Veidai

2021.10.16 09:39

Slogiomis aplinkybėmis gimęs Merūnas: niekas manęs nelaukė, pirmą naktį miegojau lagamine

Nomeda Marčėnaitė, „Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.10.16 09:39

Su trimis moterimis užaugęs operos solistas Merūnas Vitulskis juokiasi turintis vyrišką moteriškos patirties intuiciją. LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ jis pamena: klausti mamos apie tėtį buvo įžeidimas, tad su ja ši tema taip ir neišgvildenta. „Kaip žmogus turėjo save kaltinti ir gniuždyti, kad nei mano teta, nei mano močiutė iki pat mano gimimo nežinojo, kad ji laukiasi?“ – pasakoja M. Vitulskis.

„Nuo 1-os iki 12-os klasės pakeistos 7 mokyklos. Iš visų buvo pašalintas dėl pačių įvairiausių priežasčių. Paskutinėje Šančių mokykloje per tėvų susirinkimą mama pravirko. Ji pirmą sykį išgirdo, kad jos vaikas – talentingas, gabus ir puikaus būdo.

Merūnas sako, kad tai – likimas. Ten jis suprato savo pašaukimą ir sutiko būsimą žmoną. O 7-oje klasėje duotą pažadą dainuoti su garsiausiais pasaulio solistais toje pačioje scenoje jis įvykdė su kaupu“, – pasakoja LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė.

– Kur tu jautiesi, kad esi namie?

– Šiaip Kaunas man vis tiek namai. Ne iki galo prisijaukinau Vilnių, dar ieškau tų namų, nors namie Vilniuje man jauku, gera. Man apskritai namai yra Lietuva. Aš į tai žiūriu plačiai. Kai daug pakeliauji, aišku, supranti, kokia mažytė ta mūsų šalelė ir kaip čia viskas ranka pasiekiama. Tie kilometražai tokie juokingi.

Kauniečiai tikriausi lietuviai, aš taip galvoju. Jie ir patys labai laikosi savo miesto, krašto, retas, kuris išvažiuoja, retas, kuris atvažiuoja į Kauną. Ten kontingentas savitas. Tikrai tik Vilniuje pagyvenęs supranti, kad kauniečiai yra truputėlį aštresni, kovingesni, ryškesni. Ir moterys ryškesnės, daugiau puošiasi. Kaune – senoji inteligentija, tai labai jaučiasi.

Kur važiuojam? Merūnas Vitulskis: dėl mamos netekties tapau tuo, kuo dabar esu

– Koks tavo pirmasis prisiminimas?

– Iš ankstyviausių tai atsimenu, kaip guliu lovytėje, iš viršaus, matau, pasilenkia močiutė ir duoda buteliuką su pienu, kuris labai saldus. Man tuo metu pasirodė, kad aštriai saldu, su medumi daryta. Lyg sirgau. Dar iš tos lovytės pusės atsimenu patefoną, kuriame visada būdavo plokštelė – „Queen`ų“ arba „Abba`os“. Dėl to man „Queen`ai“ kelia daug sentimentų. „Abba“ buvo labiau mamos, bet tai grojo ir muzikalumui ateityje nepamaišė. Ta muzika vis tiek pasaulinio lygio – grojo, groja ir gros.

Tuo metu be vestuvių susilaukti vaiko ir vienai auginti – tai buvo žiauru. <...> Per laiką supratau, kad mano šeima ir man suformavo tą patį požiūrį: kol neturėsi lizdelio, tol neperėk vaikelio.

<...> Aš augau tarp trijų moterų. Jos daug dėmesio skirdavo detalėms, buvo estetės. Atsimenu, kai gaudavo deficitinės bižuterijos, sėdėdavo prie stalo, kalbėdavo: šitą galima prie to dėti, šitą prie to.

– Tu turbūt dabar gali būti Erikos [žmonos – LRT.lt] konsultantas.

– Žinok, mes labai daug tariamės, visada labai įdomu. Kartais galvoju: jai labai pasisekė su mano vyriška moteriškos patirties intuicija.

– Ta prasme – su tavo vidine moterimi.

– Tikrai. Ji per ryški, kartais aš pats savęs bijau. Jau ne kartą minėjau, kad man atrodo, jog moterys yra stiprioji lytis, nes per laiką tu matai, kokius kartais jos įveikia iššūkius ties skausmo, psichologiniais barjerais ir t. t. Tai vaikščiojanti cheminė laboratorija, dažnai jos ir savo spalvų iki galo nežino, nei savęs kaip asmenybės.

<...> Galbūt savo šeimos modelio, kurį gavai iš savo tėvų, klaidų stengiesi nekartoti, bet kartais tiesiog nepavyksta. Tada supranti, kad neturi teisės teisti savo tėvų dėl jų mažų klaidelių, nespėjimų, aplaidumų. Neturi teisės, nes dabar vyksta tas pats su tavimi.

– Tėvo tema buvo tabu tavo šeimoje?

– Man toks vaizdas, kad tai buvo kaip įžeidimas, jeigu apie tai paklausdavai. Būdavo tokių pavienių... Aišku, su mama labai retai tą temą liesdavome, bet labai daug kalbėjome su teta. Tai buvo skaudi tema, mama buvo baisiai išduota. Tik sužinojo, kad laukiasi, ir tas mano tėvas ją labai baisiai išdavė. Jai tai buvo labai skaudi tema. Ir šiaip tuo metu be vestuvių susilaukti vaiko ir vienai auginti – tai buvo žiauru. Aplinka dėl to darė labai didelį spaudimą.

Kiek per tiek laiko sužinojau, tai jis jau turėjo šeimą. Ta tema nemažai apšviesdavo teta. Su mama to iki galo realiai neišgvildenome. Supranti, kaip žmogus turėjo save kaltinti ir gniuždyti, kad nei mano teta, nei mano močiutė iki pat mano gimimo nežinojo, kad ji laukiasi? Tai buvo turbūt žiauriausias šeimos nuotykis.

Man yra pasakota, jog ji atrodė taip, kad nesilaukia. Ir staiga močiutė sulaukia skambučio, sako: „Laba diena, ar čia Vanda Vitulskienė?“ – „Taip.“ – „Sveikiname, jūs turite anūką.“ Tai kokia gali būti reakcija – tu esi pritrenktas, sakai: ne, jūs kažką sumaišėte. Sako: tikrai ne, sėdi Aurelija Vitulskytė, verkia apsikabinusi vaiką ir nevažiuoja namo. Teta ir močiutė skubiai nuvažiavo į ligoninę, pasiėmė ją, parvažiavo namo. Neturėjau nei šliaužtinukų – nieko. Niekas manęs nelaukė, buvau siurprizų siurprizas.

– Matyt, kažkas šeimoje buvo pasakę: jei gyvenime susilauksi vaikų, tai negrįžk namo. Žinai, kaip būna. Atrodo, išlekia žvirbliu, o tas žmogus tai išgirdo.

– Tarp kitko, per laiką supratau, kad mano šeima ir man suformavo tą patį požiūrį: kol neturėsi lizdelio, tol neperėk vaikelio. Tokia baimė, kad galvoji: niekada neleisiu sau nevedęs moters susilaukti vaikų.

Tai mano pirma nakvynė buvo čemodane, taip sakė. Atidarė seną čemodanėlį, paklojo lovytę ir mano pirmoji nakvynė buvo tokia.

Gali tau drėbti mėšlą ant galvos, bet jeigu tu su šviesia mintimi, su šypsena į pasaulį žiūri, tavęs tas neveikia. Aš sakau, kad yra ne konkurencija. Gal šiaip šitą sritį renkasi žmonės, kurie truputėlį yra narcizai.

<...> Senelio gyvenime nemačiau, bet jis man buvo didelis autoritetas. Jis mirė 40-ies – labai jaunas. Aleksandras Vitulskis [grafikas, tapytojas – LRT.lt] – tikroji mūsų šeimos žvaigždė. Buvo be galo ryškus žmogus, toks ryškus, kad kai kuriuose žmonėse paliko gyvenimo kelio pasirinkimą, ką daryti toliau. Buvo labai įtaigus, darbštus, matė pasaulį visai kitomis spalvomis, nors buvo realistas. Į save labai neįsileido moderniojo meno. Turėjo labai didelę priešpriešą su Savicku, jam nepatiko, ką jis darė, nors tuo metu visa inteligentija jį mėgo.

– Ta konkurencija turbūt labai panaši ir tarp dailininkų, ir tarp muzikų. Nėra taip?

– Net nežinau. Turbūt yra taip, kiek tu pats sau leidi. Gali tau drėbti mėšlą ant galvos, bet jeigu tu su šviesia mintimi, su šypsena į pasaulį žiūri, tavęs tas neveikia. Aš sakau, kad tarp tapytojų, grafikų, poetų, dainininkų, operistų yra ne konkurencija. Gal šiaip šitą sritį renkasi žmonės, kurie truputėlį yra narcizai.

– Donatas Katkus sakė: „Dabar girdėjote dainuojantį Merūną? Nepamirškite ir po 10 metų pamatysite.“

– Jis buvo pirmasis, kuris pakvietė į klasikinį projektą po visos tos komercijos. Sako: ar nori? Sakiau: labai noriu, gi čia mano visa ko pradžia. Man atrodo, antras buvo Kauno simfoninis, tada – Gintaras Rinkevičius, tik pačioje pabaigoje pasikvietė teatras į „Eugenijaus Onegino“ pastatymą. Vaikinas iš niekur – nieko nereikia sakyti: išsuktas, blizgus, visiems įdomu, kaip jis atrodys toje operos scenoje. Lyg operos solistas, bet ne iki galo, nesupranta, kurioje klasifikacijoje turėčiau būti.

– Tavo flirtas su televizija gerokai pakišo koją toje klasikinėje karjeroje.

– Taip. Net sakyčiau 50 su 50. Iki profesionalios operos scenos būtų reikėję labai ilgai eiti. Buvo toks šiltnamio efektas. Turbūt ir teatras pirmą kartą pasiryžo ažiotažui, kai išsuktas, visiems matomas, žinomas veidas atėjo į teatrą.

– Žino tie žmonės, kurie nežino, kas yra opera.

– Taip – ir aš juos atsivežiau į profesionalią sceną.

Visas pokalbis – spalio 12 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Merūnas Vitulskis: dėl mamos netekties tapau tuo, kuo dabar esu
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt