Veidai

2021.11.30 07:30

Veronikos Povilionienės interviu iš palatos: jau buvau išėjusi, bet supratau, kad dar kai ką turiu padaryti

LRT RADIJO laida „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“, LRT.lt2021.11.30 07:30

Nepaisydama onkologinės ligos, dėl kurios guli ligoninėje, lietuvių liaudies folkloro dainininkė Veronika Povilionienė sako, kad jaučiasi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje. LRT RADIJO laidoje „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ ji tvirtina, kad jau buvo išėjusi, tačiau dar rado stiprybės pagyventi, nes suprato, kokį darbą dar turi padaryti. Ir žada – jį tikrai ir padarys.

V. Povilionienė nurodė kelią ne vienam jaunam žmogui, leido pasitikėti savo jėgomis tiems, kurie norėjo, kad būtų dainuojamos tradicinės lietuvių liaudies dainos, kad būtų išlaikyta dzūkiška tradicija.

Ji ir pati užaugo Dzūkijoje. Ją supo tikri, autentiški dzūkiško kaimo žmonės, tad nekyla klausimų, iš kur tasai V. Povilionienės įrankis suprasti ir perduoti dzūkišką dainą, tai – prigimtinis instrumentas. Daina ar pasaka, ar tiesiog dzūkiškas ulbėjimas jai iš prigimties suprantamas taip, kaip kvėpuoti oru.

Pirmąjį advento sekmadienį LRT RADIJO laidos „Toks gyvenimas“ vedėja Zita Kelmickaitė kalbėjosi su dainininke iš Kauno klinikų palatos, kur kovoja su liga.


– Adventas tavo gyvenime reiškia kažkokį ypatingą tarpsnį, ypatingą nuotaiką, ar jis tiesiog ateina ir ypatingo laiko nejauti?

– Ne, Zita. Man adventas yra ypatingas, visada prasidedant adventui prisimenu tave. Tu tikriausiai neatsimeni to įvykio. Aš su vaikais buvau atvažiavusi į Vilnių. Tada gyvenome Kaune, aš dirbau Vilniuje. Vaikams buvo gal po kokius 4–5 metus ir tu atnešei kiekvienam vaikui po apelsiną.

Kažkodėl adventas man siejasi su tavimi ir tais apelsinais, į kuriuos vaikai žiūrėjo ir nežinojo, kas tai yra. Paskui kitą dieną man paskambinai, sakei: Veronika, nemiegojau visą naktį, verkiau.

– Aš nesupratau, kaip gali ketverių metų vaikai nežinoti, kas yra apelsinai, kai visiems per visus galus būdavo prigrūsta visko. Tu neturėjai galimybės jiems tiek pripirkti. Ir tie vaikai su jais žaidė. Jie galvojo, kad čia yra kamuoliukai. Jie juos rideno palei grindis.

– Tai prisimenu kiekvieną adventą. Dar ką prisimenu tik prasidedant adventui ir prieš pat Kūčias... Nežinau, iš kur man tai iškyla kiekvieną kartą, bet iškyla mano diedulių pirtukė kaime ir man atrodo, kad ten gimė Dievulis. Aš tūkstančiu procentų įsitikinusi ir kiekvienais metais man tas pats – aplūžusi pirtukė.

Man buvo tiek pasakojama apie Dievulį, kuris buvo labai paprastas, labai žmogiškas... Kiek daug tų sakmių apie pasaulio sukūrimą, apie paukštukus, apie žmogaus protą – mes tiek visko vaikystėje girdėjome iš diedulių, tėvuko, kaimynų – iš visur. Visur buvo Dievo valia, o adventas buvo ramybė, susikaupimas.

– Tavo visi trys vaikai – du sūnūs ir dukra – jau turi savo vaikų, turi gražias, dideles šeimas. Manau, kad esi ypatinga mama, ypatinga, sakyčiau, ir uošvienė, ir anyta. Niekados nesu girdėjusi tavo asmeniškuose pasisakymuose keiksnojimų nei savo marčių, nei žento. Visada kalbi labai gražiai apie savo žmones, savo vaikų žmones.

– Žinai, pasaulyje žmonės: aš sergu, aš nelaimingas. Aš jaučiuosi pačiu laimingiausiu žmogumi pasaulyje. Aš turiu nuostabių draugų, nuostabią šeimą, nuostabias marčias, žentą ir anūkus.

Mes sėdame prie stalo 17 žmonių. Ačiū Dievui, kad dar yra likusi pagarba tam senajam paveldui. Ir mano marčios, ir netgi jau anūkai moka ir sugeba iškepti, padaryti ir žuvies, ir pyragų, ir kūčiukų tradiciškai. Mes viską darome beveik nieko nepirkdami iš parduotuvių...

Aš gavau tokią dovaną, kurią pati kažkada nė negalvodama pasidovanojau. Rinkau visus ant popiergalių paišytus vaikų piešinukus. Vaikai ką gaudavo, ant to piešdavo, popieriaus nebuvo. Dėdavau į tokį tarybinį maišelį ir atnešė man į palatą tą maišelį su mano vaikų piešiniais. Žiūrėjau į tuos piešinius ir verkiau, ir juokiausi. Tie piešinukai visi tokie gražūs, buvo nuostabus vakaras. Aš viską grąžinau ir sakiau: išsidalinkite ir saugokite savo vaikams, nes tai yra labai labai labai brangus daiktas. Siūlyčiau jaunoms šeimoms tą daryti.

Praeitą penktadienį buvau išėjusi. Manęs nebebuvo. Ir staiga aš pajutau, ką aš dar turiu padaryti. Ir aš tą tikrai tikrai padarysiu.

– <...> Veronika, dabar guli ligoninėje ir tas buvimas yra egzistencinis. 75 metai kitam žmogui: ojetau, jau 75-eri... O 90-metės sako: klausyk, tokia jauna, tik 75-eri. Tie metai nieko nereiškia, reiškia žmogaus noras būti, noras kažką veikti, apglėbti kitus, pabūti su anūkais, duoti patarimų savo marčioms ir pan. Dabar tau labai sunkus laikas – liga, kurios dar gydytojai negali pagriebti už uodegos. Kokios mintys lenda į galvą? Mes apie tai niekada nešnekame, tarsi tabu. Pasidalink, jei gali.

– Galiu, tik norėčiau, kad manimi patikėtų. Tai, ką aš pasakysiu, yra tikra teisybė. Praeitą penktadienį buvau išėjusi. Manęs nebebuvo. Atsikėliau ryte su dideliu vamzdžiu gerklėje, o tas vamzdis išgelbėjo mano gyvenimą. Man buvo sustojęs kvėpavimas ir man jau darė dirbtinį kvėpavimą.

Ir staiga – nežinau, kaip apibūdinti tokį keistą jausmą, – aš pajutau (galvojau, gal išėjau iš proto, nes visai negalėjau kalbėti, balsas buvo dingęs su ta įkišta dūda), ką aš dar turiu padaryti: aš turiu būtinai įrašyti savo anūkų, savo bičiulių anūkų ir vaikų dainas, kalbas ir turiu išleisti kompaktą vaikams. Ir net žinau dainas, kurios turi būti tame kompakte.

Atsikėliau ir, kol blaiviausi, galvojau: gal aš tikrai išeinu iš proto. Bet paskui reanimacijos seselė sakė: Veronika, teisybė, jums Dievas davė darbą, užsakymą. Galite manimi netikėti, bet taip yra ir aš tą tikrai tikrai padarysiu. Dar noriu gyventi ir galvoju, kad dar ne viskas padaryta. Kai manęs klausia: Veronika, tu buvai išėjusi – ką matei? Aš nieko nemačiau. Bet aš turiu užduotį.

– <...> Noriu paklausti, kiek vis dėlto gyvenime, kuriame būta visko, vykimo į užsienius su savo koncertais, atsivėręs pasaulis pakeitė tavo gyvenimą, tavo požiūrį į kai kuriuos dalykus?

– Uždavei labai gražų klausimą. Apie tai nebuvau pagalvojusi, bet dabar pagalvojau, šią minutę. Žinai, pasaulis man atvėrė, kad nieko gražesnio už savo tėvynę nėra. Nežinau, gal kad aš senstu, kad metai bėga, kad gyvenimas trumpėja... Esu buvusi labai daug gražių, puikių vietų, tikrai. Bet ką aš žinau – grožis yra grožis, o čia dar yra šilumos, tokios naminės, jaukios šilumos, tvirtumo ir dar, ko gero, yra kaip niekur kitur labai didelės, gražios, pastovios ramybės, mėlyno ilgesio, noro dar kažką padaryti.

Galbūt kvailas tas mano noras, bet norėčiau, kad apie Lietuvą žinotų daug daugiau žmonių. Atrodo, darau viską, bet kai man pasako, kad neišeina dainuoti lietuviškai, pavyzdžiui, džiazo ar dar ko nors... Baikit. Aš su Vyšniausku padainuoju lietuviškai ir salės bent jau užsienyje lūžta, ploja ir kažkaip visi supranta. <...> Kai man sako: ai, čia lietuvių kalba, ką čia su ta lietuvių kalba pasaulyje... Su Petru mes įrodėme pasauliui su lietuvių kalba.

Darykime viską, kad būtume dori, geri žmonės, kad darytume labai daug prasmingų darbų ir atsimintume tokį dalyką: labai svarbu tikėjimas, viltis, gerumas, meilė ir šeima.

– <...> Veronika, ligoninės palata visada trupučiuką apriboja žmogaus laisves, negali daryti to, ką nori.

– Taip, bet kas turi tvirtą šeimą... Aš ilgai gulėjau reanimacijoje. Į ją įleido visus, kas tik norėdavo ateiti, – labai ačiū ligoninei. Tu neįsivaizduoji, kaip yra svarbu, kai šalia tavęs yra žmogus. Dvi minutes už rankos palaiko ir tu visai kitoks. Šeima ir meilė – Dieve, tebūnie kiekvieno iš mūsų širdyje jinai neišblėsta.

Ir dar vienas dalykas – pragariškai juodas mūsų medicinos darbuotojų darbas. Kantrybės, sveikatos linkiu jiems visiems. Turiu nuostabius gydytojus: prof. Žaliūną ir gydytoją Liną Bradauskienę. Tikriausiai Dievas išsirenka medikus ir tie, kurie jo paklauso, yra puikūs gydytojai ir puikūs žmonių gyvybių gelbėtojai. Aš jau nešnekėčiau, nes manęs jau nebūtų, jeigu ne jie. Ačiū.

Ir dar noriu prisiminti vieną daiktą, kartoju tai per kiekvieną adventą. Čia ne mano žodžiai – Norberto Vėliaus. Atsiminkite, kad šituo laikotarpiu, prasidedant adventui, į mūsų namus sugrįžta mūsų protėvių vėlės. Sako, kad jos ateina labai pavargusios, iš toli, nes dangus nuo žemės toli... Jos ateina kiekvienais metais pasižiūrėti, kaip mes gyvename, kartu pavalgyti Kūčių vakarienės, palaiminti mūsų darbų. Ir jos vėl išeina. Tai būna tik vieną kartą per metus.

Mielieji, jeigu mes paliksime Lietuvą, kur sugrįš mūsų dvaselės? Elenutė Bradūnaitė pasakojo, kad Amerikos lietuviai per adventą kabindavo baltus rankšluostėlius ant langų, kad žinotų, jog čia gyvena lietuviai, kad dvaselės užsuktų pasižiūrėti. Darykime viską, kad nereikėtų kabinti rankšluostėlių, kad mūsų būtų daug, kad mes būtume dori, geri žmonės, kad darytume labai daug prasmingų darbų ir atsimintume tokį dalyką: labai svarbu tikėjimas, viltis, gerumas, meilė ir šeima.

Daugiau V. Povilionienės pamąstymų ir atsiminimų – visame pokalbyje. Išgirskite lapkričio 28 d. laidos „Toks gyvenimas su Zita Kelmickaite“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt