Veidai

2021.11.24 18:55

Jaunystėje dėl antsvorio išgyvenusi Violeta Mičiulienė: dabar esu graži ir laiminga tiek, kiek man užtenka

„Laimės dieta“, LRT.lt2021.11.24 18:55

Būtent scena artistei Violetai Mičiulienei leido suprasti, kad žmonėms ji patinka dėl gabumų, o ne nepatinka dėl išvaizdos. LRT.lt laidoje „Laimės dieta“ ji pasakoja jaunystėje smarkiai išgyvenusi dėl antsvorio, o dabar sau patinka tokia, kokia yra. Daug metų ji gyveno ir bandydama įtikti kitiems, kol suprato: darys gerai ar blogai, kitas vis tiek į tave žiūrės taip pat, tad kam būti kažkuo, o ne savimi?

Sakoma, kad gyvenime nebūna nesėkmių, būna tik pamokos. Sakoma, kad didžiausi nuopuoliai tampa įdomiausiomis istorijomis. Apie gyvenimo nesėkmes, kurios, kaip vėliau paaiškėjo, buvo geriausia, kas galėjo nutikti, artistę, režisierę, rašytoją, be galo šviesaus tinklaraščio „ViPirmadienis“ autorę V. Mičiulienę kalbina LRT.lt laidos „Laimės dieta“ vedėja Rimantė Kulvinskytė.


– Pasakiau rašytoja. Tiesą pasakius, nustebau dėl jūsų rašymo. Pirmąkart jūsų tekstą perskaičiau „Užkalnio žurnale“. Turbūt didelė dalis auditorijos pažįsta tamstą dėl visų humoristinių reikalų.

– Ne, jie pažįsta mano personažą, ne mane. „ViPirmadienis“ sugalvojo mano vaikas – tokią nesąmonę, kad VIP yra aukščiausias lygis, o pirmadienis yra ta diena, nuo kurios mes pakylame iš sekmadienio, šeštadienio neveikimo, atsipalaidavimo pelkės. Kas pirmadienį tave ištrauks kaip Miunhauzeną už plaukų su visu arkliu, jeigu ne tu pats? Ir atradau tokį dalyką.

– Labai džiaugiuosi, kad atradau šitą pusę, tuos tekstus. Kai atradau, nebegalėjau nustoti skaityti ir galvojau, kiek šviesos, kiek gerumo. Kiek pačiai yra smagu save matyti kaip rašytoją, kai esi dar ir taip viešai mylima?

– Rašydama labai daug žodžių gaunu iš tų žmonių, kurie yra šalia manęs, o žmonės, kurie yra šalia manęs, yra nepaliesti miesto. Man taip gražu atrasti žodžius. Aš rašymą atradau iš kalbėjimo su žmonėmis.

Kadangi lapkritis ir artėja mano gimimo diena, mano vaikai eilinį kartą paklausė: na, užtenka mums to tavo pasakymo „man nieko nebereikia, aš viską turiu“, pasakyk galų gale, ko tau reikia, kad vėl nepripirktume kažkokių nesąmonių. Ir pirmą kartą aš pasakiau, ko man reikia. Na, o ko reikia tokiai moteriai, kuri faktiškai viską turi, kuriai nieko nereikia? Aš paprašiau žiūronų. Man reikia gerų žiūronų, nes aš esu gyvenimo stebėtoja. Meditacija mano gyvenime dabar yra matyti, žiūrėti ir grožėtis visa kuo, ką matau. Kas negražu, aš nežiūriu.

Supratau, kad darysiu gerai ar blogai, žmogaus santykis su manimi nesikeis, jam vis tiek bus tas pats. Aš turiu išlikti savimi.

Šiandien aš supratau, kas aš esu. Aš esu tai, už ką ir dabar, ir anksčiau bausdavo, reikėdavo sumokėti didelę pinigų sumą. Aš esu nusirenginėtoja – nusirenginėju prieš žmones savo sielą. Aš pasakoju apie save, apie savo visus sunkius, sudėtingus išbandymus, kurie man padėjo tapti ta, kuria aš esu dabar, išsilaisvinti. Aš nusirenginėju ir nebijau save parodyti nuogą, kraujuojančią, skausmingą. Kai žmonės atpažįsta savo patirtis, aš galvoju, ateina išdrąsėjimas. Labai noriu padėti žmonėms.

Aš dabar labai daug pasakoju: važinėju į susitikimus, vedu labai daug mokymų, kalbu apie tai, kas man atsitiko ir kaip aš išlipau, kai atsidūriau ties ta riba, prie kurios parašyta didžiulėmis kruvinomis raidėmis „nebegaliu“. Kaip galėti? Kaip to išmokti? Niekas neišmokys.

– Aš irgi esu atviras žmogus. Vienoje laidoje pasakiau, kad esu ragavusi šūdo tikrąja to žodžio prasme. Apie save pasakau daug dalykų, o aplinkiniai sako: kaip tau nebaisu būti tokiai atvirai? Ir aš galvoju: kai mes, ar tu, ar aš, pasakojame apie kažkokius savo išgyvenimus, žmonės apie mus net nelabai galvoja, jie galvoja apie save. Mes kaip trigeris, kuris pažadina, bet jie negalvoja apie mane, mano gyvenimą ar mano tą atvirumą, kiekvienas iš mūsų, klausydamas kito, galvojame apie save: kaip aš daryčiau, kaip man buvo, ar jos skausmas didesnis?

– Neseniai atradau tokį dalyką. Buvau auginta tuo laikotarpiu, kai prieš vyresnį negalėjai atsikalbinėti, turėjai su viskuo sutikti. Aš vaikus mokiau sakyti tiesą, bet galvoju, truputį perspaudžiau. Kai vaikai pradėjo iš tikrųjų sakyti tiesą tuo laikotarpiu, kai dar tiesos nelabai buvo galima kalbėti, atsitiko taip, kad aš pasakiau: šita kaimynė yra sena, nesvarbu, kad ji kvailai elgiasi, nusileisk. Mano vaikas man išvirtusiomis akimis sako: bet palauk, ką tu kalbi, tu man įsakai nusileisti prieš durną žmogų vien dėl to, kad jis pražilo? Galvoju, jis yra teisus, bet ir aš tokia teisi.

Ir atėjo į galvą įdomus suvokimas, kad aš visada stengdavausi įtikti žmonėms. Tai buvo didžioji mano tragedija dėl to, kad bandydavau būti kaip tas personažas iš filmuko apie briedį ir kiškį. Briedis atsigula pailsėti, kiškis atbėga: gal tau šienelio, gal vandenėlio? „Eik tu švilpti, zuiki, nuo manęs.“ Jis supyksta ir to gerumo neįvertina. Supratau, kad darysiu gerai ar blogai, žmogaus santykis su manimi nesikeis, jam vis tiek bus tas pats. Aš turiu išlikti savimi todėl, kad pats svarbiausias dalykas, kaip aš jaučiuosi. Aš visada galvodavau, kaip jaučiasi kiti, ir visada nepataikydavau.

Ir visada ant manęs lipdavo, kol galų gale supratau: aš dabar esu ta pati svarbiausia. Ir žmonės labai nustebo. Jie faktiškai sakydavo: „Kas tau atsitiko? Tu gi viską atnešdavai, duodavai, pateikdavai, paduodavai ranką, išklausydavai...“ Ir pasakiau: ne, stop, žmonės. Susitvarkiau su šituo savo reikalu. Jeigu tu galvoji apie mane blogai, tai net jeigu atnešiu tau šokoladą, tu nepasikeisi. Pagalvosi: ta durnė...

<...> Mano gyvenimas nugyventas iki gražios brandos, kitais metais švęsiu jubiliejų, man sueis šešiasdešimt.

Dabar esu graži ir laiminga. Graži tiek, kiek man užtenka. Aš visiškai negalvoju apie tai, apie ką galvojau visą laiką, kas buvo viena iš mano baisiausių nesėkmių. Mano storumas jaunystėje uždarė mane savyje.

– Bet kaip gerai atrodote, Violeta...

– Tai kodėl aš tą pasakiau? Jeigu baisiai atrodyčiau, to nebūčiau pasakiusi. Nei kam rūpi, kiek man metų, visi: kaip jūs gražiai atrodote, nė vienos raukšlės. Sakau: o kur jūs matėte raukšlėtą arbūzą?

Bet dabar esu graži ir laiminga. Graži tiek, kiek man užtenka. Aš visiškai negalvoju apie tai, apie ką galvojau visą laiką, kas buvo viena iš mano baisiausių nesėkmių, – per genofondą gautas antsvoris. Mano storumas jaunystėje, paauglystėje buvo tragedija, uždarė mane savyje.

Dabar pažiūrėjus į mane turbūt visiems atrodo, kad esu visiška ekstravertė. Aš esu visiška intravertė, visiška. Bet pasidariau ar gal gyvenimas mane padarė visiška ekstraverte.

– Pasakėte labai stiprų dalyką: daug metų paaukota savigraužai, savęs sudėjimui į savo išvaizdą. Kada įvyko lūžis? Kiek metų reikėjo, kad suvoktumėte, jog, nesakyčiau, kad tai absurdiškos mintys, bet kad buvo neverta taip viską sudėti į vieną krepšį ir save taip nurašyti, už kažko maskuotis? Dabar sakote labai drąsiai: esu graži ir laiminga.

– Tai Violetai atėjo suvokimas, kai užlipo ant scenos. Scena – tai visiška transformacija. Kai tu užlipi ant scenos, tu gali būti bet kuo. Aš tiesiog per prievartą įvesčiau mokyklose teatro pamokas, kad vaikai išdrįstų būti savimi, būti kitokie, kokie jie nori, ir t. t. Scena daro stebuklus. Ji leidžia patikėti, kad tu esi ypatingas.

Įsivaizduokite, tu užlipi ant scenos ir 10 tūkstančių žmonių – taip buvo Kaune, atsiminsiu visą gyvenimą. Daugiausiai mano svoris siekė 132 kilogramus ir užlipa tokia bačkutė, kurios faktiškai nesimato, tiktai iš bačkutės rankytės ir kojytės kabo. Aš kažką pasakau ir suvokiu, kad esu kaip lėlininkas: patrauk už virvutės – visi juokiasi, pakelk ranką – visi šypsosi. Aš valdau ir galvoju: jie nesibaisi manimi, jie džiaugiasi mane pamatę, jie nemato, kad aš negraži, maža, stora, jie džiaugiasi manimi tokia, kokia aš esu.

Scena man padarė didžiulę įtaką. Bet dar aš gavau humorą, juoką, juokingumą. Televizija padarė mane juokingą, visi žino, kad žiūrint į mane galima juoktis, bet kas vyksta, kai aš nuvažiuoju į Izraelį, į Angliją ir būna tas pats? Jie juokiasi iš manęs nesuprasdami, kad aš esu juokinga. Vadinasi, tai yra manyje. Visos situacijos būnant su manimi žmonėms duoda impulsą juoktis.

Visas pokalbis – lapkričio 11 d. laidos „Laimės dieta“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt