Veidai

2021.10.09 09:58

Griežtąją save šalia mylimojo pamiršusi Nijolė Narmontaitė: man nebereikia tos vyriškosios pusės

Nomeda Marčėnaitė, „Kur važiuojam?“, LRT.lt2021.10.09 09:58

Šalia atsiradus tikram vyrui aktorė Nijolė Narmontaitė pasakoja pasijutusi labai moteriška. „Nebenoriu tos savo jėgos. Pasirodo, man visiškai jos ir nereikėjo“, – LRT.lt pokalbių laidoje „Kur važiuojam?“ teigia pašnekovė. Moters gyvenimas – it zebro kailis, tačiau N. Narmontaitė juodosiose jo pusėse neužsibūna. Gyvenimas vis tiek gražus ir jis eina pirmyn, sako ji.

Jau nuo 5 klasės ji koncertavo su Rolandu Paksu ir kitais, o namo grįždavo milicijos automobilyje, tuo labai stebindama visus kaimynus, savo pašnekovės pristatymą pradeda LRT.lt pokalbių laidos „Kur važiuojam?“ vedėja Nomeda Marčėnaitė. Anot jos, N. Narmontaitė ropšdavosi į medžius ir ten kukuodavo, eidama gatve paduodavo visiems praeiviams ranką ir pasisveikindavo, apsimetinėjo autobuso kontroliere ir tikrino nieko neįtariančių keleivių bilietus. O viskas tik dėl to, kad įstotų į savo išsvajotą aktorinį. N. Marčėnaitė pasikvietė aktorę N. Narmontaitę sėsti į savo automobilį ir pasivažinėti.

– <...> Aš dirbu nuo 14 metų. Buvau ir dispečerė, ir sekretorė, esu dirbusi ir sandėlyje, kuriame išduodavau visokias detales. Buvau aukšta, tai būdavo lengva pasiekti lentynas. Dirbu nuo 14 metų – tuomet buvo galima, ypač vasaros laikotarpiu, kai nereikėdavo eiti į mokyklą. Tad kažkaip Vilniaus tuo metu neįsimylėjau.

Šalia – tikrai tikras, labai vyriškas vyras. Man nebereikia tos vyriškosios pusės, aš šalia jo jaučiuosi labai minkšta, moteriška, visiškai nebenoriu tos savo jėgos. Pasirodo, man visiškai jos ir nereikėjo.

Kur važiuojam? Nijolė Narmontaitė apie jaunystės nuotykius: namo grįždavau milicijos automobilyje

Buvome labai dideli darboholikai. Mūsų dėstytoja buvo tokia darboholikė... Ir mus visus taip versdavo daryti, ir mokė tą daryti, sakydavo, kad tai mums gyvenime pravers. Toks buvo laikotarpis, o dabar atvirkščiai: dabar man kiekvienas kampelis Vilniuje įdomus, noriu jį išieškoti, išskanauti kiekvieną gatvelę. Net su Pauliumi kviečiamės istorija pasikausčiusius žmones, kad jie pervestų per kokias gatves, papasakotų daugiau istorijos, iš kur čia viskas, kur mes čia gyvename.

– O kur tu esi namie? Yra žmonių, kurie labai prisiriša prie vietos.

– Aš labai prisirišu. Iš miestų man vis dėlto artimiausi Telšiai. Ten ir kapai, tėvai, brolis palaidotas, labai artimi draugai, mokyklos auklėtoja...

– Nuo kokio amžiaus tu pradėjai koncertuoti?

– Nuo 5 klasės. Grupių turėjau keletą, bet su viena iš jų važiuodavome groti šokiuose. Dažniausiai – į kaimus penktadienį, šeštadienį, sekmadienį. Mūsų rėmėjai buvo milicija. Kaip jie mus remdavo? Jie tiesiog atsiųsdavo vadinamąjį varanoką, tą mašiną, sukraudavo mūsų aparatūrą, atveždavo į tą kaimą, kuriame bus šokiai, mus visus iškratydavo. Atgrodavome ir laukdavome, kol milicija baigs gaudyti vagis ir chuliganus, atvažiuos mūsų paimti.

Dažniausiai tai būdavo jau visai paryčiais, nes ir šokiai trukdavo iki 4 nakties. Būdavo, ir 6 valandą parveža į namus, mus iškrato.

– Man tame juokingiausia tai, kad tu grojai su Rolandu Paksu, o namo grįždavai su varanoku. <...> Kartais žmonės sako: tėčio dukrytė, mamos sūnelis... Kas buvai tu?

– Aš buvau tėčio vaikas. Visiškai. Nors paskui gyvenime viskas susidėliojo taip, kad tai apsivertė aukštyn kojomis [vos aktorei N. Narmontaitei baigus konservatoriją, ją pasiekė liūdna žinia, kad jos tėtis žuvo, – LRT.lt], geriausiomis draugėmis tapome su mama, vaikystėje buvo tėtis – dėl visų klausimų tardavausi tik su juo.

– Ar tiesa, kad jis mokėjo ir megzti, ir siūti, ir gaminti, ir groti?

– Taip, buvo visapusiškas žmogus. Jis išardydavo pirktines kelnes, kurios susidėvėdavo, o, kaip žinia, naujų nebūdavo galima taip lengvai nusipirkti. Išardęs pasisiūdavo puikiausias kelnes, kaip sakydavo: ar ne fabričnos? Būdavo kaip nupirktos parduotuvėje. Puikiausiai siuvo siuvimo mašina, mane išmokė megzti, siuvinėti.

– O iš ko buvo padarytas tavo žalsvasis sijonas?

– Nepaprastai laukiau, kol susidėvės tos jo kelnės, – mama gi neleis jų karpyti. Kad man sijono reikia, tai tėčio gerų ansamblio kelnių nekarpys. Tėtis, būdamas draugelis ir žinodamas, kaip aš laukiu to sijono, su cigarete pradegino jose skylę ir rodė mamai, kad tai jau brokas, vis tiek tų kelnių nešioti negali. Man iš tų kelnių buvo pasiūtas sijonėlis – pats gražiausias pasaulyje.

Mano gyvenime yra buvę visko kaip zebro kailyje – ir juodos, ir baltos, bet aš tų juodųjų pusių tiesiog nefiksuoju. Per trumpas gyvenimas, kad tame užsibūčiau. Gyvenimas vis tiek gražus ir jis eina pirmyn.

– Nežinau, ar ten buvo sijono premjera, ar tu tiesiog juo pasipuošei, kai ėjai į kino peržiūrą. Papasakok, kur vyko tos kino peržiūros. Dar kartelį ir dar kartelį skaičiau apie tai tavo knygoje.

– Neįtikėtina, ar ne? Į Telšius atvažiuodavo traukinys ir galiniame vagone būdavo įrengta kino salė, sustatyti suoliukai. Mes bėgdavome į tą kiną susižinoję, koks bus kinas. Visas kiemas rėkdavo, langai atidaryti, šaukdavo: ką tu rengsies?

Prie to vagono laiptelių būdavo pastatytas fikusas, kad atrodytų prabangiau. Kartais net kilimėlį paklodavo. Eidavome kaip į „Oskarų“ apdovanojimus. Ir visą laiką leisdavo plokštelę – atsimenu, tą pačią per tą pačią melodiją. Tą melodiją išmokau groti akordeonu, važiuodavau į dainų šventes ir visą laiką dėdavau tą numerį. Kaip visiems patikdavo...

– Nuo kokio amžiaus tavo gyvenime prasidėjo muzika?

– Lankiau muzikos mokyklą, fortepijono klasę.

– Bet tavo fortepijono pradžia buvo ant išpaišytos klaviatūros.

– Taip, neturėjome galimybių nusipirkti pianino. Tėtis nepaprastai taupė, daug laiko dėjo ir dėjo tuos pinigėlius, kad galėtų nupirkti man tą pianiną. Bet atvirai pasakius man buvo lengviau groti ant tos pieštinės klaviatūros. Tėtis padarė absoliučiai identišką klaviatūrą kaip pianino. Būdavo labai patogu mokytis, nes nei aš ten grodavau, nei ką... Mama iš kito kambario: „A gruoji?“ – „Gruoju, gruoju...“

– Buvo ir spektaklių ant sūpynių. Kaip ant sūpynių rodyti spektaklius?

– Reikia įsivaizduoti, kad scenos pakylos neturime, o esame matę, kad spektakliai vyksta ant pakylos. Yra tos sūpynės, centre atsistojęs jautiesi kaip scenoje. Būdavo didelė garbė užlipti. Nuo pat vaikystės, mažiausių metų, kai tik išmokau kalbėti, tai ir veržiausi į sceną.

– <...> Dabar esi nuostabi šeimininkė, elegantiška garbanė blondinė. Žinai, matau tave iki Pauliaus ir po Pauliaus. Tą tavo vidinį virsmą irgi matau. Tai ta pati charizmatiška Nijolė, bet ji yra tiesiog kitos natos.

– Aš buvau ir vyras, ir moteris viename – tokia kareivė: odiniai ploščiai, apsiaustai iki žemės, platus žingsnis, skrybėlės... Išaugau iš šito.

– Bet išaugai sulig Pauliumi. Kas atsitiko?

– Atsitiko tai, kad šalia – tikrai tikras, labai vyriškas vyras. Man nebereikia tos vyriškosios pusės, aš šalia jo jaučiuosi labai minkšta, moteriška, visiškai nebenoriu tos savo jėgos. Pasirodo, man visiškai jos ir nereikėjo. Net džiaugiuosi, kad galiu būti tokia, kokia esu.

Nors galėčiau pasakyti... Visi sako: kaip tau lengva, nuolat švyti, juokiesi, kaip tau sekasi... Galėčiau atsakyti šitaip: nuėjau pas psichologą, papasakojau apie savo gyvenimą, tai psichologas tiek verkė, kad vos nuraminau. Iš tikrųjų mano gyvenime yra buvę visko kaip zebro kailyje – ir juodos, ir baltos, bet aš stengiuosi išsivalyti, tų juodųjų pusių tiesiog nefiksuoju. Per trumpas gyvenimas, kad tame užsibūčiau. Gyvenimas vis tiek gražus ir jis eina pirmyn.

Visas pokalbis – spalio 5 d. laidos „Kur važiuojam?“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Kur važiuojam? Nijolė Narmontaitė apie jaunystės nuotykius: namo grįždavau milicijos automobilyje
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt