Veidai

2021.10.26 07:42

Pajutusi laisvę kaime Emilija Latėnaitė grįžti į miestą neskuba, o jaukumą čia susikūrė iš atiduotuvėse gautų daiktų

LRT PLIUS laida „Gyvenk kaip galima švariau“, LRT.lt2021.10.26 07:42

Nakvynė namelyje medyje ir rytas pabudus sniege – tik vienas iš aktorės Emilijos Latėnaitės nuotykių, patirtų gyvenant kukliame vienkiemyje. Čia ji patyrė ir savų daržovių augimo stebuklą, vidų apstatė atiduotais daiktais ir suprato: gyventi galima daug laisviau ir paprasčiau.

„Labai lengva kaime jaustis laimingam, nes labai aiškūs tikslai. Reikia pasikurti krosnį – jė, pavyko. Velnias, nėra vandens – jė, atsinešiau. Labai paprasta, buities lengvumas“, – LRT PLIUS laidoje „Gyvenk kaip galima švariau“ pasakoja pašnekovė.

Prieš dvejus metus pasaulį sustabdžius koronaviruso pandemijai aktorė E. Latėnaitė pati sau netikėtai atrado visiškai kitokią kasdienybę. Drauge su sūnumi ji persikėlė į Zarasų rajone esančią seną sodybą, kurioje gyvenimo sąlygos buvo kiek ekstremalios: šaltuoju metų laiku reikėjo nuolatos kūrenti krosnį, vandenį, pradaužius ledą, parsigabenti iš šulinio ant kalniuko, o ieškant greitesnio interneto, pavyzdžiui, nuotoliniam mokymuisi, lipti į namelį medyje.

„Su sūnumi miegojome tame namelyje medyje ant kalno – nubudome visiškame sniege. Kažkaip užsnigo, būna taip pavasarį. Bet buvo labai juokinga. „O ką dabar daryti?“ Iš vakaro buvome pasiruošę grikių termose, tai sėdėjome tame sniege ir valgėme grikius. Šalta, bet juokinga. Tas gyvumas, nuotykis man kažkaip patinka.

Paskui buvo iššūkis, kai reikėjo bėgti namo, nes sūnui – pamokos, ir jis negalėjo apsiauti batų, nes jie buvo suledėję. Jam buvo toks džiaugsmas, kad galima su kojinėmis po lauką lakstyti...“ – prisiminimais dalijasi moteris.

Kartą per savaitę vyras atveždavo visko pagal sąrašą. Bet tas sąrašas trumpėjo. Galvojau, kad visko čia labai reikia, bet iš tikrųjų ne tiek daug ir reikia, kai valgai dėl sotumo, o ne šiaip, kad nėra ką veikti.

Aktorė Emilija Latėnaitė kaime atrado ramybę: čia daug lengviau būti laimingam – pasikuri pečių ir atsineši vandens

E. Latėnaitė sako seniai svajojusi pabandyti, koks gi tas kaimo gyvenimas šaltuoju metų laiku, nes vasaras šioje sodyboje ji leisdavo nuo ketverių metų. Kiekvieną rugpjūtį, išvykstant į miestą, apimdavo nostalgija ir noras likti ilgėliau. Tačiau tokios prabangos aktorė sau negalėjo leisti. Kiekviena diena būdavo pilna renginių, spektaklių, koncertų ar kitokių įsipareigojimų. Bet tada, kai dėl karantino viskas buvo uždaryta, ji ilgai nemąsčiusi išvyko į Zarasus.

„Atsimenu, liepos pabaigoje nusprendėme važiuoti į pajūrį. Atsimenu savo ašaras, kaip man buvo sunku iš čia išvažiuoti. „Nenoriu į jokį pajūrį – man ir čia gerai!“ O paskui, kai pradėjo rastis darbų, grįždavau į Vilnių, bet nuvažiuoji, padirbi ir greitai atgal“, – šypsosi aktorė.

Gyvenimas kaime E. Latėnaitei padėjo suprasti, kiek nedaug mums iš tiesų reikia ir kokiais daiktų vergais tampame, besisukdami užburtame kasdienės įtampos rate. Juk nuolat lėkdami kenčiame patys, nematome nei rudens, nei pavasario, o nuolat ką nors pirkdami gausiname pakuočių ar kitokių atliekų kalnus. Tad įsikūrusi senoje sodyboje aktorė pasižadėjo: į parduotuvę vyks tik pačių būtiniausių produktų, o kasdienį jos ir sūnaus racioną sudarys tai, ką randa gamtoje.

„Buvo visiškai neįtikėtinas dalykas, kad pavasarį galima grybauti. Man vienas skaniausių grybų yra pavasarinis baltikas. Jie auga gegužės mėnesį. Ir skanūs, ir sveiki grybai, ne iš tų, kuriuos valgai vieną kartą gyvenime. Vilniuje niekaip nesugalvočiau virti dilgėlių sriubos, kad ir kokius vaikystės sentimentus man ji keltų, o čia nelabai didelis pasirinkimas. Yra daug dilgėlių – eini, prisipjaustai ir verdi sau. Ir skanaus“, – pasakoja pašnekovė.

Dilgėlių sriuba, garšvų salotos, įvairiausi grybai, pievų žolės maistui ir arbatoms. Apsigyvenusi vienkiemyje E. Latėnaitė atrado daugybę naujų skonių ir kvapų. O kai valgomi augalai atsibosdavo, maisto ieškodavo ir gaudavo pas kaimynus.

„Yra labai nuostabi kaimynė Asta, kuri augina gyvūnus nuo iki. Pas ją nueidavome ožkos pieno, ožkos sūrio, kas ir skanu, ir sveika, kaušinių... Arba kartą per savaitę vyras atveždavo visko pagal sąrašą. Bet tas sąrašas trumpėjo. Galvojau, kad visko čia labai reikia, bet iš tikrųjų ne tiek daug ir reikia, kai valgai dėl sotumo, o ne šiaip, kad nėra ką veikti“, – įsitikinusi ji.

Dar vienas karantininis E. Latėnaitės džiaugsmas – daržininkystė. Anksčiau ji nemokėjo jokių žemės ūkio darbų, neturėjo supratimo apie augalų sėją ar priežiūrą. Tačiau praėjusį pavasarį stebint atbundančią gamtą gimė noras išbandyti ir kasdien matyti augimo stebuklą. Taip prasidėjo nauja eksperimentų serija.

„Kažkoks stebuklas – mažytė sėklytė ir staiga užauga, iš jos pasipila gausybė. Man labai patinka pats procesas. Bet viskas labai minimalistiškai, savo reikmėms. Kažkokios salotos, dabar šieno rulone auginu pomidorus, agurkus ir Kajeno pipirus. Dėl eksperimento ir, aišku, labai gera: ryte atsikeli, nueini, nusiskabai ir įsimeti į burną savo pomidorą. Dar patogu, kad šieno rulonas. Palaistai, kai atsimeni, lietaus vandens pats prisirenka ir nei tau reikia ravėti, nei ką. Toks tinginio daržas, man pats tas“, – sako aktorė.

Vadinamajame tinginio darže – tik ekologiškos daržovės be jokių chemijų. Dar čia gausu prieskoninių žolių bei vaistažolių, kurių daigelių padovanojo draugai bei kaimynai. Aktorė džiaugiasi, kad artėjant žiemai turės pačių įvairiausių arbatžolių. Nemaža dalis jų – ir iš pievose surinktų augalų. Pažintis su laukų žolėmis – dar vienas malonus E. Latėnaitės atradimas.

„Eini, randi įdomiai žydinčią, greitai susirandi, kas čia, ką daro. Man buvo atrakcija ir geras jausmas dėl to komforto. Skania arbata gali pati pasirūpinti: susirasti, susidžiovinti, namai kvepia, gražu, visos lovos apdėliotos įvairiausiom žolėm. Buvo gražu“, – įspūdžiais dalijasi pašnekovė.

Nuo E. Latėnaitės sodybos iki parduotuvės – apie dešimt kilometrų. Ir visus ilgus mėnesius, kuriuos praleido kaime, iki jos aktorė ėjo tik vieną kartą, kai žūtbūt prireikė... siuvinėjimo siūlų, nors mieste neatidėliotinų pirkinių tikrai pasitaikydavo kiekvieną savaitę. Atsispirti pagundoms E. Latėnaitei pavyko ir tada, kai sugalvojo pasigerinti buitį: paremontuoti namą, įsigyti naujų baldų. Visa, ko reikia, aktorė nesunkiai surado atiduotuvėse.

„Esu didelė atiduotuvių gerbėja ir šiaip man priimtina pati idėja, kad jeigu tau kažko nereikia, tai tikrai yra pasaulyje žmogus ir gal net labai netoli, kuriam labai reikia. Čia beveik viskas nenauja: arba iš Zarasų, Dusetų atiduotuvės, arba iš mano giminės. Yra likęs prosenelių stalas. Labai šilta matyti tą daiktą ir galvoti, kad mano genai atsimena iš anksčiau“, – šypsosi reportažo herojė.

Aktorė tiki: keistis daiktais – labai smagu, naudinga ir prasminga. Juk dovanodamas bei gaudamas ne tik patiri atradimo džiaugsmą, sutaupai pinigų, bet ir prisidedi prie švaresnės planetos. Gal daiktas ar drabužis būtų išmestas, dešimtmečius dūlėtų sąvartyne, o dabar randa vietą ir yra mylimas naujuose namuose.

Mums labai gera kaime, nes čia yra ta vieta kūrybai, idėjų realizavimui. Gali bandyti ir tai daryti drąsiai. Čia nutepti sieną kuo nors – vienas du, bet nežinau, ar taip drįsčiau savo bute Vilniuje, ten viskas labiau suvaržyta.

„Zarasuose vyksta net fizinė atiduotuvė, kur žmonės suneša krūvas daiktų, rūbų ir išeina su glėbiais kitų. Visiškai paprasta. Buvo iššūkis: kad tik kas nors paimtų. Nes atiduoti šiais laikais nori visi. Atrodo, tik paimk. Pavyzdžiui, sūnui rūbų neperku, visokių marškinių, džemperių prisiimta visam sezonui“, – sako ji.

Į savo buitį kaime E. Latėnaitė stengiasi žvelgti kūrybiškai ir panaudoti viską, ką tik įmanoma. Taip stiklainiai virsta kuo puikiausiais indeliais arbatžolėms, o seni baldai ar daiktai – originaliais interjero akcentais. Vaikščiodama po namus ji rodo: štai lempos gaubtas, nepritikęs namuose Vilniuje, uždėtas ant senos lempos, kurios gaubtas buvo sudužęs, tarybinė spintelė, kurią perdažė pati... O viduryje kambario – sūpynės, ant kurių tuoj atsisėda ir supasi.

Nors nei su statybomis, nei su daržais, nei su senų baldų restauracija aktorė neturėjo nieko bendro, viską, ko prireikė, nesunkiai išmoko. O jos vyras iš medienos atliekų sūnui sukonstravo namelį medyje.

„Namelis medyje, sūpynės, karstynės – kažkaip sūnui vyras darė labiau negu kam nors kitam, bet mes daug kuriame kartu, tariamės, kaip darome, tiks, netiks. Mums turbūt abiem labai gera kaime, nes čia yra ta vieta kūrybai, idėjų realizavimui. Gali bandyti ir tai daryti drąsiai. Čia nutepti sieną kuo nors – vienas du, bet nežinau, ar taip drįsčiau savo bute Vilniuje, ten viskas labiau suvaržyta“, – pasakoja moteris.

Norint susikurti jaukią aplinką nebūtinos nei didelės išlaidos, nei investicijos. Viskas, ko aktorei prireikė, buvo atiduota arba surasta artimiausioje aplinkoje. Gyvenant kaime pasikeitė požiūris ir į elementarų komfortą. Pavyzdžiui, anksčiau atrodė, kad šiais laikais ištverti be buities prietaisų – neįmanoma. O per karantinus paaiškėjo, kad gaminti ant krosnies ar skalbti rankomis – visai nesunku.

Paprastu ir šiek tiek asketišku gyvenimo būdu E. Latėnaitė nesiekia įrodyti, kad civilizacijos patogumai – didelis blogis. Tik skatina susimąstyti: ar tikrai reikia tiek daug pirkti, vartoti, išmesti ir vėl pirkti? Gal reikiamus daiktus jau turite, tereikia juos kūrybingai atnaujinti ar pritaikyti? O gal tai, ko ieškote, jūsų laukia atiduotuvėse? Vartojimo mažinimas – vienas svarbiausių kelių į švaresnę aplinką bei ekologiją. E. Latėnaitė tai jau išbandė ir patvirtina: tikrai įdomu ir verta.

Plačiau – spalio 16 d. laidos „Gyvenk kaip galima švariau“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Aktorė Emilija Latėnaitė kaime atrado ramybę: čia daug lengviau būti laimingam – pasikuri pečių ir atsineši vandens
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt