Veidai

2021.10.21 20:32

Saulė Gedrimaitė diktorės vietą gavo nurungusi tūkstantį kandidatų: įtraukė ta jūra ir pagavo azartas

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.10.21 20:32

Žmonės gauna infarktus ne tik iš skausmo, bet ir iš laimės, galvoja buvusi diktorė Saulė Gedrimaitė. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ ji pamena mintis po konkurso: „Ką dabar su ta laime daryti?“ Bet laimė tęsėsi ilgus metus, vėliau radiją pakeitė televizija. Už kadro įpratusi būti diktorė iš pradžių priešinosi magiškos dėžutės nuostatoms – ją trikdė, kad šitiek dėmesio kreipiama tiesiog į išvaizdą.

1969 m. rugsėjo 5 d. Palangoje choro dirigento Aleksandro ir choreografės Reginos šeimoje gimė dukrelė. Jai tėvai išrinko lietuvišką Saulės vardą. Ateityje jų vienturtė šildys televizijos žiūrovų širdis ir glostys radijo klausytojų ausis. S. Gedrimaitė augo pajūryje, tad ir vaikystės prisiminimai susiję su jūra ir smėliu.

„Jūra, pliažas ir mes, statantys smėlio pilis. Mes, Palangos vaikai, beveik gyvendavome paplūdimyje. Pats ankstyviausias vaizdas yra Palangos parkas, vėlyvi vakarai ir nakties serenados. Tėvai visada vesdavosi mane dar visai mažytę, bet visada parnešdavo ant rankų jau miegančią.

Gimiau labai darnioje, gražioje šeimoje. Mama – choreografė, tėtis – choro dirigentas. Namuose visada skambėdavo muzika, būdavo šokama ir dainuojama. Sakyčiau, vaikui tai buvo idealus gyvenimas. Nepaisant to, kad tėvai visada vakarais turėdavo dirbti, būdavo koncertai, visada keliaudavau kartu. Buvau vienas vaikas šeimoje, neturėdavo, kur palikti, tai visur keliaudavome kartu“, – pamena ji.

S. Gedrimaitė pasakoja visada norėdavusi būti su tėvais, dalyvauti ten, kur jie. Net atsisakė eiti į darželį. „Sako: turėsi su mumis eiti į repeticijas, ar norėsi užkulisiuose laukti, būti? Sakiau: taip, būsiu. Man buvo 4 metai“, – pažymi ji.

Būtent darželio metais ji pirmą kartą susipažino su televizija. Darželį lankė pusę metų, o ten buvo pastebėta kaip puiki, scenos nebijanti dainininkė, tad dalyvavo „Dainų dainelėje“.

Gimę tą pačią dieną. Saulė Gedrimaitė apie laimėtą diktoriaus poziciją: žmonės infarktus gauna ne tik iš skausmo, bet ir iš laimės

„Tai buvo mano pirma išvyka į Vilnių. Tėvelis palydėdamas sakė: dukrele, nepamiršk pamojuoti per televiziją. Susikaupusi galvojau: reikės pamojuoti. Galvojau, kad kai būsiu televizoriuje, iš televizoriaus matysiu tėvelį. Atėjome į studiją, viską padainavau. Viskas baigėsi, einame su mama į traukinių stotį, važiuosime į Palangą. O aš mamos klausiu: o tai kada į televiziją? Mama sako: taigi buvome. Labai susikrimtau, galvojau: kaip mes buvome – tėvelio nemačiau, nepamojavau. Visam tolesniam gyvenimui televizija iškrito iš mano interesų lauko – tai visiškai neįdomus dalykas, niekas nemato, tėvelio nematau“, – prisiminimais dalijasi ji.

S. Gedrimaitė mokyklos laukė nekantriai. Bendrauti nebijanti mergaitė jautė, kad tai vieta, kur ji susiras naujų draugų ir galės atskleisti visus savo talentus.

Istorijos mokytoja sakė: tu, Saule, profesiją jau turi, tavo balsas radijiškas. Ji kažkaip įžvelgė. Man mintis: o gal?

„Man labai įstrigo Rugsėjo 1-oji, labai jos laukiau, labai norėjau pažiūrėti, kokie bus draugai. Buvo labai geri metai, be galo gera mokytoja, labai šilta, maloni, visais labai rūpinosi. Iš 1–4 klasės – patys mieliausi prisiminimai.

Nelabai turėjau kada užsiimti išdaigomis. Nuo 4 metų lankiau šokių kolektyvą ir muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Pagrindinės mano džiaugsmo akimirkos buvo šokių kolektyve. Linksmai pasibūdavome, tomis niūriomis dienomis, kai Palanga užmiega, prasiblaškydavome, daug džiaugsmo patirdavome šokių salėse“, – tikina ji.

Bet džiaugsmą keitė liūdesys suvokus anuometinės santvarkos veidmainiškumą. Draugas buvo skatinamas išduoti draugą, o nekaltas kryželis galėjo tapti rimtų nemalonumų priežastimi.

„Buvo tokių liūdnų momentų. Mama sakydavo: čia kryželis, niekam nerodyk. Ji dirbo su moksleiviais, o buvo draudžiama, kad pedagogas laikytų kokį kryželį, paveikslėlį. Aš geriausiai draugei, kaimynei, sakiau: ateik, parodysiu paslaptį. Parodžiau spintoje kryželį. Draugė pasisakė tėvams, o jie pranešė mokyklai, dar sutirštino, kad pas šokių mokytoją kabo šventųjų paveikslai, juos rodo kitiems. Labai kentėjau. Kai tapome nepriklausomi, pirmoji mokytoja papasakojo mano mamai: žinokite, Saulei buvo užvesta byla, kad šeima turi būti stebima. Tai labai skaudūs momentai“, – pasakoja S. Gedrimaitė.

Daili mergina paauglystėje skundėsi berniukų dėmesio stoka. Ir kaltas ne jos įnoringas charakteris, o švietimo sistema, paauglius vaikinus siuntusi į profesinio orientavimo mokyklas, vadinamas „profkėmis“.

„Buvo įsimylėjimų, bet vis kažkaip nepasisekdavo: kam aš patinku, man jie nelabai, kas man patinka, tie nelabai žiūri. Pasišokimais tos istorijos ir baigdavosi net neprasidėjusios.

Paskutinėse klasėse buvo 20 mergaičių, 4 berniukai. Berniukus išgrūsdavo į profesines mokyklas. Keistai atrodo, kai aukštąjį mokslą gali rinktis tik merginos. Man atrodo, mokytojai nemokėdavo su vaikinais dirbti, buvo tokia politika – jų atsikratyti. Jie – į darbininkus, o merginos likdavo. Nebūdavo su kuo šokti“, – atmena moteris.

Į diktorių konkursą susirinko daugiau nei 1000 žmonių

Paskutinėje klasėje pamatytas skelbimas nulėmė S. Gedrimaitės ateitį. Ji sudalyvavo dideliame diktorių konkurse sostinėje.

„Paskutinė klasė, pavasaris, pamatau savaitrašty „Kalba Vilnius“ skelbimą, kad rengiamas diktorių konkursas. Galvoju: koks smagus nuotykis. Tėvų paklausiau: gal čia nuvažiuoti? Gi vedu koncertus mokykloje, deklamuoju, mokytojai pagirdavo, mokyklos radijuje vesdavau laidas. Istorijos mokytoja sakė: tu, Saule, profesiją jau turi, tavo balsas radijiškas. Ji kažkaip įžvelgė. Man mintis: o gal? Ir tėvai sako: tai važiuok.

Atvykstu ir sustingstu, nes pilna fojė išsipuošusių merginų, moterų, vaikinų. Nesupratau, kas vyksta. Sako: čia visi į konkursą. Galvoju, reikia suktis ant kulno ir važiuoti atgal. Bet komisijos pirmininkas Henrikas Paulauskas visų paprašė registruotis. Įtraukė mane ta jūra, nuėjau registruotis. Sako: daug suėjo – 800 moterų, 300–400 vyrų. Kažkokia beprotybė“, – pasakoja laidos herojė.

Stebint konkurso vyksmą S. Gedrimaitei vis labiau prakaitavo delnai. Merginos ir vaikinai spėdavo perskaityti vos du informacinio teksto sakinius ir išgirsdavo: ačiū, viso gero.

„Aš skaitau ir laukiu „ačiū, viso gero“. Ir nėra. Galvoju, gal negirdžiu. „Gerai, dabar paskaitykite dar tą.“ Paskaičiau. „Gerai, eikite į kitą kambarį.“ Antrame ture buvome gal 30 iš 800. Kalbininkas žiūrėjo tartį, kad ištartume S, R, kad nebūtų kalbos defektų. Po šito turo išvažiavau namo neturėdama atsakymo. Paskambino po poros savaičių, nes klausė įrašus, atrinko dešimt“, – pamena pašnekovė.

Ji vėl vyko į studiją, teko atlikti ne vieną užduotį, reikalavusią kūrybiškumo. Bet jauną moterį pagavo azartas – panoro parodyti, ką gali. Ir vertintojai liko nustebinti. Po mėnesio S. Gedrimaitė sulaukė skambučio su žinia, kad yra priimta į radiją. Nors dar laukė baigiamieji ir stojamieji egzaminai, džiaugsmas buvo apėmęs visą vasarą, patikina ji.

„Bet ką dabar su ta laime daryti? Žmonės gauna infarktus ne tik iš skausmo, bet ir iš laimės. Didelis rūpestis, kaip čia dabar bus. Bet viskas gerai išsisprendė. Dirbau ir radijuje, ir studijavau žurnalistiką. Buvo 1988 m., kaip tik Sąjūdžio suvažiavimai, pats pakilimas, rengiami nebe propagandos specialistai, o laisva žiniasklaida. Tapinas per radiją šnekėjo, kad kviečia jaunimą. Labai užkabino. Beprotiški konkursai, bet pasirinkau žurnalistiką“, – sako S. Gedrimaitė.

Tad neakivaizdiniu būdu studijavo žurnalistiką ir dirbo radijo diktore. Tiesa, ne iš karto – jaunuoliai pradžioje patyrė geranorišką senbuvių muštrą.

„Po mokyklos atsidūriau brandžių suaugusių žmonių kolektyve, asmenybių, kurias girdėdavau nuo vaikystės. Mūsų iškart neišleido į eterį, rengė, kaip turi veikti balsas, kaip skaityti, nesuberti teksto, kiekvieną raidę, balsį ištarti. Tokie niuansai, kurių dabar mūsų jauniesiems kolegoms nepasako, kas yra reikalinga. Jie nepavydėjo ir išsakė visas darbo radijuje subtilybes“, – kalba pašnekovė.

Visi turėjo apie ką kalbėti: tokia jauna, o tokia vyresnė atrodo. Arba: visos normaliai atrodo, o šita kaip piemenė. Labai kreipdavau dėmesį, vis kirbėdavo: gal aš netinku. Čia žvaigždės, o ką čia aš? Vis tas nepasitikėjimas.

Tuo metu iš gyvenimo, iš Vilniaus norėjosi imti viską, pamena S. Gedrimaitė. Su draugais ji eidavo į diskotekas, visur, kur įmanoma. Moteris puikiai pamena ir 1990-ųjų įvykius.

„Buvo smagus momentas. Niekas nepyko, nors nelabai gražiai viskas išėjo. Buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Radijuje 6 val. ryto groja Lietuvos himnas, po to paskaitau žinias. Paskui 10 val. susirinkime Algimantas Sadukas sako: gerbiamieji kolegos, noriu pasakyti, kad diktoriai neturėtų giedoti himno. Juokėmės visi, kas čia sugalvojo įsijungti mikrofoną ir kartu giedoti. Dieve, pasirodo, aš. Iš tikrųjų labai džiaugėmės, kad jau groja mūsų himnas“, – sako S. Gedrimaitė.

Tačiau studijų metai jos gyvenimą paženklino ne tik džiaugsmingomis akimirkomis. Skaudus eismo įvykis atėmė iš jos didžiąją meilę – šokius.

„Šokiai užsibaigė 2-ame kurse, nors atvažiavusi studijuoti lankiau šokius universitete: šokau „Jaunimėly“, šokių ansamblyje „Vaiva“. Mane partrenkė mašina, grįžtančią vakare iš darbo radijuje. Gana sėkmingai viskas pasibaigė, nes lūžo tik koja. Nemažai laiko pragulėjau ligoninėje ir baigėsi mano meilė šokiams.

Galvojau: sugis koja, gipsą nuims... Nulėkiau šokti, norėjau sušokti trigubą polką ir nebepakylu, kaip pakildavau. Viskas baigėsi. Paskui vedant koncertus dar ilgai išsilaikė jautrumas. Šoka kolektyvai, eina šokėjai, aš paskelbiu ir man nurieda ašara, kad aš jau ne su jais“, – apgailestauja ji.

Nors sakoma, kad daugelis radijo diktorių svajoja apie darbą televizijoje, S. Gedrimaitė – ne iš jų gretų. 1993 m. ji nedrąsiai naudojosi galimybe perduoti linkėjimus artimiesiems iš magiškos dėžutės.

„Radijuje naktį nebereikėjo skaityti žinių, pradėjo žiūrėti, gal per daug etatų. Vyresnieji kolegos sako: televizijoje kaip tik kažkas išėjo į motinystės atostogas. Gal kažką į televiziją? Saulė konkursą laimėjusi, jau padirbėjusi radijuje – gal tegul pabando? Mane labai trikdė, kad norint išeiti į televiziją reikia taip paruošti išvaizdą. Buvo pasipriešinimas. Radijuje pripratau, kad turiu teikti informaciją, paskaityti tekstą, kad žmonės išgirstų, suprastų.

Man pradėjo aiškinti, kaip svarbu, kaip tu atrodai. Sakau: taigi informaciją svarbu pasakyti. Ne, buvo pasakyta: į grimuotojos kėdę. Ilgai tvarkydavo plaukus, grimuodavo... Stengėsi, vargdavo moterys, bet visi vis turėdavo pastabų: kodėl čia ta garbana? Čia reikia padažyti, čia nereikia dažyti... Visi turėjo apie ką kalbėti: tokia jauna, o tokia vyresnė atrodo. Arba: visos normaliai atrodo, o šita kaip piemenė. Labai kreipdavau dėmesį, jaunystėje bandai įsiklausyti, nes vis kirbėdavo: gal aš netinku. Čia žvaigždės, o ką čia aš? Vis tas nepasitikėjimas, jaunystės virpuliukas“, – mintimis dalijasi diktorė.

Tačiau vėliau S. Gedrimaitės, jau dviejų vaikų mamos, gyvenime įvyko dar didesnis virsmas: dėl reformos televizijoje moteris neteko diktorės darbo.

„Sūnelis buvo labai lauktas. Nežinojau, kaip elgtis, nes nenorėjau ir darbo prarasti. Į pagalbą atėjo seneliai – ir vieni, ir kiti. Kadangi darbas po pietų, tai išėjau į jį po 2 savaičių po gimdymo. Truputį jaučiau kaltę, kad vaikelį numetu seneliams, bet seneliai irgi be galo jo laukė, ir vienų, ir kitų – pirmasis anūkas. Jis augo didžiulėje meilėje ir nelabai mamos pasigesdavo. Stengdavausi visą laisvą laiką būti su juo. Po poros metų gimė dukrytė, lygiai taip pat po kelių savaičių išėjau į darbą.

O tada prasidėjo reformos. Galvojau, kaip reikės viską išgyventi? Reformos palietė daugelį televizijos darbuotojų, beveik visus atleido. Tik baigėsi motinystės atostogos, man iškart įteikė atleidimo lapelį. Sako: nenusimink, duosime gerą išeitinę. Nereikėjo man tų tūkstantinių išeitinių. Sakiau: noriu dirbti toliau. Ir pasiprašiau į laikiną reporterės vietą naujienų tarnyboje. Personalo skyrius labai nustebo. Bet leido, esu už tai dėkinga.

Stengiausi, kiek galėjau, „Panoramos“ kolektyvas labai gražiai priėmė, mokė žymios žurnalistės, patys „Panoramos“ vedėjai labai pagelbėjo. Nuo ryto iki nakties sėdėjau, dariau reportažus, paskui teko ir „Žinias“ vesti. Tai buvo labai prasmingi, gražūs metai, kaip žurnalistei labai daug davė“, – pasakoja pašnekovė.

Visgi 2007 m. S. Gedrimaitė atsisveikino su televizija ir, galima sakyti, perėjo į kitą barikadų pusę – pradėjo dirbti Seime, Informacijos ir komunikacijos departamento ir Spaudos biuro redaktore.

„Buvo įdomu, kaip Seimas dirba iš vidaus, kaip vyksta įstatymų priėmimo procesai ir ar tikrai yra tiek purvo, kiek pilama. Atėjusi pamačiau, kad nėra viskas taip, kaip sutirštindavome, kai dirbau žinių tarnyboje. Visko yra, bet nėra tik juoda ir balta.

Pirmą dieną užstrigau lifte. Visi sakė, kad tai ženklas, jog čia ilgam. Sakiau: nesąmonė. Bet jau dešimtmetį esu įstrigusi. Džiaugiuosi, nes atsiranda vis naujų rakursų, galimybių“, – tikina laidos herojė.

S. Gedrimaitė dirba prasmingą darbą ir džiaugiasi, kad tėveliai sveiki, vaikai jau dideli ir greta mylimas vyras, atsargos karininkas. „Mylėkime Lietuvą, nes ji yra kaip motina. Ji yra viena, kitos neturime ir neturėsime. Mylėkime artimą ir visiems seksis“, – linki ji.

Plačiau – spalio 14 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Saulė Gedrimaitė apie laimėtą diktoriaus poziciją: žmonės infarktus gauna ne tik iš skausmo, bet ir iš laimės
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt