Veidai

2021.11.12 07:11

Aktorė Asta Baukutė pagaliau išdrįso garsiai pasakyti: esu laiminga ir graži moteris

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.11.12 07:11

Nenustygstanti vietoje – tokia vaikystėje buvo aktorė Asta Baukutė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ ji pasakoja apie kartus, kai buvo nesuprasta, atstumta dėl savo karšto temperamento, garsaus juoko, išvaizdos. Pasitikėjimo savimi moteris įgavo tik ėmus skleistis aktoriniams gabumams, o prakalbusi apie laiką, kai teatrą iškeitė į Seimą, aktorė teigia mylinti save už drąsą.

Žinoma Lietuvos aktorė A. Baukutė gimė 1967 m. birželio 29 d. Klaipėdoje ikimokyklinio ugdymo pedagogės Nijolės ir kriminalisto Pauliaus šeimoje. Tarsi pats likimas taip sudėliojo, kad hiperaktyvi mergaitė augo ne tik mylinčioje, bet ir kaip elgtis su savito charakterio vaiku suprantančioje aplinkoje.

„Mama pasakojo, kad nenusėdėdavau vietoje. Sugalvoju tai šokinėti ant sofos, tai kažką sudaužyti, man visą laiką reikėjo būti princese... Buvo visokių vaikiškų gražių išdaigų. Nebuvau patogus vaikas, bet mama buvo labai protinga. Ji pasakojo, kad man net buvo išrašę raminamųjų vaistų. Tam paprieštaravo ir labai džiaugiuosi.

Apskritai vaikystėje dažnai sirgau, sirgdavau plaučių uždegimu. Mama dirbdama darželyje pasidievagojo: viskas su Asta blogai. Tada kolegė mamai pasiūlė dirbti Karklėje, pionierių stovykloje „Žilvitis“, kad būčiau šalia jūros, nes jodas gydo. Taip ir įvyko“, – prisiminimais dalijasi ji.

Ryža, stora, strazdanota ir įvaikinta – taip save vaikystėje matė A. Baukutė, visiška priešingybė 2 metais jaunesnei sesei.

„Kiemo draugai nežinojo, kad mes seserys. Buvome visiškai skirtingos: aš – ryža, stora, strazdanota, ji – blondinė, graži, ąsočio formos. Nelabai sutardavome. Ji per parą pasakydavo 3 žodžius, o aš – 3 tūkstančius. Sakydavo: kada baigsi maivytis? Man atrodė, kad manęs nemyli. Netgi skaičiavau, ar nesu įvaikinta.

Gimę tą pačią dieną. Baukutė, prisiminusi posūkį į politiką: buvau karjeros viršūnėje, norėjosi kažko naujo

Tėvai daug dirbo, reikėjo išlaikyti šeimą, nebuvome labai turtingi. Bet jie buvo labai sąžiningi. Tėtis buvo talentingas kriminalistas, jam siūlė įvairias pareigas, bet už tai tais laikais reikėjo kažkur kažką paskųsti. Jis sakė: „Neskųsiu.“ – „Baukau, ir gyvensi lūšnoje.“ – „Gerai, gyvensiu lūšnoje, bet sąžiningai“, – pasakoja aktorė.

A. Baukutė mokykloje nepritapo: suole sėdėjo viena, supykusi ant pasaulio, draugų irgi neturėjo. „Iš esmės nenorėjau mokytis. Man nepatiko sistema, – pažymi ji. – Dabar pati dėstau vaikams teatrą. Jei vaikas maištauja, yra priežastis. Man nepatiko standartas: pagal gyvenamąją vietą, patinka, nepatinka, šitos mokytojos turi klausytis. Gerai, jei Dievulis duoda pedagogą, norintį tobulėti. Bet ir tarp pedagogų buvo – patinki arba nepatinki.“

Jos draugės buvo knygos. Neradusi vietos mokykloje dažnai jos ieškojo gatvėje. Čia A. Baukutė jautėsi sava. „Jau tada labai norėjau po turgų slampinėti, personažų prisirankioti. Labai gražiai mokėjau nugvelbti saulėgrąžų, kai norėdavau valgyti. Ne tik pavalgydavau, bet ir kiemo draugus pavaišindavau. Ragaudavau su technika. Jau turėjau aktorinius išlikimo duomenis“, – pamena moteris.

Pantomima man davė pasitikėjimą savimi. Tų žodžių negirdėjau iš tėčio. Jis buvo uždaresnis, nerodė jausmų. Jis mane labai mylėjo, paveldėjau jo temperamentą, humorą, bet negirdėjau to, apie ką kalba psichologai.

Ieškodama širdžiai mielos veiklos A. Baukutė pradėjo lankyti muzikos mokyklą – griežė smuiku. Tačiau ir čia pasireiškė nenuoramos charakteris.

„Mama labai norėjo, kad būčiau smuikininkė. „Astute, neplauk indų, tau reikia pasaugoti pirštus.“ Aš ir neplaudavau. Šiaip tinginė buvau. Kai būdavo atsiskaitymai, visą laiką sėdėdavau taip, kad matyčiau akompaniatoriaus gaidas. Jis suprasdavo ir leisdavo žiūrėti.

Bet sudaužiau smuiką per pusę. Ten buvo labai ilgi slidūs koridoriai. Ilgai negrįžau namo. Mama labai supyko, nes ji – pokario vaikas. Kiek suprantu, tai buvo vagysčių, išlikimo laikotarpis. Mama labai norėjo, kad namuose skambėtų klasikinė muzika. Buvau ta, kuri turėjo pildyti jos svajonę“, – pasakoja A. Baukutė.

Draugų susirado tik po 8 klasės, įstojusi į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą. Draugų susirado, bet bendros kalbos su pedagogais vis tiek ne, tad muzikos mokyklos taip ir nebaigė.

„Ten nereikėjo uniformų, laisvas grafikas – oho. Esu iš tų, kurie nemėgsta kontrolės. Draugės, į kavinę galiu nueiti, pradėjau gerti kavą. Kaip buvo neskanu, bet norėjosi kompanijos. Pradėjau atsigauti.

Kai nebaigiau muzikos mokyklos, mama labai supyko, pardavė smuiką ir sakė: viskas, nenori – nereikia. Susipykau su harmonijos dėstytoja. Ji nemėgo, kad buvau judri, kad per pamokas kalbėdavau, labai garsiai juokdavausi per pertraukas. Bet buvau savimi, nes iki 8 klasės tylėjau, buvau nelabai draugiškoje klasėje“, – kalba pašnekovė.

Nors ir nebaigė muzikos mokyklos, A. Baukutė įgavo pasitikėjimo savo jėgomis. Ši savybė jai labai padėjo „Žvejų rūmuose“ pradėjus lankyti pantomimos trupę pas žinomą aktorių ir mimą Edgarą Savickį.

„Atėjau ten su antsvoriu. Žvilgsniai kalbėjo: jūs drįstate su tokiu antsvoriu ateiti į mimus? Bet man visą laiką gyvenimas pasiūlo išmintingą žmogų, tada tai buvo a. a. Edgaras Savickis. Jis dėstė judesį. Išlaukė. Barzdą pasikaso, sako: „Žiūrėsim.“ Sakau: „Nesupratau?“ – „Linijų ieškome.“ Tada numečiau daug svorio, nes reikėjo apsivilkti triko. Visai nevalgiau. Tada nebuvo tiek informacijos, ką galima daryti. Kaip 17–18 metų mergina gali suprasti „liekninkis“? Nevalgyk. Tada valgiaraštyje buvo bulviniai blynai, kugelis, Kijevo kotletas – nevalgiau 3–4 savaites.

Visą laiką trenažą darydavau su plačiu megztiniu. Po to paskirstė pagrindinius vaidmenis, o mus, kaip naujokus, – į 14 planą. Persirengiau, atėjau – vadovas pamatė ir pagerbė, kad turiu valią. Bet pirmiausia pantomima man davė pasitikėjimą savimi. Tų žodžių negirdėjau iš tėčio. Jis buvo uždaresnis, nerodė jausmų. Jis mane labai mylėjo, paveldėjau jo temperamentą, humorą, bet negirdėjau to, apie ką kalba psichologai. Pati tą padariau. Tai mano sielos kelias“, – sako aktorė.

Į politiką perėjo karjeros viršūnėje

A. Baukutė studijavo Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, dirbo vadove vaikų stovykloje „Žilvitis“ – toje pačioje, kurioje vaikystėje pati sveikatą taisė. Čia susipažino ir su Dainiumi Kazlausku, kuris įkalbino stoti į aktoriaus meistriškumo kursą Vilniuje.

„Tamulevičiūtė man: „Iš kur?“ – „Iš Klaipėdos.“ – „O ko tokia užkimusi?“ – „Labai mėgstu futbolą.“ – „Nesupratau?“ – „Dirbu vadove „Žilvityje“. Kaip mane nervina, kai 1-as būrys pralaimi 2-am.“ – „Pavaizduokite ką nors iš ten.“ – „Ką?“ – „Prašom.“ Ką pavaizduoti? Sakau: „Einam pas bernus naktį, vadovas nesupras.“ Tamulevičiūtė žiūri į mane gražiomis padažytomis akimis, sakau: „Ko tu žiūri į mane? Naktinius apsimauk ir eik su mumis. Jei paklaus – einam myžti. Supratai?“ Dainius vėliau sakė: „Kodėl tu į ją žiūrėjai? Galėjai bet kur kitur žiūrėti.“ Gerai, sakau, viską susidedu, viso gero, imkite tą sostinę, čia tikrai ne man. Paskui žiūrime ryte – patekau“, – prisiminimais dalijasi ji.

1994 m. A. Baukutė baigė mokslus Akademijoje, tačiau diplomo negavo. Priežastis – susikirto su lietuvių kalbos dėstytoja. A. Baukutė atsisakė scenoje kirčiuoti pagal jos nurodytas taisykles, tad dėstytoja jai nepasirašė.

„Negavau diplomo, negalėjau niekur įsidarbinti. Bandžiau pas Keistuolius, bet man labai sunku buvo tą zuikį ir voveraitę vaidinti. Mano auginta svajonė pradėjo byrėti“, – pasakoja pašnekovė.

Labai save myliu už savo drąsą. Kai atsirado politika, buvau karjeros viršūnėje. Finansiškai gyvenau puikiai, bet man norėjosi kažko kito. Net nebuvau pagalvojusi, kad tai gali būti politika.

Aktorės ateitį gaubė nežinia, o į pasaulį pasibeldė pirmagimis Vakaris.

„Sustorėjau, niekas neatpažino. Du kursiokai – Dainius Kazlauskas ir Justas Lingys – atvažiavo pasveikinti, nes išgirdo, kad Baukutė pagimdė. Dainius: „Čia tu? Kokia stora!..“ Man ašaros byra, sakau: „Baik, viską matau, bet tokia medžiagų apykaita.“ Jis suprato, kad perlenkė lazdą. Sakau: „Nė vieno veidrodžio neturiu, į vitrinas nežiūriu.“ Dainius turi nuostabią savybę, sako: „Klausyk, vakar gėrėme kavą Pilies gatvėje, ne tu čia vaikščiojai 2–3 valandą?“ – „Taip, kaip tik tada vaiko pogulis.“ Visiškai tikiu, kad jis čia klausia. Sako: „Lauko kavinėje geriame kavą ir puodeliai pradėjo šokinėti.“ Pradėjau juoktis ir viskas praėjo“, – pamena moteris.

Bet gyvenimas nesustojo – galiausiai A. Baukutei, jau dviejų vaikų mamai, pasitaikė galimybė grįžti į teatrą ir gauti bakalauro diplomą. Jai pasiūlytas tarnaitės vaidmuo spektaklyje „Freken Julija“. Gavusi bakalauro diplomą A. Baukutė užsinorėjo dar patobulėti, tad įstojo į magistrantūrą. Siekdama magistro laipsnio dirbo Jaunimo teatre. Bet 2000-ieji – amžių virsmas. Virsmas ir A. Baukutės šeimoje.

„Visi šventė Naujuosius metus, o aš prie bendrabučio lango verkiau ir supratau, kad viskas. Prasidėjo negražūs dalykai, bet vis tiek labai gerbiu ir myliu buvusį vyrą už tai, kad turime du nuostabius vaikus. Vaikai su juo bendrauja. Mačiau jį per dičkio vestuves – labai save nubaudęs, nekaip atrodo, tad norėčiau jam palinkėti, kad laikytųsi“, – sako laidos herojė.

2008 m. Arūnas Valinskas įkūrė Tautos prisikėlimo partiją. Jos nare tapo ir A. Baukutė, iškeitusi teatrą į politikos amfiteatrą – Seimą.

„Labai save myliu už savo drąsą. O dar labiau myliu Arūną Valinską. Nuostabi asmenybė, labai džiaugiuosi, kad teko garbė su juo dirbti. Užtai kai jis pasiūlė, iš karto sutikau. Kai atsirado politika, buvau karjeros viršūnėje. Finansiškai gyvenau puikiai, bet man norėjosi kažko kito. Net nebuvau pagalvojusi, kad tai gali būti politika, bet kai laukiausi Rapolo, pasakiau sau, kad noriu ramybės. Atsibodo renginiai, spektakliai, televizorius – pavargau. Aš iš tikrųjų labai daug dirbau“, – pasakoja A. Baukutė.

Dabar ji – laiminga keturių vaikų mama, nors vaikų ji turi kur kas daugiau – dirba teatro mokytoja keliose mokyklose. Be to, džiugina pasirodydama ir „Dviračio žiniose“.

„Galvojau, po politikos darbo nebus. Esu labai dėkinga Haroldui, kad paskambino ir pasakė: mes tavęs norime. Čia toks aukštas pilotažas, man taip gražu. Bet turiu vieną priesaiką: ar vaidinu Austėją, ar kitą personažą – santykis turi būti geras. Kiekvienas turi trūkumų, bet aš iš jų juokiuosi, juos pašiepiu su meile, ne su pykčiu. Tai pagrindinė mano priesaika, nes viskas gali grįžti. Tai ir parodė – niekada negalvojau, jog būsiu valdžioje“, – pažymi moteris.

A. Baukutė – vis kitokia: kartais šokiruojanti, dažnai sukurtais personažais juokinanti, tačiau visuomet tikra ir nuoširdi.

„Esu ypač laimingas žmogus, graži moteris. Pagaliau išdrįsau tai pasakyti garsiai, – sako ji. – Tikiu savo vidiniu kamertonu, o ne aplinkinių. Sau palinkėčiau, kad išsipildytų slapta svajonė. Palinkėčiau sulaukti proanūkių, pamatyti savo tąsą, kad šaknis pamatytų žiedus. Lietuvai palinkėčiau ir tiesiogine, ir perkeltine prasme nusiimti kaukes, nebijoti vienas kito, grįžti prie apkabinimo, gero žodžio. Nusiimkime kaukes – ir vidines, ir išorines. Ir įkvėpkime.“

Plačiau – lapkričio 4 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Baukutė, prisiminusi posūkį į politiką: buvau karjeros viršūnėje, norėjosi kažko naujo
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt