Veidai

2021.11.26 08:17

Ovidijus Vyšniauskas apie ketvirtąją žmoną: to ir ieškojau gyvenime

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.11.26 08:17

Nuo vaikystės buvęs nenuorama dainininkas Ovidijus Vyšniauskas LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ pasakoja: gyvenime atėjo akimirka, kai suprato, kad nors turi viską, neturi to, kas išties svarbiausia. Persisotinęs šlovės muzikantas panoro ramybės ir įstojo į Biblijos mokyklą Rygoje. Dabar jis sako: Biblija jam padeda gyventi patogiau ir laimingiau.

1957 m. kovo 19 d. Marijampolėje, tuometiniame Kapsuke, gydytojos Zitos Kristinos ir mokytojo Antano šeimoje gimė antras sūnus, kurį ateityje tituluosime lietuviškuoju Joe Cockeriu. Mažasis O. Vyšniauskas nuo mažens dievino muziką – žavėjosi 10 metų vyresniu italu Robertino Loreti, kuris unikaliu balsu išgarsėjo visame pasaulyje.

„Kai jis uždainuodavo, spiegdavau, kad visi tylėtų. Jį dažnai transliuodavo per radiją. Būdamas mažas mušdavau kojomis į taktą ir drebėdavau girdėdamas jo balsą. Mama nutarė, kad vaikas keistas, reikia patikrinti. Nuvedė į muzikos mokyklą pas žydų tautybės mokytoją Orlovą. Ji pasakė: jei vaiko neleisite muzikuoti, būsite padarę nusikaltimą. Paskui mamytė pasiskolino pinigų, nupirko pianiną. Nepasiekdavau pedalų, tai buvo padarytas suoliukas. Groti, kurti pradėjau jau mažiukas. Mano gabumus suaugę gerbė, man netrukdydavo“, – pamena pašnekovas.

Mama, žinoma ir mylima gydytoja, dirbo dviem etatais, tad šeima nepritekliaus nejautė. Mamos vaikas O. Vyšniauskas tikėjo, kad jei kurį laiką neis į darželį, tai darželis nuo jo atpras ir niekada nepasiges meniškos prigimties berniuko.

„Mama nuvedė į darželį, bet antrą dieną parėjau ir daugiau nevedė. Man „kolektyvas“ ir dabar nėra smagus žodis. Pabėgau. Paskui atėjo auklėtoja, kalbino pro langą. Neatrakinau, sakiau: auklėtoja, neikit pas mane ir darželis nuo manęs atpras. Būdavau vienas, piešdavau, paskui tokia šeimininkė prižiūrėdavo, valgyti gamindavo“, – pasakoja jis.

Gimę tą pačią dieną. Šlovės viršūnę pasiekęs Ovidijus Vyšniauskas pajautė populiarumo kainą: supratau, kad visur dalyvauju, bet esu aklas

Atėjus metui peržengti mokyklos slenkstį O. Vyšniauskas ateitį pasitiko su savomis nuostatomis: nebus spaliukas, Lenino anūkas.

„Senelis sakė: vaikeli, viską daryk, viską nešiok. Tik ženkliuką su Lenino galva negražiai pavadino, sakė: šito velnio tik nenešiok. Senelį labai mylėjau ir gerbiau, tai kai visai klasei juos įsegė, roviau tą žvaigždutę ir numečiau. Sako: „Ką tu padarei? Čiagi Leninas.“ Sakau: čia velnias, ne Leninas. Bet gerai baigėsi. Visiems buvo šventė, o aš su skyle švarke“, – pamena laidos herojus.

Tačiau O. Vyšniausko laukė kur kas didesnė drama – tėvai nutarė išsiskirti. Mokytoju dirbęs tėvas buvo paskirtas kolūkio pirmininku ir išvyko iš Marijampolės, o O. Vyšniauskas su vyresnėliu Vytautu liko gyventi su mama.

„Jis pasakė: išeisiu. Apsikabino, bet tik trumpai paverkiau. Supratau, kad išeis, o kad nebus, nesupratau. Vaikams tai labai skausminga. Suaugę, kurie skiriasi, neišgyvena to, ką išgyvena vaikai. Bet, kadangi augome be tėvo, paskui su broliu užsigrūdinome: neturėdavome kam pasiskųsti, tad gatvėje mokėjome už save pastovėti. Niekas mūsų nestumdė. Brolis, 3,5 metų vyresnis, buvo kaip vyresnis draugas, atstojo tėvą. Iš pradžių pajutau širdy kažką negero, bet tai greitai išnyko“, – tikina jis.

Kadangi buvo greitas į darbą paleisti kumščius, O. Vyšniauskas turėjo pakeisti ne vieną mokyklą. „Darydavau, ką kiekvienas turėtų daryti. Pamatai, kad atiminėja pinigus iš mažesnio, tai ir didesniems į ausis duodavau. Direktoriaus kabinetą labai gerai pažinojau“, – sako pašnekovas.

Kai dainavau pirmą dainos „Mažyte“ variantą, Gintautas Abarius sakė: daugiau riaumok. Jau urzgiau kaip ekskavatorius, riaumojau. Paskui galvoju: ką čia gąsdinu kaip varovas – noriu dainuoti normaliai, gražiai.

Vėliau paauglystės išdaigoms ėmė trukdyti muzikos mokykla, o dar vėliau O. Vyšniauskas susidomėjo dziudo.

„Man labai sekėsi, pradėjau groti sudėtingus kūrinius. Kai dariausi paaugliu, buvo vis sunkiau. Būdavo futbolas, bokso varžybos, o aš groju. Dieve, galvodavau, kodėl tų gamų taip žmogui reikia? Bet turėjau labai geras mokytojas. Pirmąjį raštą ir gavau muzikos mokykloje“, – pažymi muzikantas.

Baigęs vidurinę O. Vyšniauskas įstojo į Kauno Juozo Gruodžio konservatoriją. Ten karinės katedros nebuvo, tad teko matuotis kareiviškus batus sovietinėje armijoje. Gelbėjo tik muzika. Vyras, kaip talentingas muzikantas, tarnavo Maskvoje.

„Pulko vadas labai mėgo muziką. Buvo labai šalta – 25 laipsniai šalčio ar mažiau. Grojame maršą, jis eina, prieš pulką atsistoja. Koją keldavo kaip esesininkas, eidavo pasitempęs. Duodavo spirito, kad įpiltume į instrumentus ir jie nešaltų. Bet ne ten įpylėme. Pučiame vis sunkiau, instrumentų mažėja. Vadas jau eina garsiau už dūdas. Trimitai nutilo, bijo pažiūrėti į vadą. Jo galva žemyn, piktyn. Lieka vienas altas, bet ir tas užgęsta. Mirtina tyla. Vadas sustingsta. „Kas atsitiko?“ – „Dūdos užšalo. Ką daryti?“ – „Pūsti!“ Išpūtėme iš baimės.

Kariuomenė buvo mokykla. Išpūtėme, grojome ir sugrojome, o jau viskas stingo, atrodė, stojame, neįmanoma. Kai visi išsiskirstė į tarnybas, grojome bėgdami aplink štabą. Spirito daugiau nedavė“, – prisiminimais dalijasi pašnekovas.

Kas ta „Eurovizija“, sužinojo tik iš jos grįžęs

O. Vyšniauskas duonai užsidirbdavo kurdamas muziką ir dainų žodžius kitiems atlikėjams, grodamas, bet pats nedainuodavo, kol paskatintas labiau patyrusių uždainavo balsu, kurio su niekuo nesupainiosi.

„Pristatinėjau dainą, kažkas iš muzikos grandų sako: pats padainuok, pagrok, kad pajustum. Uždainavau. Jie sako: žinai, vyruk, pats ir dainuok savo dainas, taip ir varyk toliau vienas, niekas nepadainuos taip, kaip jas kuri ir jauti. Kai dainavau pirmą dainos „Mažyte“ variantą, Gintautas Abarius sakė: daugiau riaumok. Jau urzgiau kaip ekskavatorius, riaumojau. Paskui galvoju: ką čia gąsdinu kaip varovas – noriu dainuoti normaliai, gražiai. Buvo perspausta, dabar riaumoti nesinori“, – pasakoja dainininkas.

Netrukus O. Vyšniauskas vos nepasigailėjo, kad pats pradėjo dainuoti. Pirmasis jo, kaip dainininko, koncertas – Vidaus reikalų ministerijos rūmuose susirinkusiems saugumo darbuotojams.

„Išėjau į didelę sceną. Žiūriu į tuos visus maršalus... Ten buvo ir daug rusų. Pasiėmiau mikrofoną, atrodo, kad aš laidininkas: per mane srovė eina, nepaleisiu jo, nežinau, kur rankas dėti. Kojos dreba. Dainuoju: „Turiu aš kampelį...“ Jie visi žiūri: kokį kampelį? Kur?..

Dainuoju tą dainą, ilgesnę už gyvenimą, ir ji nesibaigia. Žilvinas sakė, kad mano veido spalva keitėsi kelis kartus. Kaip atsistojau, taip ir prastovėjau. Nusilenkiau nespėjus nuskambėti paskutiniams garsams. Kaip roviau iš ten... Toks buvo mano debiutas. Sakiau – gyvenime daugiau nedainuosiu prieš žmones“, – pamena jis.

Bet 1994 m., jau mylimas ir žinomas dainininkas, buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos atstovu „Eurovizijoje“. Ir pirmasis užėmė paskutinę vietą su daina „Lopšinė mylimai“.

Žiūriu į Nemuną – tyliai plaukia paprastas žmogelis pripučiama valtimi. Galvoju: kaip jam pavydžiu, tokia ramybė. Aš čia viską turiu, bet net tokios valtelės, tokio mielo privatumo neturiu, šilumos, namų.

„Nebuvo jokių konkursų. Susirinko taryba ir nusprendė, kad važiuoju aš. Nežinojau, kas ta „Eurovizija“. Sužinojau, kai grįžau. Būna dvi pusės, ne vien tik bloga. Grįžau piktas, parašiau himną Nidai. Gerai, kai į užpakalį įspiria, – pajudi į priekį.

Viską reikėtų daryti atvirkščiai, nei dariau aš. Ant manęs rūbus kabino, žieminiai batai su storais padais, odinės kelnės, beveik nesilankstančios... Iš kaimo atvažiavai, miestą pamatei. Nepaėmė į repeticiją, užmiršo... Bet smagiai pabuvome ir sugrįžome“, – sako pašnekovas.

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tai banali, bet dažnai pasitvirtinanti išmintis. Šlovės viršūnę pasiekęs, tačiau „Eurovizijos“ skaudžiai pamokytas O. Vyšniauskas atsigręžė į gyvenimo prasmę.

„Man atsibodo taip gyventi: šlovė, pasiimi pinigų, neskaičiuoji ir eini. Pasidarė tokia pilkuma. Pajutau, kad taip nenorėjau. Švenčiu, privažiuoja su brangiomis mašinomis, stalai nukrauti, keičiasi merginos, gėrimai... Žiūriu į Nemuną – tyliai plaukia paprastas žmogelis pripučiama valtimi. Galvoju: kaip jam pavydžiu, tokia ramybė. Ir gyvena turbūt taip, kaip plaukia. O aš čia viską turiu, visus apkabinu, bet net tokios valtelės, tokio mielo privatumo neturiu, šilumos, namų.

Galvoju: yra gi kitas gyvenimas. Nuvažiavau prie Nemuno žemupio, kai atbunda gamta, grįžta paukščiai, ir susigraudinau. Galvoju: Dieve, aš to nematau. Visur dalyvauju, bet aš aklas, šito neturiu. Ir pradėjau prašyti Dievo“, – kalba laidos herojus.

Sakoma: prašyk Dievo ir jis tave išgirs. Rygoje O. Vyšniauskas baigė Biblijos mokyklą, į kurią įstojo išgirdęs bažnyčioje talentingai grojant džiazroką.

„Pasišnekėjau su muzikantais – normalūs žmonės, dėstytojai su moksliniais laipsniais... Sugalvojau pabandyti, įstojau į tą Šlovinimo universitetą ir pabaigiau auksiniu diplomu. Man buvo labai įdomu, bet ką aš gavau? Dabar turiu kamieną, kuris padeda labai paprastai spręsti gyvenimo problemas. Kas man buvo didžiausi klaustukai, dabar pirštą spragteli, nesustoji dėl to. Man Biblija – gyvenimo taisyklės, kad patogiau ir laimingiau gyvenčiau“, – tvirtina muzikantas.

Išties – viskam savas laikas. Po 3 nesėkmingų santuokų O. Vyšniauskas 2008 m. sutiko moterį, kurią tikina prieš tai ne kartą sapnavęs. Santykius pora oficialiai įteisino pernai, o draugystės pradžia, kaip ir dera O. Vyšniauskui, tarsi iš kovinio filmo – nuo įžūlaus priekabiautojo apginta moters garbė.

„Prisėdau prie kompanijos po darbo, sudainavęs visus hitus, visi ploja. Ir ateina dičkis. Sako jai: „Einam šokti.“ – „Ačiū, jau pašokau, nenoriu.“ – „Tai kas? Aš noriu.“ Įsirėmė į stalą. Dar tyliu, galvoju, kol kas nesikišiu. Žiūriu, kad ten viskas negražėja. Sakau: „Pasakė tau, kad nešoks. Mane pašokdink, aš šoku.“ Nuėjome, labai greit išsprendėme reikalą, prisiminiau buvusią profesiją. Atvažiavo, supakavo jį. Sakau: „Kad nebūtų koks smegenų...“ – „Ne, jis neturi smegenų.“ Tapau didvyriu. Paskui palydėjau, žiūriu, kad to ir ieškojau gyvenime“, – pasakoja vyras.

Šiandien O. Vyšniauskas – ne tik dvasios ramybę, bet ir ryšį su 3 vaikais atradęs talentingas ir mylimas dainininkas bei muzikos kūrėjas.

„Kaip tikintis žmogus tikiu, kad ateitis vis tiek bus geresnė. Mažiau kritikuokime viską, ir taip skaudus laikas. Visi suirzę, nėra lengva ir tiems, ir tiems žmonėms. Nėra taip paprasta viską išspręsti. Įstengėme tokia grandine apjuosti 3 šaleles – nereikia taip fiziškai, bet palaikykime vienas kitą. Per mažas mūsų gražus kaimelis, kad jį ilgai šluotume. Reikia tik didelio noro ir gero šeimininko.

O mes turime padėti. Kantrybės, mažiau statistikų, sveikai maitintis, daugiau šypsenos, meilės, kuri – pagrindinis dalykas gyvenime. Mylėti artimą, gerbti, suprasti. Mes labai kilni tauta, padarėme taip, kad mus jau žino visas pasaulis. Tegul laimina mus Dievas“, – sako jis.

Plačiau – lapkričio 18 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Šlovės viršūnę pasiekęs Ovidijus Vyšniauskas pajautė populiarumo kainą: supratau, kad visur dalyvauju, bet esu aklas
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt