Veidai

2021.10.25 08:06

Po karantinų į sceną užlipusiai Jazzu ėmė strigti balsas, manė baigsianti karjerą: taip jaustis nebenoriu

„Svečiuose pas Editą“, LRT.lt2021.10.25 08:06

„Esu asmenybė, per kurią išpūliuoja daug nūdienos aktualijų“, – mano dainininkė Justė Arlauskaitė-Jazzu. Griežtais pasisakymais garsėjanti atlikėja LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ pasakoja iš pradžių nė negalvojusi, kad jos nuomonė kažkam įdomi, o išsakyti žodžiai iškart virto skandalais. Bet kūrėja sako nieko nebijanti – yra pasiruošusi viskam.

Ši atlikėja džiazą pradėjo dainuoti dar paauglystėje, o per vos daugiau nei 10-metį tapo ryškiausia scenos žvaigžde Lietuvoje. Jazzu ne kartą buvo išrinkta geriausia šalies atlikėja, jos balsas pakelia koncertų salių stogus, o energija užkuria tūkstančius klausytojų. Studijavusi ir daug dirbusi Londone moteris ilgą laiką savo kūrybinį kelią siejo su kitu Lietuvos muzikos genijumi – Leonu Somovu. Tačiau jų bendrystei baigusis gimė nauji Jazzu hitai. Dainininkė pražydo ir naujomis muzikos spalvomis.

14 M.A.M.A apdovanojimų, 2 „Žmonių“ apdovanojimai, „Auksinio disko“ laimėjimas ir didžiausias – MTV Europos muzikos apdovanojimo laimėjimas. Ir tai – tik pirmoji jos kelio dalis. J. Arlauskaitę kalbina laidos vedėja Edita Mildažytė.

Aš, man atrodo, esu asmenybė, per kurią išpūliuoja daug visokių nūdienos aktualijų. Gerai, tai dar viena mano mažytė misija, bet aš niekada nepamirštu pagrindinės savo misijos – muzikos.

Svečiuose pas Editą. Justė Arlauskaitė-Jazzu: per mane išpūliuoja nūdienos aktualijos – tai priimu kaip savo misiją

– Kaip čia atsitinka, kad iš vakaro parašai, o iš ryto nesigaili, gailiesi, bet visada gauni reakciją.

– Šiaip gailėjausi labai mažai. Viskas man gerai išeina. Tiesiog būdavau jaunesnė, tai būdavo labai daug maksimalizmo, kartais ne vietoje pavarydavau. Kai pradėjau, kaip kai kurie vadina, rėkti ar garsiai išsakyti savo nuomonę, iš pradžių gal negalvojau, kad ji kažkam labai įdomi.

– Kaip tau su žvaigždžių liga?

– Gal nelabai man ta žvaigždžių liga kada nors ir buvo. Kol supratau, kad mano nuomonė yra kažkam įdomi, tai iškart parėjo su skandalais. Tada supratau: Dieve, gal ta mano nuomonė kažką reiškia. Aš niekada nežinojau, kad ji kažką reiškia.

Žinojau, kad klauso dainų, buvau dėkinga, naivi. O po to supratau, kad yra labai skirtingų žmonių, ne visi jie yra geri.

– Bet jeigu tu deklaruoji kokią nors nuomonę, būk pasiruošusi gauti į kuprą. Tai normalus dalykas, ar tau taip neatrodo?

– Dabar jau atrodo, turiu, kas ir mane saugo. Čia ir apie fizinius asmenis, ir apie angelus sargus. Tada, kaip sakai, esu viskam pasiruošusi. Aš šiaip viskam pasiruošusi – nieko nebebijau. Tą aš irgi žinau. Jei kas galvoja, kad duos man per kuprą, tai...

– Kada taip išdrąsėjai?

– Su laiku išdrąsėjau. Vieni dalykai su metais tvarkosi, kiti nelabai. Su galva, man atrodo, daug dalykų pasitvarkė. Su jausmais, su buvimu su savimi pačia, kitų žmonių nuomonės priėmimu į savo pusę... Koks man skirtumas, ką apie mane dabar kažkas galvoja? Ar tai pakeis mano muziką? Ne. Ar tai pakeis mano pasisakymus, kažkokią prigimtį ginti silpnesnį? Ne.

Aš, man atrodo, esu asmenybė, per kurią išpūliuoja daug visokių nūdienos aktualijų. Gerai, tai dar viena mano mažytė misija, bet aš niekada nepamirštu pagrindinės savo misijos – muzikos.

– Po viso to karantino, tavo nebuvimo Lietuvoje, Meksikos, Amerikos ir t. t. – koks buvo jausmas, kai lipai į sceną? Kiek laiko nekoncertavai?

– 9 mėnesius.

– O, tai vaiką galėjai pagimdyti per tą laiką.

– Šneki kaip mano Donatas, kaip mano vyras sako: reikėjo kažką čia suveikti. Bet nusprendėme kažkur dar išvažiuoti, pasaulį pamatyti.

Buvo labai dviprasmiški jausmai. Aš labai bijojau. Prieš kiekvieną koncertą yra tas jaudulys, tik tas jaudulys yra atsakomybė. O dabar buvo toks jaudulys, kad dvi savaites negalėjau nei valgyti, nei miegoti, nors atrodė, kad esu tokia užsimeditavusi, kad eina sau, tokia sveika ir viską. Sėdėjau su savo vienuoliu po 5 valandas, kvėpavau dvi savaites iki koncerto. Galvojau, kad tai man labai padės. Bet scenoje yra dar kitoks kvėpavimas.

Po to šnekėjome su Asmik Grigorian, kad forma, kurią įsivaizduoji, kad turi, yra visai kita forma, negu sceninė forma. Tu nebuvai scenoje 9 mėnesius, ta forma nori, nenori yra, kaip tiek laiko nebūtum buvęs sporto salėje. Tu geras namuose, bet nėra to trenerio, publikos, kas tave vertins, klausys, prieš ką tu stiebsies. Energija, emocinis krūvis scenoje yra absoliučiai nepalyginamas negu repeticijos salėje.

Labai džiaugiausi, kad vėl galiu dainuoti, bet buvo mintis: dabar tai tikrai baigiu karjerą, nes jeigu vėl taip pat jausiuosi, tai nenoriu.

Ant scenos pradėjo labai strigti balsas. Tada pradėjau verkti, bet ne nuriedėjo romantiška ašarėlė, o kriokiau. Įžnybiau sau į ranką, o po koncerto pamačiau, kad užsidėjęs ne vienas šašiukas, reikėjo žnybtelti iki kraujo.

Į mane žiūri mano vadybininkas, Doncė, tėtis... Žmonės dabar labai atlaidūs. Jie supranta: gal jauduliukas, gal sušlubavo emociškai, bet jiems vis tiek vakarėlis. O artimi žmonės, aišku, matė mano motoriką, rankas, šnekėjimo būdą. Aš buvau visiškai susikausčiusi, ką sakiau, neatsimenu. Buvo labai sudėtinga ir sunku, nežinau, ar noriu pajausti tą jausmą vėl. Nenoriu.

Labai džiaugiausi, kad vėl galiu dainuoti, bet buvo mintis: dabar tai tikrai baigiu karjerą, nes jeigu vėl taip pat jausiuosi, tai nenoriu.

– <...> O kas per karantiną nutiko su jūsų restoranu Anykščiuose?

– Restoranui dabar vadovauja mano mama, nes aš turiu pasirinkti: arba dainuoju, arba darau tą. Tai dar norėčiau dainuoti. Esu labai dėkinga savo mamai, kad ji dirba tokį visomis prasmėmis beprotiškai sunkų darbą, ypač psichologiškai.

– Kad jau užsiminei apie mamą – nežinau, kiek žino visuomenė, bet tavo mamos pavardė yra Girskytė. Galėtum pasakyti, kodėl per ypatingus krepšinio įvykius giedi himną?

– Buvo pora tokių kartų. Mūsų šeimos pasididžiavimas – ne tik aš. Mano a. a. senelis yra treneris Rimas Girskis. Labai daug žmonių nežino, bet kai sužino, būna tokia nuostaba: ai, tai va, iš kur tokia stipri genetika.

Aš turėjau labai skirtingus senelius. Šitą senelį matydavau mažiau, šiek tiek vaikystėje tą smerkdavau, nes man reikėjo senelio. Dabar suprantu, dėl ko. Dėl to, kad mano šeima dabar mane mato irgi labai labai mažai. Jis labai daug dirbo. Bet labai ryškūs prisiminimai, labai gražus santykis. Kitas senelis būdavo visai šalia, bandydavo atstoti ir tą, ir tą. Labai skirtingos šeimos. Meilė ta pati, bet labai skirtingi prisiminimai. Bet labai turtingi emocijų prasme. Džiaugiuosi, kad taip yra.

Visas pokalbis – spalio 21 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Svečiuose pas Editą. Justė Arlauskaitė-Jazzu: per mane išpūliuoja nūdienos aktualijos – tai priimu kaip savo misiją
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt