Veidai

2021.10.17 07:00

Skaudžias skyrybas prisiminusi Asta Pilypaitė: žmogus – kaip feniksas gali atgimti ir pradėti iš naujo

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.10.17 07:00

Prieš kurį laiką greitą dainininkės gyvenimo tempą pristabdė liga, tačiau visi sunkumai – jau praeityje, šiandien dainininkė Asta Pilypaitė portalui LRT.lt sako esanti atsigavusi, pilna sveikatos ir norinti skristi, o dabar – ir šokti ant „Šok su žvaigžde“ parketo.

– Niūrius spalio vakarus praskaidrina aistros ir linksmybės ant parketo. Jūs ant jo žengėte gan tvirtai – su partneriu Edvinu Belousovu tapote pirmosios savaitės lyderiais, teisėjų balų lentelės viršuje buvote ir po antrojo vakaro.

– Svajojau apie šokius, būtent apie šį projektą net ir labai realistinį sapną sapnavau. Iš tiesų, tai labai sudėtinga, maniau, bus lengviau. Sunkiausia dėl laiko – jo turime labai mažai, tad tenka labai daug repetuoti.

Man labai pasisekė su šokių partneriu, jis taip gražiai šoka, tad negaliu ir aš atsilikti. (Šypsosi.) Tiesa, Edvinas – labai reiklus, labai preciziškai žiūri į kiekvieną judesį, laikyseną. Po pirmųjų repeticijų svarsčiau, ar tikrai galiu pakelti tokį fizinį krūvį, tačiau su laiku pamačiau, kad kuo daugiau judi, tuo lengviau, tuo geriau kūnui ir sielai.

Tai dar kartą įrodymas sau pačiai ir, tikiuosi, bus įkvėpimas kitoms moterims, kad, nepaisydamos metų, negandų, sveikatos sutrikimų, mes galime sau padėti ir atrasti, kas mus pakylėja.

– Antrąjį savo šokį atlikote pagal jūsų pačios atliekamą dainą „Naujos dienos pradžia“, reportaže pasakojote, kad ši daina jums labai daug reiškia...

– Dainoje – istorija iš vieno mano gyvenimo etapo – skausmingo, tragiško, su liūdna pabaiga – šeimos griūtimi. Juk yra sakoma, kad skyrybos prilygsta artimo žmogaus mirčiai. Išgyventi tai nėra lengva – daug jausmų, daug klausimų...

Bet esminis dainos taškas – lengvumas ir paleidimas tų negatyvių jausmų, jų transformacija į liekamus gražius prisiminimus. Juk niekas nedingo ir negali dingti – tai mūsų istorija, kuri lieka vaikuose ir prisiminimuose. Nieko nesigailiu, nes kitaip nebūčiau tokia, kokia esu šiandien.

Ir su tokia patirtimi atvira ir ramia širdimi aš tikiu, kad „greit prasidės Naujos dienos pradžia“. Žmogus – kaip feniksas daug kartų gali atgimti ir pradėti viską iš naujo.

Šok su žvaigžde. Šokių aikštelėje – jautrios istorijos, aistringi vakarėliai ir pirmasis atsisveikinimas

– Koncertuojate, esate pedagogė ir Alytaus miesto savivaldybės tarybos narė, ar sunku šokį įpinti į savo darbotvarkę?

– Buvo laikotarpių, kai ir koncertuodavau, ir projektuose dalyvaudavau, ir nedideles dukras auginau, tačiau viską suspėdavau. Kai veiklos daug, racionaliau viską susidėlioji ir spėji. Taigi ir dabar viską suderinu – kol aš repetuoju, su mano mokinukais daugiau dirba kolegė.

Kadangi šalyje vis dar pandeminė situacija, tarybos posėdžiai vyksta nuotoliniu būdu, visada galiu dalyvauti. Man tai taip pat labai įdomi veikla – galiu daug pamatyti ir išmokti, sužinoti. Juk žmogus gyvas tol, kol nori ką nors sužinoti.

Noriu daugiau – noriu skristi, noriu, kad mano kūnas ir siela džiaugtųsi.

– Gyvenate tarp sostinės ir Alytaus? O gal vis tik per daugiau nei dešimtmetį vis giliau įleidžiate šaknis Alytuje, prisijaukinate Dzūkijos sostinę...

– Kadangi šokio repeticijos vyksta Vilniuje, dabar daugiau laiko praleidžiu čia. Alytuje su draugu gyvename name, o Vilniuje turime butą, taip ir laviruojame. Per trylika metų Alytus jau tapo man antruoju miestu.

Žinoma, yra kontrastas tarp sostinės avilio ir kur kas ramesnio Alytaus. Tiesa, tuos, kurie manęs klausia, ką ten Alytuje veikti, galiu patikinti – kiek ten veiklos jaunimas turi, statomi miuziklai, teatro spektakliai, aktyvi sportinė veikla... Nedidukas miesto senamiestis vakarais tiesiog zuja. Ir nors per miestą nesidriekia pėsčiųjų alėjos, nuostabaus grožio pėsčiųjų ir dviračių takai tiesiog vilioja į miškus. Bute sostinėje taip pat esu susikūrusi ramybės oazę, tačiau būtent Alytus – mano poilsio zona. Be to, čia esu labiau visuomeniška ir apie tai, kas vyksta, žinau geriau nei apie Vilnių ar savo gimtuosius Mažeikius, kuriuose praleidau pusę gyvenimo.

Tiesa, džiaugiuosi, kad ir mano gimtasis miestas manęs nepamiršta – buvau pakviesta įrašyti Mažeikių miesto himno. Taigi galiu sakyti, kad esu ganėtinai kosmopolitiškas žmogus. Juk nuo penkiolikos metų, kai pradėjau koncertuoti, buvau apsistojusi daugybėje viešbučių ir dabar nejaučiu diskomforto gyvendama su lagaminais... Panašiai yra ir dabar, vienas lagaminas paruoštas į Alytų, kitas – į sostinę, trečias – į šokių treniruotes...

– Galbūt gyvenimas tarp dviejų miestų lėmė tai, kad labiau pasveriate savo laiką, rečiau apsilankote įvairiuose renginiuose, rečiau dalijate interviu laidoms ar portalams..?

– Iš renginių ir laidų dingau, nes žvėrišką lėkimą pristabdė liga. Turėjau skydliaukės sutrikimų, jie darė įtaką ir mano išvaizdai, veidui. Pradėjau vengti eterio, taip viskas po truputį atsisijojo. Galiausiai ir pati atsirinkdavau, kur verta eiti, o kada geriau pabūti su vaikais, brangiais žmonėmis.

Dabar vėl esu atsigavusi, pilna sveikatos, tad noriu skirsti, šokti. Šokis man – dar viena saviraiškos forma. Koncertuose su publika bendrauju per savo dainas, tačiau ir per judesį galiu kalbėti, parodyti, kaip aš suprantu šokį. Tai – labai labai įdomu.

Dainoje – istorija iš vieno mano gyvenimo etapo – skausmingo, tragiško, su liūdna pabaiga – šeimos griūtimi.

– Metų pradžioje, kai dėl karantino dienas dar visi leidome namuose, paminėjote 50-mečio jubiliejų. Sukūręs šeimą, susilaukęs vaikų, dažnas susitelkia į atžalų poreikius ir pamiršta savuosius. Kaip jums pavyksta išlaikyti smalsumą ir norą mokytis?

– Visada buvau smalsi, visada norėjau išbandyti ką nors naujo, tik ir mane dažnai sulaikydavo šeiminės aplinkybės, darbai. Norisi ir naujos kalbos išmokti, ir tapyti pradėti, tačiau pažvelgi į tvarkaraščius ir supranti, kad tai nesuderinama su tavo darbais, nes užsiėmimai vyksta tuo metu, kai tau reikia skubėti į koncertą ar vesti pamokas mokinukams.

Vis tik karantinas daug ką pakeitė. Prieš apvalų jubiliejų turėjau progą stabtelti, pamąstyti. Ir tą sustojimą išnaudojau – nuotoliniu būdu lankiau daugybę įvairiausių kursų ir paskaitų: saviugdos, sielovados, psichologijos... Man tai buvo įdomu ir naudinga – kai ką išgirdau, kai ką atradau ir pritaikiau sau.

Supratau, jog tam, kad turėtum kuo džiaugtis, turi daryti tai, kas tau malonu. Nėra mūsų prigimtis ir tikslas būti įstrigus buityje ir nepagalvoti apie save. Kai pradedi džiaugtis kiekviena diena, viskas ir visi aplink pradeda džiuginti. Pasvarstau, kad ir mano skydliaukės sutrikimas prisidėjo prie džiaugsmo, savirealizacijos stygiaus. Juk skydliaukės sutrikimai, paprastai tariant, ir lemia tai, kad nebelieka džiugesio. Nors, rodos, ir dukros sveikos, ir keliauju, ir darbai sekasi, tad visko kaip ir turėtų užtekti, tačiau...

Niekas nedingo ir negali dingti – tai mūsų istorija, kuri lieka vaikuose ir prisiminimuose.

Vis tik supratau, kad ir džiaugtis reikia išmokti. Ir mokausi. Dabar mano džiaugsmas – projektas „Šok su žvaigžde“.

Tiesą sakant, jaučiuosi kaip vaikas. Kadangi muzikinę karjerą pradėjau neišėjusi jokių mokslų, o iš praktikos – besimokydama iš kitų scenos kolegų, grupės narių, atėjo diena, kai supratau, kad norėčiau pagilinti savo žinias.

Taigi, būdama 44-erių, tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete baigiau muzikos pedagogikos studijas. Paskui įvairiausių žinių norėjosi tik daugiau ir daugiau. Ir dabar pagalvoju – noriu ir italų kalbos pasimokyti, ir dar ko nors. Galbūt kai kam gera būti ant sofos apkabinus artimuosius, kai kam galbūt gera suktis virtuvėje, o aš nenustygstu vietoje ir nusėsti nenoriu – nenoriu vien tik buities ar sodybos. Noriu daugiau – noriu skristi, noriu, kad mano kūnas ir siela džiaugtųsi.

– O ar siela džiaugiasi, kad viena iš dukrų, jaunėlė, pasuko jūsų pėdomis?

– Mano siela labai džiaugiasi ir tuo, kad mano vyresnėlė visai nepasuko į muziką, nors jos kelias tam tikra prasme nuo muzikos nenutolęs – ji padeda tėčiui su renginių organizavimu. Ji turi puikius planavimo įgūdžius ir yra labai komunikabili, tad ši sritis jai ir tinka, ir patinka.

O jaunesnioji dukra, šešiolikmetė, muzikos mokosi Juozo Gruodžio konservatorijoje, Kaune. Ji labai brandi ir savarankiška. Kaip gera išgirsti, kai džiazinį vokalą studijuojanti dukra uždainuoja ar improvizuoja, tai – nenusakomas džiaugsmas!

– Rodos, į viską žvelgiate su optimizmu ir džiugesiu. O ar minėdama jubiliejų nepasvarstėte, kad jei galėtumėte, kai kuriuos dalykus ir kelio vingius pakreiptumėte kitaip?

– Pirmoji į galvą šovusi mintis – prieš daugiau nei dešimtmetį buvęs projektas su britų grupe „Johnny2bad“. Nors projektas buvo labai sėkmingas, surengėme daug pasirodymų ir pasirodėme daugybėje laidų, mūsų bendradarbiavimas sustojo – galbūt dėl tam tikrų mano baimių ar nepasitikėjimo, pristabdė ir kalbos barjeras.

Per jubiliejų „Johnny2bad“ nariai mane pasveikino, pasakė, kad mielai pagalvotų apie bendrus darbus, tačiau tas pats nepasitikėjimas vis dar stabdo. Gaila, o galbūt tas bendradarbiavimas galėtų pavirsti į ką nors dar sėkmingesnio.

Šok su žvaigžde. Asta Pilypaitė ir Edvinas Belousovas. I laida

Iš renginių ir laidų dingau, nes žvėrišką lėkimą pristabdė liga. Turėjau skydliaukės sutrikimų, jie darė įtaką ir mano išvaizdai, veidui.

– Praėjusiais metais pasakojote, kad energijos net ir rudenį suteikdavo maudynės ežere, vėliau ir pasivoliojimas sniege. Galbūt ir šiemet apie tai pasvarstote?

– Kai pradėjau šokti, to nebedarau. Juolab kad ir tokius dalykus reikia daryti su specialisto priežiūra. Tačiau vasarą maudynės buvo viena smagiausių mano veiklų. Dar laukia žiema, į sniegą tai tikrai krisiu. (Juokiasi.) Taip pat nužingsniuoju daug kilometrų – net kai dukros ar draugas nepalaiko kompanijos, į ilgus pasivaikščiojimus su manimi visada leidžiasi mano nuostabioji pudeliukė Bela. Taip pat mielai važinėjuosi dviračiu.

Dabar labai džiaugiuosi į gyvenimą atėjusiais šokiais, tikiuosi, kad jie ir nebeišeis. Jau dabar akimis šaudau įvairiausius šokių užsiėmimus ir jau esu nusižiūrėjusi kelis man patrauklius, o ir Edvinas buria naujas šokių grupes. Tikiu, kad šokti nenustosiu, nes tai padeda ir kūnui, ir sielai. O noriu, kad jie būtų lengvi ir skristų. Gaila, kai daug metų aktyviai judėję žmonės sustoja. Nežinau, kas man gali šauti į galvą, tačiau stengiuosi su savimi susitarti. Kiekvieno polėkis skirtingas, tačiau man tinka dainuoti, tinka šokti, taip atsigauna mano siela...

Šok su žvaigžde. Asta Pilypaitė ir Edvinas Belousovas. II laida
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt