Veidai

2021.12.04 11:32

Bijojęs tapti tėvu Marius Povilas Elijas Martynenko tik juo tapęs suvokė, kad nėra įpareigotas kartoti tėvų klaidų

Nomeda Marčėnaitė, „Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.12.04 11:32

Rašytojas Marius Povilas Elijas Martynenko ilgai manė, kad nėra „įmanomas mylėti padaras“, tačiau, kaip pasakoja pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“, sutikta mylimoji atkakliai jam įrodinėjo priešingai. Pats buvęs nelauktas vaikas sužinojęs, kad jo Aušra laukiasi, suprato atsidūręs ten pat, kur buvo jo tėvas. Ketvirtį amžiaus deklaravęs jam abejingumą tada suprato dar kai ką – kaip išties jo nekenčia.

Jo nugyventus 28 metus būtų galima drąsiai padalyti tokiam pat kiekiui žmonių ir tai jiems būtų per daug: 15 išgyventų komų, paauglystėje atėjusio suvokimo, kad tėtis nenorėjo jo gimimo, jo paties sukelto gaisro, kuris beveik sunaikino mamos namus, ir dar daug visokių įvairiausių patirčių, kurias M. P. E. Martynenko išlieja kūrybiškai, – verčia knygomis ir vaidmenimis. Jį kalbina LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Kokios vietos Vilniuje yra tavo? Tu gimęs Vilniuje. Jei reikėtų rinktis rajoną, kuris tau saviausias?

– Dabar mažai lankausi Užupyje, nes, man rodos, pastarąjį dešimtmetį Užupis labai pasikeitė, pakeitė to mano paauglystės Užupio veidą. Bet čia praleidau labai daug laiko. Tiesiog čia praeidavo daugiausiai būdravimo valandų, bet miegoti eidavau kitur.

– Tai čia buvai įsimylėjęs?

– Taip, dar kartais suvirpa širdis, kai pro čia einu. Aišku, kai prasidėjo tos didelės statybos, kai pradėjo šukuoti visą Užupį, pradėjau mažiau čia lankytis, bet ne dėl to. Tiesiog interesai persikėlė kitur – į Žvėryną.

– Ar tas pats meilės objektas persikraustė?

– Ne, ne, buvo kitas meilės objektas.

Kur važiuojam? Marius Povilas Elijas Martynenko: vaikai padeda išgyventi laimingą vaikystę, kurios neturėjau pats

<...> Neseniai pradėjau mokytis meilės sau. Ne savimeilės, bet būtent meilės sau. Kai sukūrėme šeimą. Ilgą laiką buvau įsitikinęs, kad esu toks nelabai įmanomas mylėti padaras. Tiesiog labai gilios šaknys.

Labai ilgą laiką bijojau, galvojau, nebūsiu tėvu, nebūsiu vyru ir nebūsiu šeimos žmogumi. Bijojau būtent dėl savo patirties, kaip tai susiję su mano tėvu. Man vaikystėje artimoje aplinkoje žmonės sakė, kad aš į ji labai panašus.

– Tu buvai laukiamas vaikas?

– Ne, man atrodo, net atvirkščiai, bent jau iš tėčio pusės. Jis labai priešinosi mano atėjimui į pasaulį. Dabar, kai tai vertinu... Anksčiau aš skaitydavau straipsnius apie tėvus, tėvystę, tėvų ir vaikų santykius ir galvodavau: ai, aš esu toks šmikis dėl to, kad šalia nebuvo tėvo ar kad buvo elgiamasi taip ar taip. Dabar, kai skaitau tuos straipsnius, galvoju: jeigu manęs nebus šalia arba aš elgsiuosi vienaip ar kitaip, tai mano vaikai gali užaugti kažkokiais šmikiais.

Turbūt viskas ateina per pavyzdį. Visą gyvenimą mano romantiniai santykiai trukdavo apie pusę metų, nes aš iš tikrųjų labai nemėgdavau tos akimirkos, to momento, kai išgirsdavau žodžius: aš tave myliu. Tada pradėdavau galvoti, kad žmogus pamilo arba mano labai sėkmingai sukurtą iliuziją, arba jis tiesiog pats susikūrė kažkokią iliuziją. To tikrojo manęs, buvau įsitikinęs, visiškai neįmanoma mylėti.

Kai sutikau mylimąją Aušrą, ji buvo labai atkakli su savo meile. Tikrai labai stipriai mylėjo. Tik dėl jos begalinės kantrybės ir begalinio atkaklumo aš pradėjau tikėti, kad iš tikrųjų kažkas gali mane nemylėti. Ir ne tą kažkokią iliuziją, o mane visokį.

– Tu esi metais jaunesnis už brolį, netyčiukas, visiškai neplanuotas, nelauktas, lauktas tik mamos, net iškovotas. Kaip tuos visus dalykus pradėjai vertinti, kai pats susilaukei pirmojo savo Emanuelio? Turbūt tada į savo paties vaikystę pasižiūri iš visai kitos perspektyvos.

– Labai keistas dalykas yra mano vaikystės nuotraukos. Yra viena mano mamos vaikystės nuotrauka, kurią esu matęs, kur jis sėdi apsikabinusi lėlę. Tai nespalvota nuotrauka, ji su skarele sėdi viena labai stipriai apkabinusi lėlę. Ir aš žiūriu į tą mažą mergaitę ir galvoju...

– Ką jai dar teks išgyventi?

– Taip. Kai aš pasižiūriu į mamos nuotrauką ir pagalvoju, kiek ji visko iškentė, kiek atstovėjo, to užtektų 3 žmonėms. Ir tie žmonės visiškai sugriūtų.

– O kiek žmonių gyvenimų būtų galima padalinti tavo patirtis?

– Aš tai niekam nedalinčiau, man jos labai brangios.

– Todėl ir uždaviau klausimą, kaip permąstai savo paties patirtį, kai susilaukei pirmagimio. Ar buvo momentas, kai staiga pradedi suvokti, ar laipsniškai? Kaip ieškai santykio su tėvu? Aš peržiūrėjau ne vieną tavo interviu ir mačiau tavo požiūrio į šitą situaciją evoliuciją.

– Labai ilgą laiką aš bijojau, baidžiausi, galvojau, nebūsiu tėvu, nebūsiu vyru ir nebūsiu šeimos žmogumi. Bijojau būtent dėl savo patirties, kaip tai susiję su mano tėvu. Man vaikystėje artimoje aplinkoje žmonės sakė, kad aš į ji labai panašus ir vizualiai, ir bruožais. Ir aš galvojau: jeigu sukursiu šeimą arba sukursiu kad ir artimą ryšį su kitu žmogumi, aš suteiksiu tiek pat skausmo, kiek mano tėvas suteikė man, mano broliui...

Kartu buvo įsitvirtinęs tos sugriuvusios šeimos modelis. Artimoje aplinkoje šeimos buvo iširusios arba, jeigu nebūdavo iširusios, tai žmonės būdavo tapę pikčiausiais vienas kito priešais. Augdamas mačiau tokius variantus ir buvo baisu. Ir kai užsimezgė Emanuelio gyvybė, aš suvokiau, kad nesu įpareigotas kartoti savo tėvų klaidų.

Kai sužinojau, kad Aušra laukiasi, prisimenu tą akimirką. Nebuvo abejonės, klausimo, aš nepradėjau dvejoti, svarstyti visus įmanomus variantus, abortą. Žinojau, kad dabar yra taip, kaip turi būti. Kai sužinojau, supratau, kad viskas yra gerai ir viskas yra taip, kaip turi būti. Aišku, yra labai daug nežinomybės, kuri gąsdina, bet dėl tos didelės meilės, kuri mus jungia, man atrodė, kad viskas bus gerai.

<...> Aušra laukėsi Emanuelio ir man visą gyvenimą, tuos 25 metus, atrodė, kad aš iš tikrųjų tėvui nieko nejaučiu: nei meilės, nei neapykantos, nei prisirišimo, nei įsiskaudinimo ar panašiai. Ir buvo Naujųjų metų išvakarės. Ėjau per Mindaugo tiltą iš mamos namų į tuos namus, kur tuo metu gyvenome su Aušra, ir pagalvojau, kad dabar esu kaip ir toje situacijoje, kurioje buvo ir mano tėvas. Einu per tą tiltą ir tas ketvirtį amžiaus manyje slypėjęs abejingumas staiga visas nusilupa.

Staiga suvokiau, kad manyje buvo tokia neapykanta, kurios aš pats nesupratau, nepažinau, kuri buvo nuo manęs pasislėpusi, kažkaip sublimuota, nugrūsta.

– Kiek reikia užkišti tas emocijas ir jausmus, kad šiems pratrūkus patys nustembame.

– Aš einu ir ašaros bėga, pradėjau kūkčioti. Kratausi, einu per tiltą, galvoju: kad tik žmonės nepagalvotų, jog einu nušokti nuo tilto. Taip sunku, nes negali sustabdyti tos emocijos, kuri po 25 metų pati išlindo. Ji mane taip nustebino, nes net negalvojau, kad ji ten kažkur yra.

Einu ir galvoju: vau, nu tu atleisk man, bet kaip aš tavęs nekenčiu. Ne tik dėl to, ką aš pats patyriau, bet ir dėl to, ką ištvėrė mano mama.

Negaliu sakyti, kad esu geresnis tėvas už jį arba geresnis vyras, nes nė vieno iš mūsų gyvenimai dar nesibaigė. Tikiu, kad žmogus gali nuolat keistis, jis nuolat turi galimybę vykdyti gėrį ir įgyvendinti meilę.

– Tavo tėtis jau išėjęs iš kalėjimo?

– Taip, ne taip jau seniai. Dar po to, kai aš tą suvokiau, važiavau į kalėjimą jo aplankyti. Jis susisiekė su manimi. Iš esmės tas žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį buvo išlaikytinis mano mamos, kitų moterų, po to ilgą laiką valstybės. Paskutiniais metais artėjant bausmės pabaigai jis susisiekė ir aš pagalvojau, kad galima bandyti tame įžvelgti labai teigiamų dalykų, bet savotiškai manyje dar buvo tas, kad, na, tarkime, artėja jo bausmės atlikimo pabaiga ir jam vis tiek reikės kažką daryti...

Buvau nuvažiavęs pas jį į kalėjimą, nuvežiau jam muzikos įrašų, filmų, žurnalų, knygų, net pinigų buvau pervedęs, bet po to suvokiau: aš nieko blogo nelinkiu tam žmogui, nenoriu jausti neapykantos, nenoriu jos puoselėti, linkiu jam kuo geriausios kloties, bet tiesiog noriu nuo jo atsiriboti.

<...> Ilgą laiką man svarbiausia buvo, ką galvoja kiti, o ne aš, nes man reikėjo to išorinio pripažinimo. Ir dabar dar reikia. Viduje dar yra ta mano istorija prieš mano gimimą. Po to sužinai tuos dalykus ir galvoji: gal žmonėms būtų buvę kur kas geriau, jeigu aš neegzistuočiau, gal tėvas nebūtų išėjęs ir mano brolis būtų augęs su tėvu, mano mamai nebūtų buvę taip sunku...

– Tu dabar radai santykį su tėvu ar vis dar jo ieškai?

– Kartais sau primenu, kad jeigu būčiau, pavyzdžiui, išgyvenęs visas tas patirtis, kurias išgyveno mano tėvas, ar aš būčiau geresnis žmogus už jį. Aš negaliu sakyti, kad esu geresnis tėvas už jį arba geresnis vyras, nes nė vieno iš mūsų gyvenimai dar nesibaigė. Aš tikiu, kad žmogus gali nuolat keistis, jis nuolat turi galimybę vykdyti gėrį ir įgyvendinti meilę. Man atrodo, mums kasdien duodama tūkstančiai progų, kad bent keliomis pasinaudotume.

Dabar esu vaiko priežiūros atostogose. Man patiko, kad buvo karantinai, nes turėjau galimybę labai daug laiko būti su savo vaikais. Su jais būdamas savotiškai išsikrykštauju tai, ko man nepavyko išsikrykštauti savo paties vaikystėje. Ir tas džiugina.

Manau, kad turiu sau priminti: leisk vaikui būti vaiku, nes dažnai kažkaip turbūt įsijungia tai, kad keli vaikams reikalavimus, kuriuos keltum racionaliam padarui, kuris suvokia savo veiksmų priežastingumą ir visas pasekmes. Suvokiu, kad jis tyrinėja pasaulį, net jeigu tas tyrinėjimas kažkuriuo metu jam bus skausmingas. Tai yra patirtis. Mano mama sako, kad patirtis yra tai, ką gauni negavęs to, ko norėjai.

Visas pokalbis – lapkričio 30 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Marius Povilas Elijas Martynenko: vaikai padeda išgyventi laimingą vaikystę, kurios neturėjau pats
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt