Veidai

2021.10.20 07:49

Vakarėliuose didžėjus Rimas Šapauskas nepameta Dievo: nuodėmės prasideda, kai gyvenimas tampa vakarėliu

LRT TELEVIZIJOS laida „Išpažinimai“, LRT.lt2021.10.20 07:49

Vieni jį pažįsta kaip peliuką Mauzerį, kiti kaip Budulį juoda burna, o dar kiti šoka pagal jo didžėjaujamą muziką. LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ pašnekovas Rimas Šapauskas tikina: bažnyčia visada leidžia žmogui atsitiesti, o pasaulis negailestingas. Pats R. Šapauskas tikrą Jėzų pažino per žmoną. „Ji man „prašvietė“ smegenėles“, – pasakoja jis.

R. Šapauską kalbina LRT TELEVIZIJOS laidos „Išpažinimai“ vedėja Viktorija Urbonaitė.

– Pakalbėkime apie dorybes. Kas Rimui yra dorybės?

– Tai jeigu mes žinome septynias didžiąsias ydas, iš kurių kyla visos didžiosios nuodėmės, tai atvirkštinis dalykas yra dorybės, kaip, pavyzdžiui, godumui priešingybė – altruizmas, dovanojimas, gašlumui – skaistumas, pykčiui – ramybė, taika, visko pertekliui – saikingumas, kuris irgi užmirštas.

– Bet ar neatrodo, kad šiandien, 21 a., yra daug smagiau būti apsikrovusiam nuodėmėmis, jos duoda prieskonio, tarsi atsiranda žavumas? O čia būti doram, laikytis kažkokių vertybių, būti pasiruošusiam mirti už savo tikėjimą – atrodo tarsi ne mada, nereikalingas dalykas.

– Žmonės nekalba apie šėtoną, apie šėtono melus, tai, kad šėtono tikslas – pražudyti žmogų ir nusitempti į pragarą. Visos tos nuodėmės yra kelias į mirtį. Tie žmonės, kurie tame nuodėmių kelyje atsitokėja, dažniausiai tampa labai radikaliais krikščionimis.

Teko matyti tokį vienuolį, pranciškoną, atvažiavusį iš Airijos, kuris Bernardinų bažnyčioje liudijo vyrams ir sakė: jeigu prieš dešimt metų kas nors būtų pasakęs, kad aš būsiu pranciškonų vienuolis ir kunigas, tai aš iš jo būčiau labai gražiai pasijuokęs. Jis buvo gatvės mušeika, karatistas, mergišius, girtuoklis – visa ta paletė, kurioje jam gyventi buvo smagu. Bet vieną dieną jis nubudo ir sako: gana, gana viskam tam, gana. Ir nuėjo į pranciškonų vienuolyną.

Juokauti nevengiančiam ir vakarėlius užkuriančiam Rimui Šapauskui tikėjimas – itin svarbus: viskas pasikeitė sutikus žmoną

Labai dažnai žmogus atsiverčia kokioje nors kritinėje situacijoje. Aš labiausiai nemėgstu ribinių situacijų, kad žmogus į tikėjimą atsiverstų per ribines situacijas: ligą, mirtį, netektis ar dar kažką, nes tai truputį panašu į šantažą. Man daug gražiau, kada žmogus atsiverčia netikėtai, tarsi paties Dievo pakviestas ar kur nors suradęs kokį nors dievišką pradą, ar tai būtų muzika, menas, santykis, žmogus, aplinka, bažnyčia, ar šiaip, tiesiog važiuodamas autostradoje, sustojęs ir viskas.

– O kaip tu pats sutikai Jėzų gyvą? Ne teorinį, bet tikrą asmenį.

– Jis visada buvo šalia, tiesiog iš manęs paties sklido dalykai.

Atsipalaidavimas žmogui reikalingas, tik tiek, kad dažnai jis tampa nuolatine švente. Tai blogai, kai vakarėlis tampa visu gyvenimu. Va tada prasideda ir nuodėmės.

– Kokie dalykai?

– Na, įvairūs. Vadinkime tai kultūrine krikščionybe. Dauguma Lietuvos žmonių gyvena tokioje kultūrinėje katalikybėje, kur dvasingumas – tarsi užklasinis būrelis, kaip priedas prie tavo visos kitos veiklos, kad taptum truputį dvasingesnis. Dievas – kaip tas senukas, kurį sekmadienį turi aplankyti, jam pagarbą atiduoti, bet tu neaiškink, kaip mums gyventi, nes mes geriau žinome, mes „iPhone`us“ turime.

Bet ant dviejų kėdžių nepasėdėsi. Tau pačiam bus konfliktas, nes tu negalėsi gyventi nei su ta aplinka, su kuria gyvenai seniau, nei su ta nauja aplinka, nes krikščionys tau sakys: tai koks tu krikščionis, kaip tu gyveni, kokie tavo darbeliai? O netikintys sakys: ko tu ten į tą bažnyčią vaikštai, ką – tu kvailas? Yra labai daug tokių prieštaravimų. Jeigu tu atrandi Kristų, tada ir tavo gyvenimas keičiasi.

– Tai kaip tu jį suradai?

– Aš manau, kad kai sutikau savo būsimą žmoną Liną, tai ji man „prašvietė“ smegenėles. Yra labai paprastas dalykas: norint gyventi krikščioniškai, turi gyventi sakramentinį gyvenimą.

Krikščionimi tampi, kai esi pakrikštytas, – tada tavo vardas įrašytas dangaus knygoje. Tai yra pirmas sakramentas, nuo kurio prasideda tavo krikščionybė. Jeigu kalbėtume apie katalikus, tai, be abejo, visi kiti sakramentai: išpažintis, šventoji komunija, ligonio patepimas... Bažnytinis gyvenimas irgi turi savo ritmą. Kada tu gyveni tuo ritmu, tu negali be Kristaus atsiskyręs kažką nuveikti.

– Tu esi melomanas, didžėjus, užkuriantis visokius vakarėlius. Ten šoka daug žmonių, yra alkoholio. Ar niekada pačiam nebūna pagundų? Ir ką darai, kad nepamestum Dievo tame svaigulyje?

– Dievas žmogui davė ir poilsį, ir liepė pailsėti. Ir Šventajame Rašte labai daug vietų: išgerkite saldaus vyno. Tam tikra prasme atsipalaidavimas žmogui irgi reikalingas, tik tiek, kad dažnai atsipalaidavimas tampa nuolatine švente. Tai blogai, kai vakarėlis tampa visu gyvenimu. Va tada prasideda ir nuodėmės.

Turi ir dirbti, ir pasilinksminti, bet viskam yra saikas. Kaip pačioje pradžioje kalbėjome: saikas yra dorybė – saikas, susivaldymas, susilaikymas. O kad žmonės linksminasi... Žmonės, manau, šoko ir karaliaus Dovydo laikais, ir karalius Dovydas šoko. Šoko ir viduramžiais, ir per marą šoko, ir per COVID-19 šoka. Tai normalu.

– O būna, kad grodamas mintyse dar ir kokią maldą sukalbi už tuos žmones?

– Gal maldos strėles, kurios yra pačios populiariausios, kartais ką nors matydamas – „Viešpatie, pasigailėk“. Tai malda strėlė, kur ne pats meldiesi, dvasia jau meldžiasi už tave.

– Širdis budi...

– Taip.

Bažnyčia visada leidžia žmogui, kad ir su didžiulėmis nuodėmėmis, atsitiesti. Pasaulis negailestingas: vieną kartą susimovei – viskas, tau durys uždarytos.

– Šiaip pagalvojus miestai pilni pagundų. Ne vien tiktai vakarėliai, yra dar daugiau: ir narkotikai, ir santykiai, ir t. t. Gal doram žmogui, 21 a. katalikui, kuris norėtų siekti šventumo, derėtų kraustytis į kaimą?

– Na, miestas – jis toks Babilonas, kaip simbolis, kad jame lengva pasislėpti, kurti savo netikrą tapatybę. Visi mes esame Dievo pašaukti kažkokiai misijai. Mes tą širdyje labai smarkiai jaučiame – savo vidinį „aš“. Kartais labai gerai jaučiame, kaip nuo savo vidinio „aš“ krypstame ne į tą pusę. Atrodo: jausčiau, daryčiau, būčiau ten, yra kažkokios mielos vietos, mieli užsiėmimai, va tą daryčiau visą gyvenimą. Bet darai tai, kas nemiela, važiuoji ten, kur nesmagu, po to įsiveli į kokius nors santykius, sakai: norėčiau tokių draugų, bet visa mano aplinka kitokia.

Tas netikros tapatybės kūrimas užima labai didelę gyvenimo dalį. Kuo ilgiau tu ją kuri be Dievo, tuo labiau tampi savęs paties karikatūra. Tavo paties misija buvo visai kita, tavo talentai užkasti, tu išsitraukei kažką, kas tau nepriklauso, darei, darei, o po to už galvos susiėmęs klausi: kodėl aš toks?

Bet visada yra Dievo gailestingumas, kuris yra daug didesnis už mūsų nuodėmes. Žmogus, kuris atsitoki, kuris supranta, kad: Viešpatie, esu iki ausų įklimpęs visiškame Š, bet aš krikštytas (kaip broliai liuteronai sako: aš esu tavo, Dieve, gelbėk), – toks žmogus visada gali apeliuoti į Dievo gailestingumą.

Baisiausia yra šokti su šėtonu ir patikėti šėtono melais, kad tu esi toks, anoks, kad tu žlugęs, kad tu kvailas, tavo gyvenimas suknistas, šnabžda ką nors į ausį: pasitrauk, susinaikink; neklausyk jų, klausyk manęs, ten pasaulis, ten kokainas, moteriškės, glamūras... Jeigu patiki tais melais, tada nedejuok toje duobėje gulėdamas.

Aš manau, kad mes visada turime šansą gelbėtis, mes turime šansą atsitiesti. Bažnyčia visada leidžia žmogui, kad ir su didžiulėmis nuodėmėmis, atsitiesti. Pasaulis negailestingas: vieną kartą susimovei – viskas, tau durys uždarytos. Šiuo atveju galima palyginti – žmogui duodamas šansas pasitaisyti ir vėl iš naujo kabintis į gyvenimą.

Plačiau – spalio 10 d. laidos „Išpažinimai“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Juokauti nevengiančiam ir vakarėlius užkuriančiam Rimui Šapauskui tikėjimas – itin svarbus: viskas pasikeitė sutikus žmoną
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt