Veidai

2021.10.27 07:32

Santuokos 45-metį su Mikutėnu mininti Baikštytė: nebejuokiname pasaulio su savo „skiriamės“

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.10.27 07:32

Aktorė Gražina Baikštytė tvirtina: jei partneriui ekrane nejausi jokios simpatijos, tai ryškiai matysis. Bet filmuojantis svetur Lietuvoje likęs vyras ir vaikai jai visada buvo svarbesni už romanus. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ ji pasakoja, kad jaunystėje būta momentų, kai namuose skambėjo žodis „skiriamės“, tačiau kantrybės pakako, kad santuokai sukaktų 45-eri.

Stebint kino aktorę G. Baikštytę, pozuojančią fotografės Vaivos Abromaitytės fotostudijoje, nejučia galvoji apie išsipildžiusią dažnos mergaitės svajonę: fotosesijos, kino kameros, žiūrovų meilė, draugystė su garsiais Lietuvos ir pasaulio aktoriais. Tik ne visada ir svajonių gyvenimas būna giedras, tikina aktorė. Ką tik pasitikusi 70 metų jubiliejų G. Baikštytė ir pati negali patikėti, kokiais šuoliais gyvenimas lekia. Kaip ji žvelgia į savo amžių? Juk dažnai aktorei tai būna skausminga tema.

„Tai ne dėl to, kad aktorius. Aš – moteris. Tie metai eina ir ar tu aktorius, ar ne aktorius, nėra išrasta būdo, kad amžinai būtum jaunas. Reikia tiesiog mokėti susitaikyti su tuo, priimti savo metus tokius, kokie jie yra. Tik man tas skaičius kažkoks... Gąsdinantis ar negąsdinantis – nežinau. Ar čia apie mane? Man 70-imt? Tai nesusieina.

Žinoma, kai tau 70-imt, yra skirtumas, kai tau 50-imt. Tai irgi jau nemažai, o 70-imt dar baisiau. Taip, energijos, entuziazmo nėra tiek. Gal ne visur norisi eiti, pasveri, ar bus įdomu. Daug ką jau žinai ir labai atsirenki. Pasidariau išrankesnė, tiesiog pasveriu, ar man ten reikia eiti, ar nereikia, ir einu ten, kur man įdomu, o ne ten, kur reikia. Man atrodo, reikšmės turi ir stilius, pagaliau, kaip tu apsikirpusi, kaip save pozicionuoji. Nėra taip, kad aš apie tai galvočiau nuo ryto iki vakaro, bet svarbiausia – vidinis nusiteikimas. Viduje aš tikrai nesu 70-metė, galiu drąsiai tą pasakyti“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Aktorės mama ir tetos, žvelgiančios iš senų nuotraukų, tik patvirtina, kad šios giminės moterų genas – itin geras ir ilgaamžis. Liepojoje tebegyvena viena iš tetų, kuriai jau 90-imt. G. Baikštytė – šeimos istorijų saugotoja. Bet, pasak jos, dar karščiau prisiminimus ir iš kartos į kartą perduodamas relikvijas, nuotraukas, net paveikslus saugo jos vyresnėlė dukra Marija.

45-ąsias santuokos su Mikutėnu metines pažymėjusi Gražina Baikštytė: jaunimas santykiuose bijo sunkumų

Į jos ryškius, saule nutviekstus namus G. Baikštytė ir pasikvietė. Sako, čia kartais gera pabėgti prislėgus liūdesiui ar nerimui, dukra išeina į darbą, o G. Baikštytė lieka šeimininkauti. Ji jau seniai nesistebi, kad vyresnėlė Marija vengia žurnalistų ir dėmesio. Ir pačiai aktorei dėmesys nėra būtinas. Gal esanti netipiška aktorė, juokiasi laidos herojė.

„Būnant kokiame renginyje man daug labiau patinka stovėti nuošalyje ir stebėti, o ne pačiai būti pirmose gretose. Mėgstu atsitraukti į šoną, man tokia pozicija labiau patinka. Pati nemaloniausia dalis, kai ateini į kokį nors renginį, – fotografavimas prie sienelės. Ten negali būti natūralus, išspaudi kažkokią dirbtiną šypseną. Dėmesio man nereikia tiek, kiek kartais jo gaunu. Aišku, malonu, bet būtų gerai, kad jis būtų neužknisantis. Lietuvoje nepasakyčiau, kad gerbėjai įkyrūs. Stotelėje ar gatvėje kartais prieina kokia moteriškė ar vyriškis, pasako ką nors, bet nesu pajutusi daug įkyraus dėmesio“, – pasakoja ji.

Aktorė sako, kad daug ką jos gyvenime nulėmė likimas ar tiesiog atsitiktinumas. Kad ir aktorystę – juk viskas prasidėjo nuo fotografo Liudviko Ruiko nuotraukos, darytos, kai G. Baikštytė dar buvo paskutinių klasių moksleivė. Tarptautinėje fotografijų parodoje nuotrauka, pavadinta „Gražina“, pelnė trečią vietą, bronzos apdovanojimą. Vėliau ji buvo spausdinta įvairiuose fotokataloguose, buvo ir ant žurnalo „Nemunas“ viršelio. Kadangi Vilniuje ruošė tik teatro aktorius, o G. Baikštytė norėjo filmuotis kine, ji sukaupė visą drąsą ir pabandė stoti į Visasąjunginį valstybinį kinematografijos institutą Maskvoje.

„Stebiuosi, kad tos drąsos užteko nuvažiuoti. Buvo stojamieji, labai didelis konkursas. Tais laikais mergaitės labiau norėjo būti aktorės, o ne manekenės. Buvo 200 žmonių į vieną vietą, bet man kažkaip pavyko. Dėl judesio, nes aš prieš tai dar mokyklos laikais šokau liaudies šokių ansamblyje „Suktinis“. Tiesiog pradėjau daryti etiudus, improvizuoti ir man tas padėjo. Ką aš ten buvau išmokusi: ištraukas, eilėraščius, pasakėčią, tai net nereikėjo. Stojančiuosius netgi filmavo, kad pasižiūrėtų, ar tu fotogeniškas, kinogeniškas, ar ne. Būna gyvenime, žmogus – nieko ypatingo, visai neišvaizdus, o kamera jį myli. Yra toks posakis“, – kalba pašnekovė.

Aplink gražuolę lietuvę netrukus ėmė suktis pulkai gerbėjų. Bet nuo pat stojamųjų lyg ištikimi riteriai šalia buvo kino režisūrą bei operatoriaus meną tame pačiame institute studijavę Algimantas Mikutėnas ir Algimantas Puipa.

Kiekvienoje šeimoje, ypač kai jauni, būna momentų: skiriamės, skiriamės. Buvo vos ne kasdienybė. Bet nei išsiskyrėme, nei ką. <...> Su Miku sakėm: jau nebejuokinkim pasaulio su savo šituo „skiriamės“.

„Aš daugiausia laiko leisdavau su jais. Mikas buvo labai draugiškas, labai optimistiškas. Visą laiką mane drąsindavo. Aš tokia nedrąsi, o jis drąsindavo, palaikydavo. Ir mane užkrėtė tas jo optimizmas, dar labai didelis užsidegimas kinu. Atsimenu, į pirmą pasimatymą jau be Puipos nuėjome, laukiau jo gal kokį pusvalandį, vėlavo. Bet sulaukiau. Mane užburdavo, būdavo labai įdomu jo klausyti, kai jis fantazuodavo, kaip tą ar aną galima nufilmuoti. Papirko tas jo nuoširdumas, optimizmas, kūrybiškumas irgi“, – pamena moteris.

Garsusis kino operatorius A. Mikutėnas, savų vadinamas tiesiog Miku, – ir dabar toks pat. Atsiimdamas Nacionalinį kino apdovanojimą scenoje jis privertė šokti net premjerę. G. Baikštytė iki šiol prisimena, kokie išskirtiniai jie buvo jaunystėje: ir išvaizda, ir nenuolankiu charakteriu. G. Baikštytė dar ir rengdavosi stilingai, nes mokėjo siūti ir megzti.

„Mes buvome kitokie nei atvažiavę iš Rusijos gilumos. Nors irgi buvo labai įdomių studentų, kaip tik nepaliestų civilizacijos. Bet išvaizda iš tikrųjų skyrėmės, aš vaikščiodavau ilgais palaidais plaukais žemiau juosmens, Miko plaukai irgi iki pečių. Tais lakais netoleruodavo tokių ilgaplaukių, ypač vyrų. VGIK`e visi buvo savi, priimdavo normaliai, bet gatvėje tekdavo girdėti visokiausių replikų. Bet aš vis tiek vaikščiodavau palaidais plaukais, nežiūrint į tai, kad kartais namo grįždavau verkdama. Nesuprasdavau, kodėl mane užsipuola.

Kai stojau į VGIK`ą, kaip tik madingi buvo mini sijonai. Vėliau Skobceva prisiminė: oi, prisimenu, kaip Gražinutė atėjo į stojamuosius – vos vos sijonėlis užpakaliuką dengė. Bet tada buvo tokia mada ir buvo labai griežta. Dabar gali įvairiai, tada – ne: jeigu mini, tai tiktai mini. Aš kalbu apie jaunimą. Ir tu negalvojai, kad išsišoki. Ne, aš kaip tik madinga“, – pasakoja G. Baikštytė.

Ant lietuvių režisierių, nekvietusių vaidinti, nepyksta

Šį rudenį jiedu su A. Mikutėnu švenčia jau 45-ąsias santuokos metines. Aktorė prisipažįsta, kad tiek metų saugoti santykius nėra labai lengva. Kiti, žiūrėk, nė metų santuokoje neištveria.

„Aš gal esu prieraiši, prisirišu prie žmogaus. Man sukeltų daug streso, jei staiga sugalvočiau skirtis. Aišku, kiekvienoje šeimoje, ypač kai jauni, būna momentų: skiriamės, skiriamės. Buvo vos ne kasdienybė. Bet nei išsiskyrėme, nei ką. Na, jeigu žmonės nugyveno daug metų, jei tai nėra spontaniškas sprendimas, aš suprantu. Suaugę žmonės priėmė tokį sprendimą ir gal abiem pusėm yra geriau. Bet jaunimas – jie gi vienas du ir tuokiasi, ir vienas du skiriasi. Man atrodo, kad tiesiog nėra kantrybės. Reikia būti truputėlį kantresniam. Gal čia toks egoizmas: ai, čia man nepatinka, na ir skiriamės. Man atrodo, jie tiesiog neturi kantrybės ir bijo bet kokių sunkumų, nori visko čia ir dabar, greitai ir daug. O taip irgi nežinau, ar būna. Man taip nebūna“, – juokiasi moteris.

Pasak G. Baikštytės, net filmuodamasi su garsiausiais, populiariausiais to meto Sovietų Sąjungos aktoriais ji sugebėjo neperžengti tam tikros ribos, nors leisti sau įsimylėti ir būti mylimai buvo tikrai paprasta. Ypač, kai šeima toli Lietuvoje, o tu filmavimo aikštelėje apsupta veriančių žvilgsnių.

„Taip tik atrodo... Aktoriai todėl ir aktoriai, kad moka įsijausti. Turi būti kažkokia simpatija, jeigu nėra simpatijos, tai matosi ekrane. Buvo tokių filmų, kur partneris daug vyresnis ir buvo labai sunku. Ir tai taip matėsi. Netgi repetuodavome meilės scenas su režisieriumi, kad būtų atrepetuota, o kuo daugiau repetuoji, tuo mažiau jausmo lieka.

Aišku, kad turi būti simpatija, bet kai žinai, kad palikai vyrą su dukra, labiau rūpi, ar jis susitvarko, ar ne, nei kažkokie... Ypač kai jau buvo dukros. Kai išvažiuodavau filmuotis, labai jų pasiilgdavau. Daugiausia dvi savaites galėdavau išbūti. Aš iš anksto susitardavau su filmavimo grupe, su režisieriumi, kad mane po dviejų savaičių paleistų namo nors keletui dienų. Kitaip aš nesusitvarkydavau su savimi, su savo emocijomis. Gatvėje matydavau tik mamas su vežimėliais, daugiau nieko. Tai man buvo daug svarbiau nei kažkokie romanai. Jeigu norėtum romanų, tai nebūtina filmavimo aikštelė, jų galima susikurti bet kur. Aš esu šeimos žmogus“, – mintimis dalijasi ji.

Dabar kaskart skubėdama pas jaunesniąją dukrą Viktoriją ir mažąsias savo anūkes G. Baikštytė neįsivaizduoja, kaip galėtų gyventi be jų, nors kadaise buvo įspėjančių, kad su vaikų atsiradimu aktorės karjerai bus galas. Gimus antrai dukrai G. Baikštytė iš tiesų vis rečiau išvažiuodavo filmuotis, o Lietuvai atgavus nepriklausomybę ryšiai su buvusiomis kino studijomis netrūko. Aktorė sako tada dar kartą pasitvirtinusi, kad svarbiausia gyvenime – ne kinas, o šeima.

Pasak G. Baikštytės, kad šeima ilgai gyvuotų, reikia į ją daug įdėti, ne vien tikėtis, kad tave mylės ir tau tarnaus. Jiedu su Miku sako jau seniai atradę savo ilgametės santuokos paslaptį – kiekvienam palikti gabalėlį jo asmeninės erdvės ir nebandyti perdaryti artimo žmogaus. „Kaip mes su Miku sakėm: pasipykstam ir praeina, jau nebejuokinkim pasaulio su savo šituo „skiriamės“, – šypsosi pašnekovė.

Aktorė svarsto: nežino, ar dabar norėtų būti 20-metė, kuri tik pradeda kino karjerą. Ji kur kas labiau vertina patirtį ir išmintį, kurias turi dabar. Ir visai nesistebi, jei jaunoji karta ir nežino, kas ta G. Baikštytė. Sako, ar dar kam įdomios prieš daugiau nei trisdešimt metų kur nors tuometiniame Leningrade, Maskvoje ar Kijeve nufilmuotos kino juostos? Lietuvių režisieriai joje savo kino mūzos taip ir neįžvelgė.

Jokių vaidmenų Lietuvoje taip ir nesu sukūrusi. Taip susiklostė mano likimas ir tiek. Aš jokio pykčio negaliu jausti ir niekada nejaučiau režisieriams lietuviams, kurie manęs nekvietė.

„Daugelis, manyčiau, turėtų sakyti: o ką ji suvaidinus? Nes aš teatre nevaidinu, o mano filmai buvo kažkada. Man atrodo, kad viena iš priežasčių buvo ta, jog aš išvažiavau mokytis į Maskvą. Maždaug: tai tegu ji ten sau ir filmuojasi. Dar iki VGIK`o, tiesa, turėjau pasiūlymų vaidinti epizoduose, bet dar mokiausi mokykloje, tai buvo grynai pabandymai viename kitame lietuviškame filme. Ir vėliau buvo pora vaidmenų, bet toli gražu nieko ten... Jokių vaidmenų Lietuvoje aš taip ir nesu sukūrusi.

Praėjus jau daug metų, kai Lietuvoje vykdavo festivaliai, susitikimai, ne vienas mūsų režisierius, kurių dabar jau nėra tarp gyvųjų, sakė: kur aš buvau anksčiau, kokia tu įdomi, kodėl aš tavęs anksčiau nefilmavau? Gal aš subrendusi buvau daug įdomesnė, gal nesudominau jaunystėje. Be to, aš galbūt ir neatitikau lietuviškų standartų: buvau tamsiaplaukė, netipiška lietuvaitė. Ne nuo manęs tai priklausė, nes aktorius kviečia, o ne jie siūlosi. Taip susiklostė mano likimas ir tiek. Aš jokio pykčio negaliu jausti ir niekada nejaučiau režisieriams lietuviams, kurie manęs nekvietė“, – pasakoja aktorė.

Savo laime G. Baikštytė nelinkusi skųstis: turi vyrą, dvi dukras, žentą, dvi anūkes, o jei ko nors jos gyvenime ir nėra, vadinasi, nebuvo lemta. Tik juoką jai kelia lyginimas su garsiąja prancūzų aktore Catherine Deneuve ir tikėjimas, kad ir lietuvė turėtų gyventi panašiai, apsupta prabangos. O kaip gyvena G. Baikštytė?

„Taip, kaip ir visi žmonės. Toli gražu negyvenu kaip žvaigždė. Prisimenu, kaip anksčiau važinėdavau į susitikimus su žiūrovais, ypač Rusijoje. Mane matydavo filmuose „Ferfakso milijonai“ ar „Moteris baltais drabužiais“, kur aš milijonierė, o aš pradėdavau pasakoti, kad taip nėra, kad aš negyvenu pily, taip pat einu į parduotuvę, pati gaminu. Man vieną kartą organizatoriai sako: žinote, nepasakokite apie tą savo buitį, kad pati tempiate bulvių maišus, jūs taip griaunate savo įvaizdį. Vėliau stengdavausi papasakoti kitais žodžiais, nepasakodavau savo liūdnos buities, kuri disonavo su mano vaidmenimis. Ir dabar tikrai neturiu tarnaičių, viską darau pati“, – kalba aktorė.

G. Baikštytei kaskart sunku atsakyti į klausimą, „kas būtų, jeigu būtų“. Gali tik spėlioti. Gal dabar ji nepozuotų prieš fotografų objektyvus ir nepuoštų žurnalų viršelių. „Aš labai norėjau stoti į lietuvių arba anglų kalbą, nes mano tėvelis buvo literatas. Ir mano pomėgis išliko – tėvelis apsidžiaugtų, jei būtų gyvas, kad aš jau tris knygas išleidau. Ir nesiruošiu sustoti, rašysiu toliau. Gal mano gyvenimas būtų kitoks, gal neimtumėte iš manęs interviu – būčiau pelytė žurnalistė arba rašytoja“, – svarsto ji.

Aktorei ne kartą yra priminę seną rusišką posakį: negimk graži, bet gimk laiminga. Bet nelaiminga ji nesijaučia, nors sėkmės gal iš tiesų pritrūko. Tiesa, nekovojo dėl vaidmenų, nelipo per kitų galvas, nesirinko lengvesnių kelių – dažniau pasikliovė likimu.

„Aš negaliu sakyti, kad aš nelaiminga, bet mąstantis žmogus visada nori kažko daugiau. Gal aš turiu savo gyvenimo viziją ir aš jos neįgyvendinau. Tai kas kaltas? Mano grožis? Gal ne. Kita vertus, negali absoliučiai visą laiką būti laimingas. Taip irgi nebūna. Nėra nė vieno tokios būsenos žmogaus. Kitaip tu nežinotum, kas ta laimė, kada tu laimingas. Kada saulė šviečia, tai reikia, kad ir lietus lytų“, – mintimis dalijasi G. Baikštytė.

Plačiau – spalio 23 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

45-ąsias santuokos su Mikutėnu metines pažymėjusi Gražina Baikštytė: jaunimas santykiuose bijo sunkumų
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt