Veidai

2021.10.24 07:00

Inga Jankauskaitė – atvirai apie kultūrą Lietuvoje, pandeminio nerimo lydimus koncertus, bičiulius ir tai, ką myli

Radvilė Rumšienė, LRT.lt2021.10.24 07:00

Ingos Jankauskaitės gyvenime pastaruoju metu vienas projektas veja kitą. Vos nutolus koncertų gausiai vasarai kūrėja jau leidosi į turą po Lietuvą, be to, baigia įrašyti naują albumą. Neseniai savo gerbėjus nudžiuginusi poezijos knyga, I. Jankauskaitė jau užsimena ir apie antrosios kontūrus. Apie svarbių patirčių padovanojusius projektus, ateities planus, kūrybą ir galimus jos atspindžius gyvenime I. Jankauskaitė papasakojo LRT.lt.

Apie kultūrą – kaip pirmojo būtinumo prekę

– Neseniai prasidėjo jūsų koncertinis turas po Lietuvą, jau įvyko pirmieji koncertai. Koks jausmas dabar lipti į sceną?

– Vasara buvo aktyvi ir tikrai koncertai stebino savo dydžiu ir klausytojų gausa. Tad nėra taip, kad dabartinis turas prasideda po didelės dykumos. Ačiū Dievui, procesas vyksta ir tai labai džiugina, nes su kiekviena diena vis labiau įsitikinu, kad nėra jokios motyvacijos kurti, jeigu neturi galimybės dalintis. Kūryba labai gyvas procesas, tokia apykaita tiesiog būtina.

Aišku, nerimo yra, atidžiai stebime situaciją, visi scenos žmonės pirmieji pajuto ir tebejaučia pandemijos pasekmes – tai faktas. Dirbti ir planuoti labai sudėtinga, bet mes džiaugiamės, kad bent jau galimybę turime, ir todėl branginame kiekvieną ateinantį žiūrovą. Tiesiog džiaugiamės, kad tą galime daryti, ir viliamės, kad šita situacija bent jau neblogės.

– Vis dėlto naujų atvejų statistika verčia sunerimti – jau perkopta ir 2,5 tūkst. naujų atvejų per parą riba. Vis prastėjanti situacija nekelia įtampos kolegoms, jums pačiai?

– Aišku, kad kelia. Kuriantys žmonės – jautrūs žmonės. Ir aš ne išimtis. Jautriai reaguoju į tokią gana agresyvią emocinę žmonių būseną aplink. Bendras susipykimo, susiskaldymo lygis yra toks, kad jau beveik nebeįmanoma užsidaryti savo mažame burbule ir ignoruoti. Vis tiek pasiekia – tarsi tą agurką, kuris nebegali savo pastangomis neužrūgti, įmestas į marinatą.

Ir aš suprantu, kad sveikata yra prioritetas. Bet čia yra didelis „bet“. Ne vien fizinė, dvasinė – ypač. Ši situacija tęsiasi jau per ilgai, kad nematytume, ką ji daro žmonėms. Todėl dar per pirmą karantiną vis girdėtas naratyvas, neva galite apsieiti be kultūros, dabar jau skamba net labai bauginančiai.

Bendras susipykimo, susiskaldymo lygis yra toks, kad jau beveik nebeįmanoma užsidaryti savo mažame burbule ir ignoruoti.

I. Jankauskaitė

Žmogus be kultūros – vieni instinktai, juslės. Todėl kultūra yra pirmo būtinumo dalykas ir vargas tiems, kas galvoja kitaip.

Žmogus, patirdamas meną, turi galimybę nukreipti savo žvilgsnį, pamatyti kitą savo problemos sprendimo būdą, emociškai išsikrauti, ilsėtis tokiu būdu, paleisti pasiganyti savo vidinį žvėrį. Galop nebesijauti toks vienišas, teatro, kino ar dainos siužetuose matydamas savosioms identiškas situacijas. Gili tema ir sudėtinga, bet man baisu matyti, kaip žodžiai, jog kultūra mūsų valstybėje yra prioritetas, tėra pliurpalas. Aš nekalbu apie visokių meno tarybų kiekį ar dar visokiausius biurokratinius darinius. Kalbu apie neformuojamą dešimtmečiais kultūros poreikį. Čia visa ko esmė. Ir žvelgiant plačiai ir kalbant apie konkretų žmogų konkrečiame kaime.

Todėl su komanda priėmėme sprendimą – nesvarbu, kokie bus ribojimai, kol bus galima, važiuosime groti visur. Net be uždarbio. Kad bent vakarui pakeisti emocinę būseną, suteikti džiaugsmo ir atsipalaidavimo galimybę nerimo kamuojamiems žmonėms.

Man baisu matyti, kaip žodžiai, jog kultūra mūsų valstybėje yra prioritetas, tėra pliurpalas

I. Jankauskaitė

– Vis dėlto kai tarėmės dėl interviu minėjote, kad esate užimta, dirbate su įrašais ir vargu, ar artimiausiomis dienomis pavyks pasikalbėti. Tačiau pasitarusi su vadybine komanda vis dėlto radote laiko. Suprantama, jog kai pasirodo knyga, prasideda koncertinis turas, pravartu rodytis viešojoje erdvėje. Jūsų akimis, kiek menininko gyvenime užima laiko tie darbai, kuriuos reikia padaryti, ir kiek kūryba, tiesioginis bendravimas su gerbėjais? O gal menininkas būtų laimingiausias tiesiog daugiau kurdamas, o ne „parduodamas“ savo kūrybą?

– Tiesą sakiau – dabar albumo „Švyturys“ įrašų finišo tiesioji, tad visas laikas ir mintys – ten, tad prašiau atidėti interviu ne todėl, kad nesuprantu darbo specifikos arba tų polių, kuriuos reikia sujungti, tai yra kūrybinio ir komercinio. Visa tai man yra seniai suprantama ir aišku.

Interviu man niekada nėra „tarp kitko“. Gana nelengvas užsiėmimas ir aš visada jaučiuosi stipriai besieikvojanti, kad ir kaip kam nors tai atrodytų priešingai. Į interviu žiūriu rimtai, man svarbus kiekvienas kablelis, tai ir nesiimu, ko negaliu pažadėti tobulai atlikti.

Vienas būdų, kaip aš išmokau gyvenime suderinti savo asmeninius, kūrybinius ir vaikų interesus, tai išmokau dalykus išdėstyti pagal svarbą. Kartais paprasčiau yra pasakyti „ne“, nei perdėlioti visą tą žemėlapį.

Bet yra ir toks dalykas kaip kompromisas. Reikia, tai reikia, o aš juk noriu, kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie knygą ir koncertus, tad būtina reikštis.

– Esate gana produktyvi menininkė – vis pristatote naujų dainų, leidžiate albumus, jus matome televizijos projektuose, teatre. Ar taip išeina savaime, ar naudojatės populiarumo banga, kas, neslėpkime, reiškia ir galimybę uždirbti?

– Jokiomis atsitiktinėmis populiarumo bangomis aš netikiu. Jos neegzistuoja. Ir nėra jokio prodiuserio, kuris gali priversti žmones nusipirkti bilietą. Štai ir atsakymas. Mano istorija – tai ilgas, atkaklus, nuoširdus, tikslingas darbas, kuris profesionaliai tęsiasi jau 25 metus, tad jei nebūtų rezultato, tektų stipriai susirūpinti.

Komandos, kuri dabar dirba su manimi, buvimas irgi yra to rezultatas. Jei eini savo keliu, nesi aklas ir kurčias, bendrakeleiviai atsiranda patys, nes jie irgi ieško ir laukia tavęs. Ir dirbti, kuomet kiekvienas žino, už ką yra atsakingas, labai paprasta ir gera, nepamirštant, kad svarbiausias žodis šitame sakinyje yra „dirbti“. Kasdien. Rašyti, rašyti rašyti.

Ir nėra jokio prodiuserio, kuris gali priversti žmones nusipirkti bilietą.

I. Jankauskaitė

Labai myliu savo muzikantus, tarp jų yra tokių, kurie su manimi nuo pat pirmosios dar rusiškų romansų programos, kada nebuvo nei jokio sėkmės pažado, nei didelės patirties. O ir šiaip du rokerius gitaristus Tomą Varnagirį ir Audrių Piragį įtikinti groti romansus, na, tokia užduotėlė ne iš lengvųjų, bet jie patikėjo ir iki šiol yra su manimi, vėliau prisijungė Tomas Dičiūnas, jis dabar yra visos muzikinės dalies vadas, būgnininkas Andrius Kairys, kadaise tiesiog priėjęs ir pasakęs „Inga, aš noriu su tavim groti“.

Tad kaip aš galiu nevertinti to ir nesididžiuoti per ilgus metus atsiradusia bendryste ir pasitikėjimu vieno kitu? Tiek scenoj, tiek gyvenime. Kai toks užnugaris, aš galiu siautėti, kautis už gyvą ryšį koncertuose, paversti vientisu vyksmu, kuris sujungia poeziją, muziką, pokštus, stendapą, improvizacijas, ir padaryti tai vienos moters šou. O tam reikėjo subręsti. Todėl jaučiu, kad pradėti įrašinėti savo dainas galėjo būti tik per anksti, o ne per vėlu. Viskas labai laiku.

Turiu ką pasakyti ir jau žinau, kaip tai padaryti.

Kaip ir studijoj. Dabar jau užtenka atsivežti idėją ir mudu su Pauliumi Jasiūnu gvildename ją kartu, labai panašiai jausdami muziką ir labai pasitikėdami vienas kito talentais. Nes nėra tokių mūzų, kurios X dieną atskrenda pas tave ir įdeda į galvą hitą. Gal taip ir būna, bet vieną kartą. O kitus kartus, kaip kokiam sporte, turi nuolatos treniruoti tą raumenį.

Man pasisekė, kad galiu veikti iš pažiūros skirtingose srityse, nors niekada pati nejutau didelės takoskyros tarp, pavyzdžiui, teatro ir televizijos, kino ar poezijos. Priimu tai ir jaučiu kaip to paties dalyko skirtingas išraiškos formas, jos puikiai maitina viena kitą. Teatre randu idėjų dainoms, koncertuose patiriu būsenas sukeliančią poeziją ir t. t.

Apie penkerius gyvenimo metus apimantį poezijos rinkinį ir naujos knygos kontūrus

– Dažnai apeliuojate į tai, kad žmonės jūsų kūriniuose atranda kiekvienam kitokią dainų, tekstų prasmę. Bet kūriniai juk gimsta ne be vidinės minties. Ar dažnai sulaukiate grįžtamojo ryšio ir kaip dažnai nesutampa tai, apie ką manėte kurianti ir ką išgirsta klausytojai, ar pamato skaitytojai?

– Kokia prasmė aiškinti tai? Jeigu neaišku, tai ir neaišku, bėgančios eilutės apačioje juk nepaleisi. Kaip sakoma, žodžiai – nesusipratimų šaltinis, todėl aš palieku klausytojui jausti. O jie, žinau gerai, taip ir daro. Kiekvieno jausmai unikalūs, pajudina kitokius prisiminimus ir asociacijas. Mano reikalas įskelti tą judesį, o ne pateikti instrukcijas, kaip ką reikia suprasti.

Žodžiai – nesusipratimų šaltinis, todėl aš palieku klausytojui jausti.

I. Jankauskaitė

– Neseniai išleidote knygą „Ir tai praeis“. Apie šį darbą kalbėjomės dar pernai. Tuomet knyga jau buvo įgavusi kontūrus, tačiau platesniu mastu įsigyti galima tik dabar. Kokių patirčių davė šis jūsų projektas? Ar ryžtumėtės pakartoti?

– Gyvai buvo galima įsigyti jau visuose vasaros koncertuose, o internetinė prekyba prasidėjo neseniai.

Aš jau pirmą knygą tvarkydama neabejojau, kad bus antra. Kaip smagu laikyti rankose ką nors realiai apčiuopiamo. Visa kita galioja tik tą vakarą, toks oras – teatras, koncertas.

Muzika irgi ore, internetinėse platformose, dauguma kokio CD jau net nebeturi kaip klausytis. Tai išleidusi knygą akimirką pasijutau kaip koks dailininkas – nutapiau ir va, yra. Ir nesikeičia.

Bet ji ne tik todėl man ypatinga, ji ir labai vizualiai graži – meninių fotografijų, kurias sukūrė menininkė Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė, albumas. Mes skyrėme daug dėmesio spaudos niuansams, knyga maloni liesti, jos nesinori paleisti iš rankų. Žodžiu, puiki dovana sau, artimiesiems.

– Knyga pristatoma tokiais žodžiais: „Šioje knygoje – penkeri mano metai: tiršti ir intensyvūs, nes visada leidau sau gyventi.“ Kodėl knygoje būtent šie penkeri metai? Jie kuo nors išskirtiniai, brangūs?

– Tiesiog todėl, kad intensyviai ir nuolat rašyti pradėjau prieš penkerius metus. Taip ir prisirinko.

Apie atvirumą ir draugystę

– Tame pačiame knygos aprašyme taip pat teigiama: „Poezija, tai ir yra jos balsas, tik aš pernelyg jautri, kad būčiau anksčiau išdrįsus apsieiti be kaukių.“ Kokių kaukių pati turėjote arba manote, kad turėjote? Kokių atsikratyti sunkiausia ir ar dabar gyvenate be kaukių? Ar toks gyvenimas apskritai yra įmanomas?

– Prieš kitus neįmanomas ir kvailas, o prieš save – būtinas. Sau nemeluoti ne visada paprasta. Bet aš vis labiau vertinu tą atvirumą, jis visada nepatogus, skausmingas, bet suteikiantis didžiulį palengvėjimą. Nes nieko nėra labiau varginančio nei aptarnauti savo įvaizdį. O didesnis atvirumas nei eilėse ar dainose jau nebeįmanomas, nereikia jo painioti su savo buities aptarinėjimu.

– Ankstesniuose interviu esate sakiusi, kad poezijos knygos rašymas turėjo savotišką psichoterapinį poveikį – priimti ir suprasti save. Kokius išgyvenimus gydėtės šia knyga ar joje esančiais kūriniais?

– Knyga man turėjo psichoterapinį poveikį todėl, kad turėjau per trumpą laiką tiesiog atsisėsti ir atsirinkti, suteikti struktūrą. Natūralu, kad, vertindamas tai, kas parašyta anksčiau, jau matai savo pasaulėjautos pokyčius. Aš juk pamenu kiekvieną būseną.

Mano aktorinė prigimtis leidžia man labai nesunkiai susigrąžinti tą būseną, kurioje buvo rašytas vienas ar kitas eilėraštis. Ir ne visos jos buvo malonios ar lengvos. Jas iš naujo išgyventi, ne kritikuoti, o priimti ir buvo psichoterapija man asmeniškai – žvilgsnis į save. Mes kiekvienas turime dalykų, kurių ne tik negalime priimti, bet į juos savyje net pasižiūrėti negalime, todėl ignoruojame juos iš visų visiausių jėgų, slepiame ir naudojame pačias įmantriausias konstrukcijas, kad patys nuo savęs save paslėptume.

Mes kiekvienas turime dalykų, kurių ne tik negalime priimti, bet į juos savyje net pasižiūrėti negalime.

I. Jankauskaitė

– Ištrauka iš eilėraščio: „Draugystė – lyg gera kuprinė / Patikimoji sargė nugarinė“. Interviu apie knygos leidybos procesą minite savo „raganišką“ bendraminčių komandą. Draugystė jums ir yra tai – tam tikra komanda, užnugaris? Ar daug turite draugų?

– Draugystė man svarbu. Patyrusi daugybę išdavysčių ir bandymo per tuos saldžius susidraugavimus paprasčiausiai naudotis manimi, vertinu ją vis labiau. Kaip tokį ryšį, kur, net po metų susiskambinusi, bendrauji nuo tos pačios vietos. Be buities, besąlygiškai. Tokių žmonių yra ir jie daugybę metų nesikeičia. Myliu juos ir jie tą žino.

Apie vaikus, spontaniškus dalykus ir meilę

– Minėjote, kad laviruoti tarp daugybės veiklų ir pareigų jums padeda aiškus prioritetų sudėliojimas. Ar gyvenime yra vietos ir laiko spontaniškiems dalykams?

– Aš norėčiau būti spontaniška, bet nepavyksta. Pernelyg daug įsipareigojimų ir logistinių iššūkių, tenka planuoti gana skrupulingai. Bet niekad ir nemaniau, kad spontaniškumas itin gera savybė.

Ne mano istorija nusipirkti bilietus dabar ir išskristi niekam nieko nepasakius ar išleisti beprotišką sumą kam nors, nes buvo tokia emocija.

Gyvenime – kaip koncerte, turi būti gerai surepetuota, kad galėtum improvizuoti.

– Scenos diva, svajonių moteris, ryškiausias Lietuvos balsas – ar tai apie jus?

– Nežinau. Žiūrint, kas kalba ir iš kurios pusės žiūri. Šiais socialinių tinklų laikais dėl to, kaip kas kam atrodo, visiškai negali būti atsakingas. Kiek žmonių – tiek rakursų.

– Šiemet per MAMA apdovanojimus atsiimdama statulėlę dėkojote mylimajam. Kas yra jūsų mūza? Kokia būnate įsimylėjusi?

– Ir toliau kasdien dėkoju, kad moteris manyje laiminga. Su drugeliais, drambliais ir trimis šunimis.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt