Veidai

2021.11.27 08:27

Petras Geniušas buvo nutaręs sukti į dailę, kad išvengtų „egzekucijų“: skambinti viešai atrodė neįmanoma

Nomeda Marčėnaitė, „Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.11.27 08:27

„Aš iki šiol, kai išeina groti egzaminuojamasis studentas, už jį taip jaudinuosi, nes žinau: jis patiria baisų siaubą“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ atvirauja pianistas Petras Geniušas. Tėvas jį perspėjo: pianistų pasauliui reikia labai nedaug. Per svajones apie dailę vienu metu pirštai buvo atpratę nuo klavišų, tačiau jo meniškoji siela pasirinko muziką, o pagavus aistrai pavyko greitai prisivyti klasiokus.

Prieš 60 metų jį Petru tėvai pavadino mielo mažo berniuko Petriuko garbei, o šiandien, neabejoja LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė, daugybė berniukų yra pavadinti jo – pasaulinio garso pianisto – garbei. P. Geniušas prisimatavo Maskvą, Tokiją, Niujorką, Londoną, bet savo miestu vadina Vilnių, o gimtąją Čiurlionio gatvę – tiesiog rojumi.

– Kai nori atsipalaiduoti, pavargsti, būni įsitempęs ar dar kažkoks, kaip pasiilsi? Turi kažkokį būdą?

– Aš nesiilsiu. Buvo labai žymus profesorius Viktoras Meržanovas, tai jis koncertuose dar grojo, kai jam buvo 92 metai. Jo paklausė, kaip jūs turite tiek energijos, tokią formą, o jis sakė: aš niekada nesiilsiu.

Man būnant Šveicarijoje kažkaip visi: burnout, burnout... Perdegęs, pervargęs, kad tik nepervargtum. Aš kažkaip galvoju, kad man tai netinka, tokio žodžio nevartoju. O Prancūzijoje žmonės – labiau darboholikai. Ir Škotijoje, kur dirbu. Jie taip aria ir man kažkaip patinka. Aš ilsiuosi sėdėdamas ant kėdės lėktuve ar kai iškraunu indus iš indaplovės ir dedu į spintelę.

Kur važiuojam? Pianistas Petras Geniušas apie vaikystėje patirtą scenos jaudulį: kiekviena skambinimo įskaita man būdavo kaip egzekucija

– Tu esi prisimatavęs daugybę miestų. Ir?

– Nuo vaikystės mane jaudino tie dydžiai. Atsimenu, dar buvau mokinukas ir „Moksle ir gyvenime“ būdavo tokia skiltis „Didžiausi pasaulio miestai“. Tai kažkaip labai audrino mano vaizduotę. O miestų miestas buvo Tokijas.

Labai norėjau to paragauti, o paskui taip ir susiklostė. Tai atrodė neįmanoma – kaip į Mėnulį nuskristi. Ir staiga kažkaip pavyko įšokti į tą traukinį. Staiga save atradau.

– O kur tu esi namie?

– Šis klausimas man užduodamas. Vieną kartą Gidonui Kremeriui sakiau: ko dažniausiai klausia? Sako: kur tu gyveni? Suvokiau, kad tai svarbu, nes žmogus neša kažkokią žinutę, jis vis tiek yra persmelktas tos aplinkos, kurioje gyvena. Iš tikrųjų aš namie jaučiuosi Vilniuje, nors aš gal truputį chameleonas, labai greitai visur jaučiuosi namuose.

– O viešbutis tau irgi gali būti gera vieta?

– Itin gera. Tas anonimiškumas, nėra prisirišimo prie daiktų, neįmanoma padaryti per daug didelės betvarkės, nors irgi sugebu, nėra krūvio, asmeninės istorijos...

Pirmosiose klasėse scenoje kiekviena įskaita atrodė kaip egzekucija. Kai kurie pasitraukė iš šito kelio būtent dėl to, kad tai yra siaubas. Tai trauma, stresas. Bet aš kažkaip sugebėjau tai peržengti.

– <...> Tu nuo vaikystės gyvenai stebukle, Petrai. Visą laiką matei tokią estetiką. Tu pats turi poreikį, kad aplink tave būtų gražu?

– Dabar mano žmona visada sukuria bute kažkokią pasaką. Bet tai nėra kažkoks prabangus dizainas – ji padaro meną, teatrą. Tai yra žaisminga, teatrališka, nuolat keičiama, spalvinga. Aš visą laiką su Kristina gyvenu tokiame pasakiškame pasaulyje. Ji gali tai padaryti bet kur.

<...> Pradėjau mokytis priešmokyklinėje grupėje pas Dvarionienę konservatorijoje. Ten daugiausia dirbo jos asistentės, ji tik truputėlį prižiūrėjo, bet sakė: jis... Maždaug – palaukit, iš jo bus.

– Tu vaikystėje ir gražiai paišei.

– Nežinau, kiek gražiai. Gal žodis „gražus“ nelabai tinka, bet paišydavau gana ekspresyviai. Mama ir jos kolegos dailininkai dažnai sakydavo: oi, čia tikrai yra potencialas. Aš tam paišymui turėjau didžiulę aistrą.

– Tau įdomi praeitis, kaip viskas vyko, kaip tėvai gyveno iki mūsų laikų, ką, kaip darė?.. Tu iš mėgėjų pasiknaisioti praeityje ar nelabai?

– Šiaip aš kaip per Hario Poterio platformą įeinu į savo tėvo atsiminimus, jie tokie vaizdingi, kad susimaišo su mano paties. Vidinis tėvo pasaulis, mamos – man [įdomūs] tie dalykai. Tada – ir senelių, ir prosenelių, koks vaizdas buvo jų akimis. Iš tikrųjų ir mokslas dabar nustatė, kad mumyse kažkur tikrai yra ta informacija.

– Prabilai apie savo tėtį... Jūsų panašumas yra begalinis, netgi išorinis. O, pavyzdžiui, ar jūsų su broliu nemaišo?

– Maišo, maišo. Kartais per spektaklio, koncerto pertraukas publika sutrinka: kaip jis čia – ką tik prie pulto buvo, dabar jau tarp publikos.

– O nebūna, kad Julių pasveikina su puikiu atlikimu?

– Būna, būna. Mes labai smagiai pasijuokiame.

– Mokykla, po to – konservatorija, vėliau – Muzikos akademija, Maskva... Kai pradėjai, tai ta veikla ėjosi labai sklandžiai be pertraukėlių, stabčiojimų.

– Gal vunderkindas nebuvau, tik vyresnėse klasėse pradėjau kažką... Pirmosiose klasėse scenoje kiekviena įskaita atrodė kaip egzekucija. Aišku, ne man vienam, daug kam. Kai kurie pasitraukė iš šito kelio būtent dėl to, kad tai yra siaubas, kai sėdi komisija, o tu išeini čia ir reikia groti. Tai trauma, stresas. Bet aš kažkaip sugebėjau tai peržengti.

Jis neatkalbinėjo, bet informavo, kad pianistų apskritai pasauliui reikia labai nedaug. Net vokalistų reikia daug daugiau. Tu gali būti 20-oje vietoje ir turi puikią paklausą. Bet jei esi 20-oje vietoje kaip pianistas, jau ne.

– O kas įvyko? Ar pameni ką konkrečiai, ar atsitiko nejučia?

– Buvo atostogos prieš penktą klasę, kai jau buvau nutaręs eiti į dailę, kad nebūtų tų egzekucijų. Aš muziką nepaprastai mylėjau, bet skambinti viešai man atrodė neįmanomas dalykas. Nes tai beveik ir yra neįmanomas dalykas. Aš iki šiol, kai išeina groti egzaminuojamasis studentas, už jį taip jaudinuosi, nes žinau: jis patiria baisų siaubą.

Tu turi atlikti akrobatinius veiksmus. Čia kaip sportininkui: turi peršokti, tą darei milijoną kartų, bet reikia tą padaryti dabar. Bet mūsų klasė buvo stipri, buvo puikių pianistų, buvo didelė konkurencija. Aš labai dėkingas savo kolegoms, klasiokams, kuriuos turėjau vytis, įrodyti. Aš per savo svajones apie dailę buvau gerokai aptingęs.

Po penktos klasės, kai vis tik supratau, kad mano kūrybiškumas akivaizdžiai persijungė į muziką, pradėjau norėti, trokšti groti, tiesiog aistringai.

– Labai daugeliu atvejų tėvai atkalbinėja savo vaikus, sako: tu pagalvok, ar iš to pragyvensi, kitas dalykas – ar būsi tas pirmas. Juk konkurencija meno srityje egzistuoja. Ir jeigu tu ne pirmas, tai kas tada tu?

– Tėvas kalbėdavo. Jis neatkalbinėjo, bet informavo, kad pianistų apskritai pasauliui reikia labai nedaug. Net vokalistų reikia daug daugiau. Jų reikia operoms, yra daug teatrų, per savaitę vyksta daug spektaklių... Tu gali būti 20-oje vietoje ir turi puikią paklausą. Bet jei esi 20-oje vietoje kaip pianistas, jau ne. Pianistų reikia truputėlio.

Visas pokalbis – lapkričio 23 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Pianistas Petras Geniušas apie vaikystėje patirtą scenos jaudulį: kiekviena skambinimo įskaita man būdavo kaip egzekucija
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt