Veidai

2021.10.15 08:16

Karčias pandemijos pasekmes pajutęs Dainius Kazlauskas: viską galima išbūti ir išgyventi, kai šeimoje santykiai tvirti

Eimantė Juršėnaitė, LRT.lt2021.10.15 08:16

„Apie laiką negalvodavau, nes dėl darbų tam neturėjau laiko, o šįkart galėjau papurenti ateities ir prisiminimų lauką, apmąstyti gyvenimo prasmę, nuveiktus darbus. Ir pajutau tai, ko paprastai nepajausdavau, – savo amžių“, – prisimindamas vasarą minėtą jubiliejų portalui LRT.lt sakė aktorius ir režisierius Dainius Kazlauskas. Pandemija paveikė ir jį, tad, norėdamas naujų įspūdžių, jis pirmąkart pasirodė televizijos projekte.

– Turbūt dar jaučiate tą saldų pergalės skonį – būtent jūs pirmąjį spalio sekmadienį tapote televizijos projekto „Maestro“ nugalėtoju. Pirmojoje laidoje sakėte: „Konkurentų, jaučiu, neturėsiu – per daug gražus. Be to, žmona sakė, kad jei nelaimėsiu, namo galiu negrįžti. Taigi kitos išeities neturiu.“ Prisijuokavote...

– Pokštavau, nes į projektą ir ėjau kaip į savotišką pokštą. Juk per trumpą laiką tapti dirigentu – neįmanoma. Tačiau įsibėgėjant projektui viskas pakrypo kita linkme – užsidegė noras pasikapstyti giliau, iš projekto ką nors išsinešti, suprasti, patirti. Džiugu, kad viskas baigėsi taip sėkmingai. Dabar galiu nebent pajuokauti, kad grožis nugalėjo. (Juokiasi.)

Maestro III laida. Dainius Kazlauskas ir Eugeno Doga valsas iš filmo „Mano meilus švelnus žvėris“

– Nors iš pradžių juokavote, finale graudinotės pats ir graudinote kitus...

– Turbūt įtampa padarė savo. Buvau uolus ir atsakingas mokinys, tikrai neblogai pasiruošęs finale diriguoti ištrauką iš Beethoveno Penktosios simfonijos, tačiau dėl įtampos lygioje vietoje padariau porą grubių klaidų. Tai paveikė.

Diriguodamas antrą kūrinį, ryžausi papasakoti istoriją ir vesti orkestrą taip, kad kūrinys nuskambėtų, kaip, mano akimis, jis turėtų skambėti. Tai buvo slidus pasirinkimas, tačiau man pavyko. Turbūt todėl emocijos ir prasiveržė. Iš tiesų kelias nebuvo lengvas – sudėtinga per tokį trumpą laiką apčiuopti pagrindus to, kas įgyjama per ilgus darbo ir repeticijų metus. Galiausiai nepamirškime ir prigimtinių dalykų, tokių kaip muzikalumas, talentas, pojūtis, žinios, patirtis ir t. t.

Mūsų profesija yra labai nesaugi – čia užkoduota kova už būvį.

– Esate sakęs, kad pasiūlymams, kurie nesudomina ar neatrodo prasmingi, jau seniai esate išmokęs pasakyti „ne“. Kodėl šįkart sutikote dalyvauti – smalsumas, dėl karantino atsiradęs saviraiškos trūkumas, kas nors kita?

– Turbūt viskas po truputį. Tai pirmasis mano projektas televizijoje – anksčiau pasiūlymų sulaukdavau, tačiau jiems neturėdavau laiko. Dabar turėjau pusantrų metų karantino, jis mus, menininkus, psichologiškai kaip reikiant papurtė ir nuleido ant žemės.

Savo išskirtinumu patraukė ir pats projektas, be to, kaip ir sakiau, tikėjausi, kad projekte smagiai praleisiu laiką su šauniais žmonėmis ir gražia muzika. Galiausiai atvedė ir smalsumas, juolab kad seniai ko nors naujo besimokiau. Dirigavimas – sritis, kurioje jokios patirties neturėjau. Man tai – nepaliesta, kitokia žemė.

Nors, rodos, aktorystė, šokis ar muzika – meno sritys, dirigavimas – visiškai kita kalba, jos projekte ir mokėmės. Galbūt rišliai istorijos dar negalėtume papasakoti, tačiau prisistatyti jau tikrai išmokome.

Galiausiai turėjau ir asmeninių paskatų – nors esu aktorius, prieš 15 metų vaidinti pradėjau mažiau, daugiausia dirbu kaip režisierius, o režisierius paprastai nėra taip matomas viešumoje, kaip aktorius. Tai buvo proga apie save priminti... Vis tik nesu kūrybinių šaknų giliai suleidęs Lietuvoje, nes daug laiko praleidžiu dirbdamas svetur.

Viską galima iškentėti, ištverti, išbūti ar pralaukti, kai šeimoje santykiai yra tvirti ir patvarūs.

– Pandemija sukaustė pasaulį ir parodė, kaip viskas trapu – vieną dieną salėse pilna žiūrovų, kitą dieną jos ištuštėjusios, nebelieka pajamų, o mes juk dažnai, atrodo, savo saugumą ir matuojame pinigais.

– Mūsų profesija yra labai nesaugi – čia užkoduota kova už būvį. Tai nėra nei gerai, nei blogai, tiesiog taip yra. Dar prieš porą metų visi gyvenome ganėtinai patogiai ir jautėmės apsaugoti. Tačiau tikriausiai dar labiau smogė suvokimas, kad menininko profesija – dalis pramogos.

Tik sotus ir saugiai besijaučiantis žmogus renkasi tave – mėgaujasi intelektualesne pramoga, eina į teatrą, į koncertą. Renkasi tada, kai gali sau tai leisti. Tačiau pandemijos akivaizdoje visiems svarbiausia duona ir saugumas, o tie, kurie duoną valgo iš meno, nesame išgyventi būtinų dalykų sąraše. Teoriniame lygmenyje turbūt visi tai suvokėme, tačiau pandemija leido tai pajausti realybėje ir labai aiškiai.

Net kai birželio mėnesį karantinas buvo sušvelnintas, teatro žmonėms didelės paspirties nebuvo – juk teatro sezonas prasideda ne vasarą, o rudenį. Galų gale jam reikia pradėti ruoštis prieš metus, prieš tiek laiko aktorius sužino, ar turės darbo. Belieka pavieniai trumpalaikiai darbeliai... Ir nežinia, kiek tokia situacija dar tęsis. Kol kas nematyti tos šviesos, ji kažkur toli horizonte.

Didžiulis pavojus dar ir tai, kad kai įpranti gyventi be to, be ko, rodos, negali gyventi, ateityje to gali ir nebereikėti. Jei pradėsi ieškoti kitų pragyvenimo būdų, nersi į kitą profesinę sritį, sugrįžti yra labai sunku. Juolab kad lydi mintys, ar tikrai reikia grįžti, nes juk galima gyventi ir kitaip. Galbūt be meno, be teatro, be noro save realizuoti... Laikaisi, kol įsivaizduoji, kad be savo profesijos gyventi negali, tačiau tai laikina. Vis tiek gali ateiti laikas, kai teks kažką daryti ir priimti sprendimus.

Viskam didelė žala padaryta – kalbu ne vien apie buitinius dalykus, apie šeimas, vaikus, paimtas paskolas. Kaip išlaikyti psichologinę pusiausvyrą, sveikatą? Savotiška patirtis. Nors sako, kad kiekviena patirtis praturtina, tokių patirčių nenoriu.

Maestro IV laida. Dainius Kazlauskas ir Jazzu „Rudens naktis sustojo“

– Vis tik kai kurie ir pandemijos akivaizdoje bandė ieškoti šviesiųjų pusių...

– Nieko gero čia nėra, jei teigčiau kitaip, būtų melas, didžiulis melas. Jei virusas būtų geras ir vienintelis jo simptomas būtų padidėjęs laimės koeficientas, galbūt ir galėtume kalbėti apie šviesiąsias puses, tačiau liga, karantinas, baimė... Kas čia šviesaus?

Smogė suvokimas, kad menininko profesija – dalis pramogos.

– Nors menininko profesija nepastovi ir nenuspėjama, kaip pats sakėte, tai ir nuolatinė kova už būvį, jūsų gyvenime tvirta atsvara jau porą dešimtmečių yra šeima. Sakoma, kad kai namuose viskas gerai, kitos gyvenimo audros ne tokios baisios.

– Pas mus namuose visada buvo labai gera atmosfera, mes visada esame vienas kitam reikalingi. Ir per karantiną pasikeitė tik tai, kad niekur negalėjome išeiti, turėjome pakeisti savo gyvenimo įpročius. O ta gera atmosfera išliko. Sutinku, kad viską galima iškentėti, ištverti, išbūti ar pralaukti, kai šeimoje santykiai yra tvirti ir patvarūs.

– Patvarūs santykiai – didelis menas?

– Gal ne menas, o darbas. Sunkus darbas. Tačiau jei nori gero rezultato, kodėl jo nenudirbus. Kai myli žmogų – viskas paprasčiau, nėra žodžio „mano“, nėra kitiems deleguojamų pareigų ir išskaičiavimo. Net ir vaikai, kurių susilauki, yra labai reikalingi. Tada net ir ne per pandemiją randi jiems laiko. Tada nemanai, kad yra didvyriškumas per karantiną uždarytam vaizduoti, kad šviesioji karantino pusė – laikas su vaikais.

Pusantrų metų karantino mus, menininkus, psichologiškai kaip reikiant papurtė ir nuleido ant žemės.

– Beje, vasarą paminėjote 50-ąjį gimtadienį. Dažnai jubiliejus labiau sureikšminame ir pasitinkame su giliais apmąstymais. Kaip buvo jums?

– Gimtadienių nesureikšminu, ta diena man niekada neatrodė ypatinga, ir nors bandžiau suprasti, kodėl, niekaip nesurandu priežasties. 50-mečio jubiliejaus, kaip ir kitų savo gimtadienių, nešvenčiau, tačiau jis mane palietė... Galbūt tai susiję su pandemija, dėl jos tekusiu psichologiniu krūviu, savęs pamatymu darbo, profesijos kontekste ir pan.

Anksčiau apie laiką negalvodavau, nes dėl darbų tam neturėjau laiko, o šįkart galėjau papurenti ateities ir prisiminimų lauką, apmąstyti gyvenimo prasmę, nuveiktus darbus, kiek nueita, kiek dar likę... Ir pajutau tai, ko paprastai nepajausdavau, – savo amžių. Pajutau, kad man – 50. Viena vertus, džiugu, kad tiek nugyvenau – turėjau bičiulių ir pažįstamų, kurie tokio amžiaus nesulaukė, tačiau šis jubiliejus, atvirai pasakius, nedžiugina.

Maestro II laida. Dainius Kazlauskas ir Johanno Strausso „Trik-Trak“ polka
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt