Veidai

2021.10.19 05:30

70-ąjį gimtadienį mininti Zita Kelmickaitė jaučiasi kaip 40-ies: jei nukvaksiu, taip man ir pasakykite

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.10.19 05:30

„Labai įdomu skaityti gyvenimo knygą, nors ne visi puslapiai patinka, o kartais yra ir skaudūs“, – portalui LRT.lt sako muzikologė, laidų vedėja ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Kelmickaitė, spalio 19-ąją mininti gimtadienį. „Man dar tik 70! – šypsosi ji. – Tačiau lengvai manęs nenusikratysite, aš turiu dar daug planų.“

– Praėjusiais metais kalbinama per gimtadienį sakėte, kad ruošiatės kelti didžiulę 70-mečio diskoteką. Atrodo, teks apsieiti be jos...

– Todėl šis gimtadienis turbūt pats dramatiškiausias. Pati tos diskotekos labai laukiau, maniau, kad prisidainuosime, prisišoksime į valias, o nutiko taip, kad visų artimiausių žmonių pasikviesti negaliu. Gaila, tačiau reikia išlikti sąmoningiems ir pasisaugoti.

Ši pandemija kaip koks grūmojantis pirštelis priminė, kad ne viskas gyvenime, mergaite, būna taip, kaip nori. Nutinka kas nors tokio, kas gali pristabdyti gyvenimą. Tačiau nutinka, kaip nutinka, esame gyvi, sveiki, taigi pasikalbėti galime ir telefonu, susirašyti elektroniniais laiškais ir panašiai.

Todėl šį mėnesį tiesiog esu panirusi į darbus, kaip tik ruošiu dvi laidas, vieną – Visų Šventųjų dienai, kitą – Vėlinėms. Išėjo toks egzistencinis laikas – galėjau susitikti ir pabendrauti su labai protingais, šviesiais ir dvasingais žmonėmis. Nors visi mano pašnekovai tokie.

Maestro IV laida. Zita Kelmickaitė ir „The Roop“ kūrinys „Dischoteque“

– Su kokiomis mintimis pasitinkate 70-mečio jubiliejų?

– Turbūt esu nenormali, nes metų supratimas mane aplenkė – visai nesuprantu, kiek man metų. Galvoju, kad maždaug 40. (Juokiasi.)

Pamenu, kai švenčiau 30-ąjį, man studentai, „Ratilio“ ansamblio nariai, padovanojo Jono Daniliausko tapytą paveikslą, kuriame – malūnas, vyro ir moters figūros ir autoriaus ranka užrašyti žodžiai: „Zita, būk padūkus, bet ne viena.“ Vis dar esu tokia padūkusi, pasiutusi, nors ir viena. O gal ir esu tokia todėl, kad viena – būtų kas nors šalia, tai netiktų mano padūkimas.

Ir vis dėlto nuolat esu apsupta žmonių. Esu laiminga, kad likimas man nutiesė tokį kelią, kai galiu matyti žmonių gyvenimą Lietuvoje, galiu matyti, kaip lietuviai gyvena Amerikoje, Argentinoje, Kolumbijoje, Australijoje... Labai džiaugiuosi, kad galiu visa tai užfiksuoti ir įamžinti.

Kai kas nors dejuoja, kad dabar blogai gyvena, visada pasvarstau – iš kokių kelių sukarpytų megztinių man mama drabužius pasiūdavo...

Liūdna, kai žmonės liūdnai kinkuoja galva – jau 70. Dar prieš 30 metų būčiau sakiusi, ar tiek tikrai sulauksiu, o šiandien džiaugiuosi – man dar tik 70! Taip lengvai manęs nenusikratysite, man viskas įdomu, viskas patinka. Neduok Dieve, sulaukti dienos, kai kas nors nepatiks ar kas nors nedomins. Jei jau diriguoti orkestrui išėjau, kas žino, kam dar galiu susigundyti.

Tačiau tas 70, kirvukas su, kaip sakė mano kurso draugas Algirdas Martinaitis, nieko nereiškiančiu nuliuku, rodo, kad eini į antrą pusę ir kai kuriuos dalykus turi labai aiškiai sudėlioti, susandėliuoti, pagalvoti, ko dar nespėjai pabaigti. Esu pasižadėjusi leidyklai parašyti knygą, taigi gal netrukus sėsiu rašyti. Nors planų dar daug turiu – tiek dar visko nespėjau nufilmuoti, tiek žmonių dar nespėjau pakalbinti... Svarbiausia, jei nukvaksiu, taip man ir pasakykite – tai bus tikrasis draugiškumas.

Gimtadienį mininčios Zitos Kelmickaitės suktinis: smagiausios televizinės akimirkos

– Kiek jus matau, nuolat esate apsupta žmonių, su jumis ir vyresnis, ir jaunas nori pasikalbėti. Galbūt iš to bendravimo ir semiatės jaunatviško polėkio?

– Turbūt iki šiol dėstau dėl to jaunystės tvinksnio, pulso, noro pamatyti, kuo jaunimas dabar gyvena. Mane stebina tie, kurie vis kartoja, kad viskas nebe taip, kaip buvo. Na ir kas? Turi galimybę pajausti, kaip yra dabar.

Nereikia dejuoti, kad kažkaip buvo – taip nėra ir jau nebus. Reikia semti tai, kas yra dabar. Labai įdomu skaityti gyvenimo knygą, nors ne visi puslapiai patinka, o kartais yra ir skaudūs. Tiesa, iššūkis – gyventi šiandien ir matyti gyvenimą. Gaila, kad lietuviai nemoka pasidžiaugti, trūksta to džiugesio jų akyse ir širdyse.

– Kaip jums pavyksta kovoti su noru pabambėti ar pasiskųsti?

– O ko čia bambėti ar skųstis? Mama man įrodė, kad bambėjimas nieko nepakeis. Kam čia įdomu, kad tau ką skauda ar kas erzina? Visiems bus įdomiau, jei papasakosi, ką sutikai, ką pamatei, galiausiai – pasidžiaugsi tuo, ką sukūrei, ir kitiems parodysi.

Šiandien džiaugiuosi – man dar tik 70!

– Gyvenimo šuoliui atsispiriame nuo tėvų namų slenksčio, mus formuoja aplinka, kurioje žengiame pirmuosius žingsnius. Jūsų būdą dažnas palygina su jūra, gal čia viskas dėl to, kad užaugote prie Baltijos, skalaujančios gimtosios Klaipėdos kraštus...

– Pamenu, 1989-aisiais su ansambliu „Ratilio“ pirmąkart išvažiavome į Ameriką. Ten sutikta moteris pasiteiravo, ar Nevėžio upė vis dar tokia pati šalta, didelė ir graži, kaip prisimena savo jaunystėje. Pamąsčiau, kad nei graži, nei didelė ta upė, bet nusprendžiau negriauti to įvaizdžio, kuriuo moteris gyvena. Turbūt ir man yra panašiai. Kai kas nors skundžiasi, kad šalta ta mūsų jūra, sakau, kad čia ne kompotas, užtat mūsų Baltija – pati gaiviausia, o jos vanduo suteikia energijos ir vėsų spyrį ką nors daryti.

Ši pandemija kaip koks grūmojantis pirštelis priminė, kad ne viskas gyvenime, mergaite, būna taip, kaip nori.

– O iš kur ta meilė kaimui? Pati vaikystėje galbūt išlakstėte senelių pievas ir laukus?

– Raseinių rajone, Užumedžio kaime, lankydavausi pas mamos gimines, o Vengerskų kaime – pas tėvo. Prisimenu tuos kolūkio žirnių laukus, kuriuose augo patys skaniausi žirniai. Skanesnių niekur kitur valgiusi nesu. Be to, kaime visada būdavo puiki kompanija – pusbroliai, pusseserės.

Mano giminė buvo paprasti, biedni žmonės, mama – iš keturiolikos vaikų šeimos, tėtis – iš septynių. Nebuvo jokių bagotysčių, bet visų liežuviai buvo gerai parišti, visi buvo be galo dainingi.

Joks balius neapsieidavo be dainos. Seniau galvodavau – anokia čia vertybė, o ir tėvas tą savo romansą taip jausmingai traukia, kam čia tuos jausmus taip rodyti. Bet vėliau viskas pasikeitė – atėjo laikas, kai iš šono viską galėjau įvertinti.

Tikroji meilė kaimui ir tradiciniam gyvenimui, vertybėms atėjo, kai pradėjau mokytis konservatorijoje. Nuo pirmo kurso važiuodavome į ekspedicijas, vėliau į jas vežiausi savo studentus. Būtent tada, rinkdama liaudies dainas, pradėjau viską kitaip vertinti. Kiekvienas kraštas turi savą magiją.

Gal ir esu tokia todėl, kad viena, – būtų kas nors šalia, tai netiktų mano padūkimas.

– Jei rašytumėte memuarus, apie ką jie būtų – vaikystės atsiminimus, vidinius pamąstymus, meilę, darbo užkulisius?

– Apie Lietuvos žmones. Jie patys įdomiausi, užburia jų istorijos, situacijos. Taip pat atskleidžiamas tam tikras Lietuvos istorijos tarpsnis. Kai kas nors dejuoja, kad dabar blogai gyvena, visada pasvarstau – iš kokių kelių sukarpytų megztinių man mama drabužius pasiūdavo... Kaip mes gyvenome?

Menu, mokykloje ateidavo, visus išstatydavo ir tikrindavo, ar niekas utėlių neturi, juk dabar niekas taip nebedaro. Pamenu, kaip stovėdavau prie uzbekų prekystalių, kur buvo pardavinėjami saldžiausi arbūzai ir didžiausios vynuogės. Tokių didelių dabar niekur nematau. Atsimenu tuos skonius, kvapus, akmenuotą ir purviną Klaipėdą, o šiandien ten atvažiuoji – vakarietiškas miestas, viskas gražu, sutvarkyta. Gyvenome kitaip, tačiau visi buvom sotūs ir nė vienas nenumirėm.

Maestro II laida. Zita Kelmickaitė ir Johanno Strausso „Šikšnosparnis“

Iššūkis – gyventi šiandien ir matyti gyvenimą.

– Kalbėdama apie žmones, ne kartą paminėjote ansamblį „Ratilio“, akivaizdu, kad jo nariai jums taip pat labai brangūs...

– Ansambliui paskyriau 30 metų – pradainuotas, išgiedotas, prašoktas gyvenimo tarpsnis, visa mano jaunystė. Būna, ką nors labai myli, bet meilė pasibaigia, o „Ratilio“ – amžina mano meilė, kuri užsibaigs tik sykiu su manimi. Net ir dabar kalbėdama graudinuosi.

– Vis dėlto joks gimtadienis neapsieina be linkėjimų...

– Aš sau ir visiems norėčiau palinkėti – neskubėkime pasenti, o jei nukvaksime, paprašykime, kad aplinkiniai tai pasakytų. Priimkite tai, tačiau per daug į galvą neimkite. O svarbiausia, atverkite akis viskam: gamtai, žmonėms, muzikai. Nusilenkite skruzdėlei, pamatykite linksmą ar liūdną žmogų, jei galite, ištieskite pagalbos ranką ar bent norėkite padėti... Juk gyvenimas eis, eis ir nueis...

Zitai Kelmickaitei – 70: kol kas neįgyvendintas noras – išmokti anglų kalbą
Kelmickaitė rekomenduoja – tinkamą laiką knygoms, „Rožinį gyvenimą“ ir filmus, kuriuos atrinko Saulius Macaitis
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt