Veidai

2021.11.16 09:10

Aktorius Giedrius Savickas: gyvenimas tragedijų tikrai duos, tad reikia stengtis pabūti „fainai“

„Svečiuose pas Editą“, LRT.lt2021.11.16 09:10

„Buvau kažkoks neapsisprendyla“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ paklaustas, kodėl taip ilgai delsė tuoktis, atsako aktorius Giedrius Savickas. Mylimąją jis vedė su ja nė kiek nepagyvenęs ir mano, kad dėl to viskas ir bus gerai. „Visi draugai sakė: „Ar tu kvailas – nepagyvenus tuoktis?“ Visi mano draugai buvo pagyvenę kartu ir jie visi išsiskyrę“, – kalba aktorius.

G. Savickas – ypatingas aktorius, atpažįstamas iš kiekvieno savo bruožo: pažįstame jo balsą, išraiškas ir manieras, išgirdę gana populiarią pavardę pirmiausia pagalvojame apie jį, o mažybinė jo vardo forma Giedriukas jau tapo kone sceniniu vardu, sako laidos vedėja Edita Mildažytė.

Aktorius G. Savickas televizijoje ir kine kuria puikius komedijinius personažus, nuotaikingai veda renginius. Tiesa, profesionalas – visai kitoks teatre. Tragedijos ryškumas, nepaprastas meninis gylis ir ilgametis bendradarbiavimas su užsienyje garsiu Oskaro Koršunovo teatru. Kiek šalių ir teatrų jis yra aplankęs ir ką jam duoda kelionės? Galbūt namuose jis – visai kitoks, nei galėtumėte įsivaizduoti?

– Ko taip vėlai tuokeisi?

– Ai, laukiau, buvau kažkoks neapsisprendyla. Dabar tai man juokas ima – atseit toks vienas... Žinai, kur būna: aš toks vienas... Atsimenu, išvažiavau į kalnus toks vienas – iš tikro tam, kad truputį pasigirčiau, kad aš toks vienas. Iš tikrųjų tuose kalnuose verkiau vienas, pasiklydau, galvojau: eikit jūs šikti.

Svečiuose pas Editą. Giedrius Savickas: norėjau apiplaukti su jachta pasaulį, bet dabar suprantu, kad ir ežero Trakuose užtenka

Mes su žmona prieš vestuves negyvenome kartu. Visi mano draugai sakė: „Ar tu kvailas – nepagyvenus tuoktis? Siaubas!“ Visi mano draugai buvo pagyvenę kartu ir jie visi išsiskyrę. Tad, man atrodo, viskas bus gerai. Kai buvo vestuvės, man jos taip patiko. Labai gaila, kad jos yra paskutinės.

Tegu žmonės juokiasi. Aš toks, nevaidinsiu, kad ne toks, kad aš labai rimtas ir ko jūs čia juokiatės. Gerai, jeigu žmonės juokiasi. Juokitės kuo daugiau, žmonės.

– Tu idealistas?

– Gal ir esu toksai, gal ne. Nežinau, žinokit. Man tirlim pam pam. Dabar man toks geras gyvenimas. Seniau buvo – tas blogai, muzika bloga... Dabar nebegirdžiu blogos muzikos. Kai gyvenimas geras, tu nebematai blogų filmų. Tu tiesiog jų nepastebi. Tu pastebi tik tai, kas yra labai faina.

„Oi, matei, kaip kaštonai žydi?“ Ir aš suprantu: jergutėliau, ar čia aš? Seniau bėgdavau ir nepastebėdavau. Upė teka, sakai. Obuolių bus... Ir tu supranti, kad tavo visai kitas ritmas. Kaip būna etapas, kai nevalgai raugintų kopūstų, paskui jau juos valgai, o paskui jau juos pradedi raugti. Toks ir yra gyvenimas, jeigu pažiūrėtume iš kopūstų pusės.

– Aš norėjau tavęs paklausti, kodėl tau taip juokingai išeina?

– Žinai, gerai, kad neišeina liūdnai, kad neliūdinu žmonių.

– Bet žiūrėk: pavyzdžiui, Rolandas Kazlas visą laiką tvirtindavo, kad jam tas komizmas trukdo teatriniame gyvenime. Jis išeina būti Dievu kokioje nors Šekspyro pjesėje ir visi kikena. Bet tau netrukdo.

– Ne. Aš toks gimiau, o ką – eisiu dabar prieš save? Man netrukdo, tegu žmonės juokiasi. Aš toks, nevaidinsiu, kad ne toks, kad aš labai rimtas ir ko jūs čia juokiatės. Gerai, jeigu žmonės juokiasi. Juokitės kuo daugiau, žmonės. Šitas gyvenimas, rupūs miltai, yra vienas ir davai linksmai praleiskime šitą laiką, man taip atrodo.

Aišku, yra ir gilių dalykų. Gyvenimas tų gilių, sukrečiančių tragedijų tikrai duos, be šito neišsiversi, visi šitą žinome. Jis duos tau kiek tu nori balabaikų, pamatysite, tikrai. Gyvenimas nėra jau tokia miela vietelė, tad reikia stengtis pabūti fainai.

– Tu kartas nuo karto išsikeli sau egzaminėlių, pavyzdžiui, ėjai į Santjago de Kompostelą.

– Taip, buvo toks etapas, bet dabar aš jau kuo mažiau. 30 metų ėjau mokytis plaukti jachta, buriuoti. Tada yra noras vienam apiplaukti aplink pasaulį. Vienam, nes tai labai gilu, svarbu, dar pasiimtum kokią knygą – Saint-Exupery „Citadelę“... O po to galvoji: galima plaukti ir Europos pakrantėmis, išlipti, paskanauti vietinių gėrimų. Dabar aš galvoju – gal ir Trakuose gerai.

Tu supranti, kad tu nori plaukti. Čia kaip savanoriauti. Sako: norėčiau savanoriauti Afrikoje. Tai gali savanoriauti ir čia, senelių namuose, gali namie savanoriauti. Išnešk šiukšles, sakyk: aš padarysiu. Viskas.

– O tu dažnai namie būni savanoris?

– Aš?.. Aš namuose – tiesiog Maltos ordinas. Yra buvę, tikrai yra buvę. Kartais susikaupiu, sakau: baik, taip negalima. Ir norisi padėti. Man žmona sakė, kad kuo toliau, tuo aš geresnis.

Mes, žmonės, nesame gimę labai dideli humanistai su hospisu galvoje. Esu kažkada sakęs, kad mūsų viduje gali būti nuo hospiso iki holokausto.

– Kaip tau sekasi susitikti su vaidmeniu? Vis tiek jis būna Savickas – vienoks ar kitoks.

– Vaidinau Romeo ir 23 metų nelabai ką supratau apie meilę. Ir man nesisekdavo, tikrai tas mano vaidmuo nebuvo pavykęs, nors su juo apvažiavau visą pasaulį. Bet 27–28-erių, kai supratau, suvyriškėjau. Bet ir pražilau greitai. Bet tada pradėjau gerai vaidinti.

Šiaip norėčiau pasigirti. Visi: ai, nesigirkim. Bet visi kažkaip vis tiek giriasi per aplinkui. Aš tiesiai šviesiai. Pavyzdžiui, su teatru man buvo du kartai, kai supratau, kad pavyko. Šiaip su šita profesija, kad ten stojau. Mama, kai stojau, galvojo: ai, nežinau, gal tas vaikelis prapuls... Bet su Oskaro teatru apvažiavome apie 100 pasaulio garsiausių festivalių.

Nelabai kam buvo įdomu, rašė, nerašė, bet kai tu įstoji į akademiją ir 23 metų vaidini pačiose garsiausiose pasaulio teatro scenose pagrindinėse programose pagrindinį vaidmenį... Kažkaip su Rasa Samuolyte einu ir sakau: bet tai įvyko ir labai gerai. Tai buvo NBA – mes žaidėme NBA, 15 metų važinėjome nuo Australijos iki Niujorko. Bet tai kaip plaukti su jachta aplink pasaulį – tada jau galima ir Šilutėje vaidinti be jokių problemų.

Kol varai, nepastebi, bet karantinas sustabdė ir leido pažvelgti, nes niekur neišvažiuojame, jokie festivaliai nevyksta. Bet vasarą filmavausi filme, sėdėjau kambaryje aš, Juozas Budraitis, Kostas Smoriginas ir Vidas Petkevičius. Paskambinau mamai ir pasakiau: įstojau, mokiausi ir va – esu čia.

– <...> Žinai, koks buvo vienas didesnių atradimų šią vasarą? Kalbėjausi su gana aukšto rango teisėju ir jis man sako: ar tu žinai, kas yra teisė? Susitarimas, kuris tuo metu galioja, šituo metu, kuriuo mes gyvename. Viskas yra susitarimas.

– Aišku, viskas yra susitarimas. Nežudyti, nevogti – mes susitariame. Nes mes, žmonės, nesame gimę labai dideli humanistai su hospisu galvoje. Esu kažkada sakęs, kad mūsų viduje gali būti nuo hospiso iki holokausto. Ir mes šituos įsakymus susitariame, tiesa? Net šituos dalykus mes esame susitarę, nes, pripažinkime, esame ne vieną žmogų užmušę galvoje. Na, galvoji, užmušiu, rūpuže.

Mes net esame susitarę, kad per laidotuves reikia verkti. Juk yra genčių, kurios džiaugiasi. Vadinasi, net šitas dalykas nėra labai natūralus. Man, kaip tikinčiam žmogui, labai padeda tikėjimas.

– Tu drįsti garsiai sakyti, kad esi tikintis?

– Tai aišku. Ir kad stengiuosi eiti į bažnyčią. Drįstu sakyti, kad galiu stoti už kunigus. Aš esu katalikas nuo mažens.

– Iš kur tu toks geras?

– Negeras, žinokite. Aš tik prieš televiziją šneku, nes žmonės žiūri, tai kad patikčiau. O tada jau važiuosiu per Lietuvą ir supirkinėsiu žemes.

Visas pokalbis – spalio 28 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Svečiuose pas Editą. Giedrius Savickas: norėjau apiplaukti su jachta pasaulį, bet dabar suprantu, kad ir ežero Trakuose užtenka
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt