Veidai

2021.10.21 08:24

Alkoholio atsisakymas subrandino Marių Jampolskį, o dėl pokyčių jo žmona tiesiog pražydo

„Svečiuose pas Editą“, LRT.lt2021.10.21 08:24

„Sąmoningai gyventi pradedu tik dabar“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Svečiuose pas Editą“ pažymi aktorius Marius Jampolskis. Jis pripažįsta – nemažai praleido, bet nekeistų nė vieno savo poelgio, nė vienos klaidos. Sulig lemtingais pokyčiais pakito ir santykis su žmona. M. Jampolskis sako: žmona neleistų sumeluoti, kad pražydo. O visa tai – dėl paprastos priežasties: vyras pradėjo mokytis girdėti kitą.

Laidos vedėja Edita Mildažytė atvėrė savo kartu su vyru kurtos gėrio pilnos sodybos duris. „Noriu atrakinti žmonių širdis ir pakviesti visus man svarbius ir talentingus mūsų pašnekovus ypatingam atvirumui ir smagiam pasibuvimui, kad kiekvienas žiūrovas šioje laidoje atrastų daug šviesos, smagios pramogos ir gilesnių minčių“, – laidą pristato ji.

Šįkart į sodybą ir LRT.lt pokalbių laidą „Svečiuose pas Editą“ žurnalistė pasikvietė teatro ir kino aktorių, televizijos laidų ir renginių vedėją M. Jampolskį, kuris papasakojo, kaip pasikeitė jo gyvenimas atsisakius alkoholio.

„Tai žmogus, vadintas populiariausiu jaunikiu, po vedybų – pavyzdingiausiu vyru. Jei šoka, tai ritmu užveda visus, jei vaidina komedijoje, žiūrovai šluostosi juoko ašaras, o pasirodęs duetu su savo scenos partnere Irūna šis artistas užkariauja pilnas sales. Bet ar tiesa, kad jis širdyje – tikras kaimo vyras? Kaip dera prabanga, kuria, įsivaizduojame, išpuoštas aktoriaus gyvenimas su pareigingo vyro ir tėčio kasdienybe? Ir kas neatpažįstamai pasikeitė šio žmogaus gyvenime?“ – priduria laidos vedėja.

Tu gauni dėmesio, pasimėgauji ir tau pradeda trūkti. Aha, dabar žiūrovų nėra, tai ką – aš išgeriu. O, mane atpalaiduoja, aš vėl esu aš. Tai visiška narkomanija.

Svečiuose pas Editą. Marius Jampolskis: tik atsisakęs alkoholio subrendau ir supratau, kad santykiuose esu ne tik aš, bet ir žmona

– Papasakok man, kaip tu dabar gyveni.

– Turint omenyje dabartinį laikmetį – pandemiją ar klimato atšilimą, visus kitus baisius dalykus – tai yra geriausi mano gyvenimo metai. Yra kelios priežastys. Matyt, aš pirmą kartą psichologiškai esu tame amžiuje, kuriame esu ir biologiškai. Anksčiau arba norėdavau būti vyresnis, arba jaunesnis, o dabar susikalibravo, man labai patinka mano amžius.

– O kas sukalibravo?

– Nežinau, galbūt pakeistas gyvenimo būdas. Vienas iš tų įvykių buvo alkoholio atsisakymas.

– Kaip atsitiko, kad atsisakei?

– Atsitiko taip, kad aš supratau, jog daugiau nebegaliu, nenoriu.

– Sakei, kad dabar turi labai daug laiko.

– Atsirado šitiek laiko... Pirmą pusmetį vos ne vos supratau, kaip man save užimti. O dabar aš visas knygas sustačiau į lentynėles, turiu labai užimtą dienotvarkę, bet skirtumas tarp mano užimtumo prieš tai ir dabar yra tas, kad aš dabar nepavargstu. Esu tam tikroje darbinėje rutinoje ir iš savo darbų dar pasikraunu energijos.

– Bet tu labai daug sportuoji.

– Ne, dabar nesportuoju. Kai buvo uždaryti sporto klubai, mečiausi į kitas veiklas, bet grįšiu į sporto klubą, sau pažadėjau, kad pradėsiu bėgioti ar kažką. Nors ir dabar aš bėgioju – vis tiek toje scenoje strapalioji, kaip sporto klube pasijauti. Bet ne tiek didesnis mano fizinis aktyvumas – mano galva persikalibravo, persitvarkė. Aš kontroliuoju.

– O kieno didžiausias nuopelnas: žmonos, dukrytės, tavo paties?

– Žinok, nepatikėsi, bet turbūt mano paties. Tam, kad sau padėtum, turi stuktelt į dugną, kad galėtum keltis. Bėda ta, kad tas dugnas skirtingiems žmonėms skirtingose vietose. Dar jis būna pramušamas.

Aišku, turėjau didžiulį palaikymą iš žmonos, savo artimiausios aplinkos, bet tas palaikymas nieko nebūtų davęs, jei pats nepriiminėčiau sprendimų, kuriuos priiminėju.

– Suprantu, kad pokyčiai tavyje įvyko gana ryškūs. O kaip tai paveikė jūsų santykius su žmona? Esu prisiklausiusi daug istorijų, pavyzdžiui: vyras, kuris girtas klusniai miegodavo ant sofos, pradeda reikšti savo nuomonę, labai pasikeičia, paaiškėja, kad namuose yra dar viena asmenybė.

– Mano žmona neleistų man sumeluoti – manau, kad ji dėl šitų pokyčių tiesiog pražydo. Dalykai, kurie manyje atsirado, labai svarbūs jai. Tai yra girdėjimas – aš pradėjau mokytis girdėti. Anksčiau mokiausi tik kalbėti, kad manęs klausytų. Dabar man kartais žymiai įdomiau ir naudingiau yra paklausyti, ką žmonės šneka. Ir ne tik paklausyti, bet ir išgirsti.

– Ar nori pasakyti, kad iš tikrųjų subrendai šeimyniniam gyvenimui, rimtiems santykiams, santykių auginimui tik dabar?

– Manau, kad taip. Dabar matau save ir lyginu su tuo, koks buvau prieš, sakykime, 5 metus, tai, manau, tik dabar subrendau. Bet gal po 10 metų manysiu, kad tik po 10 metų subrendau. Nežinau, kokia kokybė atsiras po 10 metų. Bet ką tiksliai žinau, kad man dabar labai įdomu. Dabar supratau, dėl ko aš myliu gyvenimą, kaip aš jį myliu. Ir ne dėl to myliu, kad aš nuo jo kaifuoju, jis man daro kažkokius gerus dalykus. Ne. Aš pradedu matyti jo begalybę.

– Bet tu visą gyvenimą buvai toks strakaliūzas. Tu dabar pats save stebini?

– Pradžioje stebinau, kai pradėjo visa tai keistis, kas keičiasi. Faktiškai sąmoningai gyventi pradedu tik dabar.

– Tai nemažai praleidai.

– Nemažai, bet kartais reikia tiek pereiti, kad paskui atsidurtum ten, kur atsiduri. Dabartinės savo galvos nekeisčiau į nieką, nekeisčiau nė vieno savo poelgio, nė vienos savo klaidos.

Aš visą laiką arba projektuodavau tai, kas buvo, arba projektuodavau, kaip kažkada bus. Tas projektavimas atimdavo iš manęs galimybę matyti gyvenimą. Taip pro jį ir prabėgau nežiūrėdamas po kojomis.

– Turi planą, kuo dar nori tapti?

– Dabar neturiu konkrečių planų, ką nuveikti, bet man viskas pasidarė taip įdomu. Aš pradėjau iš naujo mokytis. Neseniai baigiau 9 mėnesių garso režisūros kursą, skaitau literatūrą, kuria anksčiau nesidomėjau, klausau audioknygų. Man patinka mokslas, domiuosi moksline literatūra, ypač apie astrofiziką, neurologiją. Man įdomu – man viskas įdomu. Savęs taip besidominčio gyvenime neatsimenu.

– Tai gal tiesiog buvo lengvesnis kelias gyventi kitaip.

– Kiek save atsimenu, visada norėdavau mėgautis.

– O kiek tau reikėdavo dėmesio? Gal tai buvo dėmesio poreikis?

– Be jokios abejonės – kad pripildytų mano egoizmą. Vaikystėje tėvų baliuose atlikdavau kokį numeriuką – visi paplodavo, manimi žavėdavosi. Aš prisipildydavau ir sėdėdavau kaip karalius. Ir tai tęsėsi labai ilgai: įstojau į aktorinį, suvaidindavau kažką – žmonės man ploja, gaunu apdovanojimų. Bet tai kaip narkomanija: tu prisipildai, pakaifuoji ir tau reikia vis daugiau. Ir tu vis daugiau pasiryžęs už tai atiduoti. Tai tęsiasi, tęsiasi, tęsiasi ir tu galų gale prikaupi to tiek, kad sprogsti, ištaškai savo žarnas, išsprogdini akis. Ir tau duoda Metų geriausio menininko apdovanojimą. Tada tu galvoji: na va, čia yra kokybė.

– O tada atsiranda alkoholis?

– Alkoholis atsiranda žymiai anksčiau – studijuojant.

– Kodėl jis atsiranda?

– Dėl to paties mėgavimosi. Tai narkomanija. Tu gauni dėmesio, pasimėgauji ir tau pradeda trūkti. Aha, dabar žiūrovų nėra, tai ką – aš išgeriu. O, mane atpalaiduoja, aš vėl esu aš. Tai visiška narkomanija. Bet aš neatsiečiau: alkoholis, dėmesio trūkumo sindromas, egoizmas, savęs nesupratimas, nemylėjimas, matyt, vaikystėje neįdėtų dalykų deficitas – yra labai daug dalykų. Žmogaus charakterį padaro jo kompleksai. Charakteris yra kompleksų išklotinė.

– O kaip namie? Kaip tavo Viltė, žmona?

– Mano moteris laiko visus kampus, o Viltė visiems vadovauja – princesė 5 metų. Man ji jau labai didelė.

– Jau jaudiniesi, kad parveš kavalierių?

– Jaudinausi, kai tik gimė. Tiesiog žinau, kaip berniukai elgiasi su mergaitėmis. Iš savo patirties. Galvoju: ne, ne, ne, su ja taip nebus. Reaguosiu neramiai, bet pasilaikysiu tai sau. Bet didžiulis stebuklas stebėti, kaip formuojasi moteris.

<...> Mes gyvi tol, kol keičiamės. Kai nustojame keistis, pasidarome zombiai, bambantys. Vienintelis kelias antrą gyvenimo pusę nugyventi bent kiek prasmingai – domėtis, priversti savo smegenis dirbti, ilgėti tas telomeras, neuronines jungtis. Tai kankinantis darbas, bet tik jis mus apsaugo nuo beprasmybės, kada tu – kaip voverė rate.

<...> Kai atradau naujas veiklas, kaip muzikos kūrimas, režisūra, kuo toliau, tuo mažiau turiu ambicijų būti scenoje. Nes scena – jaunų reikalas. Scena reikalauja didelio egoizmo, energijos, o energija generuojama iš to, kai nori kažkam kažką įrodyti. Aš per savo gyvenimą daug įrodinėjau, nuolat. Priėjau tašką, kai nesuprantu, kodėl turėčiau tai daryti, kažkam kažką įrodinėti.

Aš sau viską įrodžiau, o kitiems nieko neįrodysiu. Jei kažką įrodinėji, jau esi pralaiminčiojo pozicijoje.

– Tu nori pasakyti, kad iki lemtingų pokyčių arba ruošeisi gyventi, arba galvodavai apie tai, kas jau buvo?

– Labai teisingai. Aš visą laiką arba projektuodavau tai, kas buvo, ieškodamas pateisinimų kažkokiam nepasitenkinimui, arba projektuodavau, kaip kažkada bus, kaip kažkuo tapsiu, kaip kažką padarysiu. Tas projektavimas atimdavo iš manęs galimybę matyti gyvenimą. Taip pro jį ir prabėgau nežiūrėdamas po kojomis. O dabar stengiuosi žiūrėti po kojomis ir man tai sekasi daryti.

Visas pokalbis – spalio 18 d. laidos „Svečiuose pas Editą“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Svečiuose pas Editą. Marius Jampolskis: tik atsisakęs alkoholio subrendau ir supratau, kad santykiuose esu ne tik aš, bet ir žmona
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt