaip turi būti. Grįžau į Lietuvą atostogų po šešto karto Indijoje ir Vilniuje kavinėje paslydau, susilaužiau ranką.

– Bet tu labai linkusi traumuotis.

– Didelių traumų neturiu, bet atsitrenkiu į ką nors nuolat.

– Čia dėl labai vitališko charakterio?

– Gal aš tiesiog labai išsiblaškiusi, labai daug gyvenu savo galvoje, o ne kūne. Tiesiog pamirštu, kur tas kūnas ir ką jis veikia, tada jis atsitrenkia į visokius objektus.

– Tai su ta išnirusia ranka...

– Tada likau pas mamą ant sofos, nebegalėjau grįžti į Londoną. Mano tuometinis vaikinas kitą dieną po mano operacijos išskrido į alaus festivalį. Tada supratau, kad su tokiu žmogumi gal nenoriu kurti ateities, nes gal jis turėjo likti, o ne skristi į alaus festivalį. Ir po to paprašiau Visatos, kad duotų ženklą, ką man daryti. Ir gavau elektroninį laišką nuo tokio pažįstamo, kad Havajuose trūksta jogos instruktorių. Nieko ten nepažinojau, išskyrus tą mažai mažai pažįstamą žmogų. Ir išskridau.

Ten sutikau tokią merginą iš gimto Kauno – Dianą. Tapome labai geromis draugėmis, pradėjome visur važinėti, linksmintis. Ir ji mane supažindino su Mike`u. Mes ieškojome kavinės, paklydome ir ji sako: aš tą vaikiną pažįstu, paklauskime jo kelio. Ir sutikau būsimą vyrą. Aš jam labai patikau.

Man norėjosi kažkur panaudoti save, jaučiau tikrai gilų liūdesį. Ir depresijos požymių buvo, ypač po antro vaiko. Galvojau, kodėl aš tiek skaičiau, draskiausi, mokiausi, stengiausi... Į tą rašymą nėriau, kad neišprotėčiau.

Jis tuo metu buvo su savo mama, o aš buvau apsirengusi taip labai Rytų europietiškai. Dabar taip gal Havajuose nesirengčiau, bet tuo metu buvo labai juokinga, labai smagu. Buvau labai ryškiai pasidažiusi, labai trumpu sijonu, mačiau, kaip ta mano būsima anyta į mane žiūrėjo... O mano vyras mane visaip kalbino.

Paskui mano būsimas vyras mane atkakliai kvietė kelis kartus. Jis amerikietis, prieš mėnesį ar du buvo atsidaręs savo kavinukę. Kai prisikvietė vakarienės, mane labai sužavėjo.

– Kartu ir papusryčiavote?

– Taip... Padarė iš bananų lapų tokį stalą su žvakėmis, priruošė visko vegetariškai... Po to mes nebeišsiskyrėme.

– O kas pasikeitė, kai gimė pirmoji dukrelė?

– Viskas. Pajutau kažkokią prasmę. Kai nebuvo vaikų... Aš šiaip tokia egoistiška, atrodė, po manęs kad ir tvanas, koks skirtumas, kas bus. O kai gimė dukra, kai gimė vaikai vienas po kito, pajutau meilę apskritai ateities kartoms, žmonijai, atsirado jautrumas, kad kiekvienas žmogus yra kažkieno vaikas, kad jeigu aš tą žmogų užgaunu, užgaunu jo mamą. Tas jausmas labai gilus.

– Bet nepaisant to, kad labai myli savo vaikus, randi laiko rašymui, sau, koncentruotis į tai, kas, matyt, yra tikrasis tavo veidas, sielos ašis.

– Matyt, tai išlikimo mechanizmas. Man atrodo, labai didelė grėsmė pagimdžius vaiką ypač moteriai, aišku, ir vyrams pasikeičia būvis, bet netekti savo tapatybės. Ta tapatybės netektis man buvo labai reali ir baisi, nes bet kokios pareigos: žmona, meilužė, draugė, dukra yra su brūkšneliu ir žodžiu „mama“.

Man labai norėjosi bent vieną savasties dalį turėti atskirą nuo vaikų, kad aš prisiminčiau, jog aš dar ne visai nukvakau. Ligi šiol jaučiu gedulą, kad, pavyzdžiui, tą filosofijos magistrą Londone apsigyniau tam, kad būčiau gera šeimininkė paskui savo Mike`ui. Dabar aš jo nenaudoju.

– Ne, visai ne. Tu jį naudoji pačiu geriausiu būdu, nes vaikams reikia ne tik pieno, bet ir medaus. Nieko geresnio su tavimi nutikti ir negalėjo. Kodėl tu manai, kad kalbos, pasakytos iš tribūnos kokiame nors feministiniame susirinkime, yra nors kiek vertingesnės už kalbas, pasakytas trims vaikams, kurie dar gyvens gerokai ilgiau už tave, virtuvėje? Viskas labai teisinga.

– Bet aš tada taip nejaučiau, kaip jūs čia išmintingai pasakėte. Man norėjosi kažkur panaudoti save, jaučiau tikrai gilų liūdesį. Ir depresijos požymių buvo, ypač po antro vaiko. Galvojau, kodėl aš tiek skaičiau, draskiausi, mokiausi, stengiausi... Tarsi kažkoks potencialo neišnaudojimas. Į tą rašymą nėriau, kad neišprotėčiau.

– O vyras yra iš tų, kurie sutinka būti su vaikais?

– Jis svajoja, kad kai grįšime į Lietuvą, aš išlaikyčiau šeimą, o jis būtų su vaikais.

– Tai yra planas grįžti į Lietuvą?

– Yra, bet aš turiu sugalvoti, kaip išlaikyti šeimą. Kai jis taip pasakė, aš nebeskubu.

Visas pokalbis – lapkričio 29 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Svečiuose pas Editą. Vaiva Rykštaitė apie pirmąją meilę: 17-os susižadėjau, tuoktis atkalbėjo mama
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt