Veidai

2021.12.03 08:05

Norvilai pritaria, kad ir prie garsių porų skyrybų prisidėjo karantinas, – patys „išsikrovė“ sodyboje

„Svečiuose pas Editą“, LRT.lt2021.12.03 08:05

Dainininkai Renata ir Deivis Norvilai prasidėjus vis nesibaigiančiai pandemijai iškart suprato – gyventi mieste bus neįmanoma, tad kone sulig pirma diena išvyko į sodybą. Čia kas kapojo malkas, kas iš jų rinkosi medžiagų naujiems hobiams. Kai darbų ir veiklų pasirodė maža, jiedu netoliese įsigijo šabakštyną, iki dabar bandomą paversti sklypu, pasakoja LRT.lt pokalbių laidos „Svečiuose pas Editą“ pašnekovai.

Renata ir Deivis Lietuvoje žinomi kaip viena romantiškiausių porų. Ši šeima nustebino sprendimu persikelti į mažiau judrią aplinką – savo sodybą. Prieglobstis gamtoje jų šeimai tapo ir naujo užgimimo pradžia. Solistas ir artistas, žymus tenoras, muzikinių projektų laimėtojas Deivis savo šeimai rado geriausią sprendimą, o dainininkė Renata Norvilė, grupės „La Forza“ narė, trijų gražuolių vaikų mama, Deivio žmona ir, nepamirškime, tituluota gražuolė miestą taip pat mielu noru iškeitė į žalumos pilnas erdves. Juos kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.

– Karantinas padarė savo. Atsipalaidavote ar atvirkščiai – įsitempėte?

Deivis: Dabar jau pradedame atsileisti, bet vienareikšmiškai padarė savo ir galvelėms, ir kišenėlėms. Mūsų sektorius įgauna tokį Palangos–Nidos sindromą: per tris mėnesius sugebėjai kažką užsidirbti, kažkaip pragyvensi, o jeigu ne, tai...

Svečiuose pas Editą. Norvilai apie sveikų santykių receptą: būtina pailsėti ir nuo vaikų, ir vieniems nuo kito

– Bet jūs ryžtingai sugalvojote, kad reikia važiuoti iš miesto į kaimą, į savo sodybą.

Deivis: Iš karto, vos tik mus užrišo, supratome, kad neįmanoma. Nors mes jau ne bute gyvename, bet to kažkaip norėjosi.

– O vaikai? Jie nesakė: „Nepasieksime draugų, esame uždaryti trise kaime ir tik per „Skype“ matome savo mokytojus, kurių, matyt, visai nenorime matyti“?

Renata: Be abejo, tas palietė ir vaikus, nes vaikams gyvo bendravimo vis tiek reikia. Iš tiesų, kai jie dabar susitinka, nesupranti, ar jie draugai, ar nedraugai. Jie laiko tokį patį atstumą ir nežino, kaip dabar bendrauti ne telefonu, ne per „Skype“, ne nuotoliniu būdu. Mūsų vidurinysis vaikas pasidarė labai uždaras.

Ačiū Dievui, vyresnėlei, kuriai dabar aštuoniolika ir kuri baigia mokyklą, taip neatsitiko, jai atvirkščiai – jokių problemų nėra, jai reikia draugų, bendravimo, artumo su žmonėmis.

– O ką ji sako apie tą jūsų kaimą Zarasų rajone?

Renata: Oi ne, jai kaimas – ne. Ji yra asfalto vaikas, o mažesniems sodyba yra labai mielas dalykas, savas. Be abejo, viduriniajam ten ir darbų atsiranda, kurių jis nelabai nori atlikti, bet atlieka, reikia padėti tėveliams.

Kada tas karantinas priverstinai visus uždarė, tu net nebegali išeiti, o juk reikia pailsėti ir nuo tų vaikų, ir nuo to vyro, nuo tos žmonos. Turbūt tau perdega smegeninė.

D. Norvilas

– O tiesa, kad jųdviejų koncepcija apie sodybą labai skiriasi? Renatai reikia, kad visur būtų tvarka, o Deiviui reikia veiksmo ir polėkio.

Renata: Na, kas tiesa, tas tiesa. Aš net malkas einu ir dėlioju, kad būtų neišbarstyta.

Deivis: Jūs įsivaizduokite: mes parsivežame krūvą malkų, kurios dar nesuskaldytos, jas išverčia, o jinai jas ima po vieną ir dėlioja gražiai. Sakau, palauk, zuikeli, aš jas pirma suskaldyti turiu.

Renata: Man patinka dėlionės: aš mėgstu „Lego“, mėgstu paveikslėlių, kaladėlių dėliones ir mėgstu malkų dėliones. Man patinka, mane tai ramina – medis mane ramina.

Deivis: Man tai netrukdo, bet man gaila jos darbo.

Renata: Aš apžiūriu kiekvieną malką iš visų pusių – aha, šita man bus reikalinga, į kitą šoną.

– O kam ji tau bus reikalinga?

Renata: Aš per karantiną atradau naują hobį – išsilaikiau epoksido liejimo kursus ir dabar viskas, kas liečia epoksidą ir medį, man labai įdomu. Epoksidinė derva susideda iš dviejų komponentų, juos sujungi, o užpylus jie sukietėja. Gali daryti stalus, grindis, įlieti medį, ką tiktai nori. Man labai patiko daryti laikrodžius.

– Esu nustebinta, kiek jūsų, tam tikra prasme ir mano sferos žmonių ir porų išsiskyrė arba pranešė apie skyrybas. Kas antrą savaitę atrodžiusios tvirtos, daug vaikų auginančios šeimos skiriasi, tiesiog byra kaip kortų nameliai. Galvojau, galvojau, pritarkite arba ne, kad tai yra karantino pasekmės.

Deivis: Aš visiškai tikiu. Tikiu, kad taip galėjo būti. Mūsų srityje yra labai sunku, kai kartu dirba šeima. Įsivaizduokite, tavo poilsis, tavo darbas, tavo laisvas laikas yra visada kartu. Kada tas karantinas priverstinai visus uždarė, tu net nebegali išeiti, o juk reikia pailsėti ir nuo tų vaikų, ir nuo to vyro, nuo tos žmonos. Turbūt tau perdega smegeninė. Būtent to ir lekiame į tą sodybą: išvažiuoju aš, išeina ji, ieško ragų, po tris keturias valandas miškuose bastosi. Mane ragino – nu nenoriu aš tų ragų ieškoti, man neįdomu, nerandu aš jų.

– Vadinasi, ragai – irgi naujas hobis. Bet atsirado dar vienas dalykas – jūs įsigijote dar vieną sodybą ten kažkur šalia.

Deivis: Čia irgi karantino pasekmė. Mes supratome, kad turime daug laiko, kad norisi išsikrauti. Sėdi prie to televizoriaus, figūros keičiasi... Tad įsigijome šabakštyną, į kurį dedame beprotiškas pastangas. Atvažiuoja vietinis žmogus, toks geras mūsų bičiulis, žiūri į mus ir sako: aš nesu matęs, kad taip dirbtų sau. Mes tą sklypą bandome paversti sklypu, nes ten buvo sudegęs namas, ant kurio jau buvo užaugę medžiai.

– Žmonės tave mato spindinčią scenoje. Kai tu pasakoji apie blynus, keptus ant kaimiškos krosnies, apie malkas, kurias parsineši, ir didžiausią džiaugsmą – ragus, tuo patikėti neįmanoma. Tau pačiai patinka ant scenos spindėti, o namuose kaip kokiai Pelenei pelenuose pasislėpti?

Renata: Jeigu man sakytų pasirinkti, tai aš, aišku, pasirinkčiau kaimą. Basom kojom lauke su malkomis, apsidraskiusi, apsidaužiusi, su mėlynėmis... Jeigu reiktų į medį lipti, lipčiau į tą medį. Aš kaifuoju gamtoje, esu gamtos vaikas nuo vaikystės.

Mano tėtis yra kilęs iš kaimo, vaikystėje kiekvieną savaitgalį važiuodavau į kaimą. Aš žinau, ką reiškia melžti karves. Gal esu primiršusi, bet tikrai tai dariau. Ir su tomis utėlėmis iš vištidės išlįsdavau ir mama kankindavosi savaitgaliais. Aš buvau kaimo vaikas. Ir ravėti reikėjo, ir sodinti, ir bulves kasti, ir su arkliais joti.

Visas pokalbis – lapkričio 25 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Svečiuose pas Editą. Norvilai apie sveikų santykių receptą: būtina pailsėti ir nuo vaikų, ir vieniems nuo kito
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt