Veidai

2021.11.02 21:49

Ineta Stasiulytė papasakojo, kaip gimė legendinės parodijos: reikia jausti didelę pagarbą tam žmogui

„Svečiuose pas Editą“, LRT.lt2021.11.02 21:49

Jeigu turiu įsitikinimą, kad turtingi žmonės yra vagys, tai jei nenoriu būti vagis, pinigų ir neuždirbsiu. Įsitikinimai mus traukia žemyn, tad aktorė Ineta Stasiulytė juos sąmoningai keičia ir teigia matanti konkrečius rezultatus. LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ ji pasidalijo savo parodijų kūrimo filosofija: anot jos, nelabai bus juokinga, jei tik bandysi atkartoti, kaip daro kitas žmogus.

Parodijų karaliene vadinama aktorė yra įkūnijusi ne tik kasdienių, visiems atpažįstamų personažų, bet ir žinomų žmonių. Didžiausio susižavėjimo I. Stasiulytė sulaukė pavirtusi Agne Jagelavičiūte, Egidijumi Dragūnu. Prajuokinti kitą – meistriškas aktorės gebėjimas, kurį scenos deivė valdo jau nuo pirmųjų vaidmenų.

I. Stasiulytė – ir kito žinomo komedijos mylėtojo, aktoriaus Aisčio Mickevičiaus partnerė. Jie drauge ne vienus metus kuria žavingosios Vaigauskų poros etiudus. „Bet tai – tik darbas ir pomėgis. Namuose ji augina dvi dukras ir niekada nenustoja mokytis“, – sako laidos vedėja Edita Mildažytė.

– Kaip tau ši pokarantininė vasara?

– Vaisinga darbų ir ačiū Dievui. Labai džiaugiuosi. Buvo net 4 serialai, dar laida...

– Tai dėl viso pikto prodiuseriai ruošiasi karantinui?

– Sakyčiau gal, kad dėl viso gero. Vis bandau savo kalboje žodžius pakreipti pozityvia prasme. Daug dalykų sakome negalvodami, o paskui žiūrime, kad visa tai kažkaip išsipildė. Jeigu pasektume savo kalbą, kaip mes kalbame, suprastume, kodėl susidaro tokios aplinkybės. Mes patys prisiprašome.

Svečiuose pas Editą. Ineta Stasiulytė apie pasiruošimą įžymybių parodijoms: užmigdavau su ausinukais ir jų balsais galvoje

Labai dažnai sakome: dėl viso pikto padarykime ką nors gero. Logikos kaip ir nėra. Kodėl ruoštis piktam, kažkokiam blogam įvykiui ir dėl to daryti kažkokius gerus veiksmus? Sakau, dėl viso gero padarykime kažką gero.

– Bet gal tokia lietuvių istorinė atmintis: nesidžiauk radęs, neverk pametęs...

– Taip, bet tam ir turime sąmoningumą, kad keistume įsitikinimus, kurie mus ir traukia žemyn. Tarkime, jeigu iš giminės, protėvių eina įsitikinimas, kad turtingi žmonės yra vagys, nusikaltėliai ar blogiečiai, tai jei nenoriu būti niekšas, vagis, logiška, kad aš tų pinigų ir neuždirbsiu. Nes aš žinau: turtingas yra blogas, o blogas aš būti nenoriu, tad niekada to ir nepritrauksiu.

Tada aš keičiu: turtingas žmogus gali būti sąžiningas, doras ir turėti tą gausą. Su kiekvienu įsitikinimu galima keisti gyvenimą – jį keičiant.

– Ir tu pati tuo tiki?

– Aš tą ir darau. Ir gaunu konkrečius rezultatus.

– Žinau, kad nusipirkai namą.

– Visą laiką labai svajojau gyventi kažkur, kur matytųsi pušynai. Vieną naktį užvertusi akis į žvaigždėtą dangų panorėjau ir, aišku, reikia kažką daryti, ne vien tik svajoti. Pradėjau žiūrėti skelbimus. Labai norėjau, kad namas būtų sodų bendrijoje, nes mano tokie vaikystės sentimentai, bet naujos statybos. Ir randu – stovi gražuolis namukas.

– O ką sako tavo panos, kad bus iškeltos į sodų bendriją, neaišku, bus ar nebus draugų?

– Draugai, kokie yra, tokie ir bus, o jeigu jos norės užmegzti naujų draugysčių, jų pasirinkimas.

Tą savaitę užmigdavau su ausinukais ir visais to žmogaus mitingais. Man reikėdavo jį girdėti. Šitie dalykai, matyt, vis tiek gula į pasąmonę. Įdomu, kad kai užlipdavau į sceną, pajausdavau, kad jis jau valdo visą situaciją.

– Bet išeini žmogus į kiemą ir randi ką nors, o toje sodų bendrijoje eini pasikalbėti su kaimynu pensininku?

– O kodėl ne? Kuo pensininkas blogai?

– Jokiu būdu ne, yra nuostabiausių pensininkų, bet čia sėkmė.

– Aš bandau savo dukroms įdiegti didžiulę pagarbą vyresnio amžiaus žmonėms. Visiškai nesvarbu, kokio žmogus išsilavinimo, nusiteikimo. Taip lengviau gyventi, kai priimi žmogų, koks jis yra.

Kalbant apie žmonių priėmimą, manau, kad iki širdies visada galima prisibelsti, nesvarbu, kas tai per žmogus. Gali būti kaimynas, apie kurį visi kiti kaimynai šneka, kad jis yra kažkoks keistuolis, su juo neįmanoma sutarti. Man kyla labai didžiulis azartas su juo susipažinti. Tikrai daugybę atvejų, kai kalbama apie žmonių sudarytą nuomonę, ji pasikeičia, nes visada įmanoma su žmogumi susikalbėti, koks jis bebūtų.

– Ineta, tu man gali papasakoti, ką reikia suvokti apie žmogų bandant jį parodijuoti?

– Reikia labai daug laiko jį stebėti, ką jis daro. <...> Kame juokingumas buvo su Agne? Mes panašiai kalbame, man buvo lengva pagauti tą kalbėjimo manierą, bet juokinga buvo dėl to, kad aš paėmiau interviu iš ilgo periodo. Kaip visiems žmonėms – keičiasi aplinkybės, prieš 5 metus galėjome kalbėti viena, o po 5 metų mačiau, kad ji kalbėjo jau visai ką kita. Visa tai sudėjau į 5 minučių laikotarpį.

Man be galo malonu girdėti gražius žodžius, nes tai atperka mano pastangas, kurias aš į tai įdėjau. Surinkti, išanalizuoti visa tai užima daug laiko. Pavyzdžiui, aš turėdavau savaitę pasiruošti, tai per tą savaitę darydavau taip: jeigu dirbu savo darbus, tai sėdu į mašiną ir ten nuolat skambėdavo to žmogaus balsas. Tą savaitę užmigdavau su ausinukais ir visais to žmogaus mitingais. Man reikėdavo jį girdėti. Šitie dalykai, matyt, vis tiek gula į pasąmonę. Įdomu, kad kai užlipdavau į sceną, kartais mane tai taip praraudavo, kai pajausdavau, kad jis jau valdo visą situaciją, aš galiu būti tik laidininkas. Tas personažas jau gyvena.

Reikia jausti labai didelę atsakomybę ir pagarbą tam žmogui, dėl to niekada nenaudodavau savų žodžių, nesakydavau nė vieno teksto, kurio tas žmogus nėra pasakęs.

– Aš visada galvojau, kad parodija – tai žmogaus išorės stebėjimas ir bandymas parodijuoti jo verbalinį bendravimą. Pasirodo, tai visa filosofija.

– Vienos parodijos taip įtraukia, o iš kitų pasijuoki, bet nėra svorio. Man atrodo, atradau paslaptį, kas slypi šiuose dalykuose. Jeigu aš bandau padaryti taip, kaip jis daro, tai aš ir darysiu pagal savo santykį su tuo žmogumi. Tai nėra labai juokinga, nes matosi, kaip aš parodijuoju. Bet jeigu aš tai darau tikėdama, su pagarba tam žmogui, žinodama, kad nebus jokio lyčno žodelio, pašiepimo, tada tu matai, kad tikrai.

Taip buvo su Roku Žilinsku. Ten juoko buvo nulis. Paskui buvo ir komentarų, kad atkartojimas ar parodija gerąja prasme nebūtinai turi sukelti juoką. Kartais gali tiesiog eiti šiurpuliukai.

– Kada tu supratai, kad turi tokį talentą?

– Pradėjusi tai daryti. Pradėjau tyrinėti ir grynai intuityviai ėmiausi veiksmų.

Visas pokalbis – spalio 25 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Svečiuose pas Editą. Ineta Stasiulytė apie pasiruošimą įžymybių parodijoms: užmigdavau su ausinukais ir jų balsais galvoje
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt