Veidai

2021.10.09 16:32

Ir moteris, ir vyrus žavėjusio Freddie Mercury kita pusė: gėda dėl šypsenos, skrydžių baimė, pirkimo manija

knygos ištrauka
Leidykla „Briedis“, LRT.lt2021.10.09 16:32

Leidykla „Briedis“ pristato Ernesto Assantės knygą apie muzikos legendą „Freddis Mercuris. Legendinis balsas“. Šį lapkritį bus minimos 30-osios garsiojo atlikėjo mirties metinės. „Būtų taip nuobodu gyventi sulaukus septyniasdešimt. Nugyvenau visapusišką gyvenimą, tad jeigu tektų rytoj mirti, man būtų nusispjaut“, – taip glaustai savo gyvenimą Freddis Mercuris įvertino 1987-aisiais.

O vos po ketverių metų mirė, tapęs legenda, užsitarnavęs vietą Rokenrolo šlovės muziejuje ir taip užbaigęs nepaprastą dainininko bei grupės „Queen“ lyderio karjerą. Būtent per savo karjerą jis patyrė iš įvairių epizodų sudarytą nuotykį, prasidėjusį ypatingos suirutės, roko aukso amžiaus, akimirką, kai po skausmingo „The Beatles“ išsiskirstymo muzikos sceną buvo okupavę tokie atlikėjai ir grupės kaip „Pink Floyd“, „Led Zeppelin“, Johnas Lennonas, „Crosby, Stills, Nash & Young“, pažangusis Davidas Bowie ir Stevio Wonderio juodaodžių muzika, – trumpai tariant, aštuntojo dešimtmečio pradžios roko ir soulo žanrų renesanso įkarštyje.

Pirmiausia jis kaip atlikėjas pristatė savo ekscentrišką genialumą ir kartu su kitais scenoje pateikė glamūrinę, šokiruojančią pramogą bei saujelę itin melodingų hitų, kuriais sugebėjo išjudinti net ir sentimentalesnę auditorijos dalį.

Galiausiai šalia tokio dekadentiško bon vivano kaip Mercuris, kuris mėgo baletą ir klasikinę muziką, stojo trys supergalingi rokeriai: Brianas May`us, Johnas Deaconas ir Rogeris Tayloras. Šie keturi vyrai suformavo kūrybinį derinį, kuris pasirodė esąs išties sprogdinantis. Skirtingi „Queen“ nariai susivienijo tam, kad peržengtų žanrų ir stilių, tendencijų ir epochų ribas.

Grupės, susibūrusios 1970-ųjų balandį, kelias į šlovę buvo ilgas ir vingiuotas – jų sėkme ilgą laiką netikėjo nei sudaryti sutartis viena po kitos atsisakiusios įrašų studijos, nei menkinančias apžvalgas apie grupės pasirodymus spausdinusi žiniasklaida. Visgi pamažu ketveriukė pradėjo skintis kelią į šlovę. Savo darbu ir užsispyrimu jie vijosi garsiausius to meto atlikėjus, o vėliau augančiu populiarumu ne vieną ir pralenkė. Pačiu įspūdingiausiu grupės pasirodymu neretai išskiriamas „Live Aid“ paramos koncertas. Skaičiuojama, kad per palydovinę televiziją jį stebėjo kone 2 milijardai žiūrovų.

Freddžio Mercurio istorija vienija roko, šokių, glamroko, klasikinę muziką ir operą bei balades, o visam tam gyvybės suteikia jo polinkis į didybę ir energingumą, sensacingas troškimas groti „su publika“, o ne „publikai“ – tai aiškiai matėsi jo koncertuose. Mercurio muzikinę patirtį sudaro 8-ojo dešimtmečio skambesys ir 9-ojo dešimtmečio ritmai, siekis nustebinti ir paliesti klausytojų širdis, kaip ir legendinės, nepamirštamos dainos bei ritminės figūros.

Asmeniškai Freddį Mercurį pažinoję žmonės negalėjo atsistebėti jo dvilypimu. Gyvenime jis buvo kuklus, į nuošalę atsitraukti linkęs ir net naivus. Freddis visą gyvenimą jautė skrydžio baimę, nenoriai bendravo su žiniasklaida ir ypač skrupulingai tikrino visas nuotraukas, kuriose atsidurdavo jo veidas, mat gėdijosi savo šypsenos. Freddis turėjo keturis papildomus dantis, tačiau niekada taip ir nesutiko jų pašalinti, nes buvo įsitikinęs, kad tai pakenks jo balsui.

Visgi vos įžengęs į sceną jis tapdavo absoliučiai kitu žmogumi – energingu, nesustabdomu, net arogantišku. Vėliau ne sykį yra pripažinęs, jog scenoje tarsi persikūnydavo.

Tiesa, Freddžiui pradėjus mėgautis visais gyvenimo teikiamais malonumais, dvi jo pusės ėmė ryškėti ir realiame gyvenime. Naivųjį jo pradą pradėjo temdyti tamsioji pusė – įgimtą kuklumą vis dažniau keitė arogancija, drovumą – atviras paleistuvavimas. Minios vyrų ir moterų lankėsi ne tik vakarėliuose jo svetainėje, bet ir miegamajame. Ėmė ryškėti Freddžio pirkimo ir didybės manija – jis į namus tempė už milžiniškas sumas įsigytus pompastiškus pirkinius.

Tik stojęs akistaton su klastinga liga – AIDS – Freddis nurimo. Ilgainiui atlikėjas visai pasitraukė į nuošalę – nenorėjo, kad kiti matytų jį nusilpusį, smarkiai sulysusį, bejėgį. Paskutinį – 45-ąjį – gimtadienį Freddis atšventė tyliai, taikstydamasis su mintimi, kad jo gyvenimas eina į pabaigą...

Šioje biografinėje knygoje perteikiama neįtikėtina atlikėjo sėkmės, nuosmukio ir atgimimo istorija, iki pat pabaigos susijusi su „Queen“ – grupe, kuri valdė roko ir popmuzikos sceną.

Knygos ištrauka:

Tuo metu Freddis Ilingo menų kolegijoje artimai susidraugavo su klasės draugu Timu Staffellu. Šis taip pat buvo dainininkas ir grojo bosine gitara roko grupėje „1984“, kuriai pavykdavo susirasti įvairios veiklos – jie netgi tapo palaikomaisiais atlikėjais per Jimi Hendrixo koncertą Imperatoriškajame koledže – ir kurioje taip pat grojo Brianas May‘us, irgi iš Felthamo kilęs dėl astrofizikos pakvaišęs gitaristas.

Kai „1984“ iširo, May`us ir Staffellas įkūrė naują grupę „Smile“, kurioje prie jų prisijungė būgnininkas Rogeris Meddowsas-Tayloras. Freddis Bulsara, likęs be grupės, ne tik pradėjo sekti „Smile“, bet netgi persikraustė į namą Ferry Road gatvėje Barnese, kuriame kartu gyveno Timas, Rogeris ir Brianas. Be to, jis nuolat mėgino įtikinti savo draugą Staffellą leisti jam tapti antruoju grupės vokalistu. Jis dažnai lankydavosi grupės repeticijose ir ėjo į jos koncertus, taip susidraugavo su visais nariais, ypač su Rogeriu Tayloru. Norėdami sukrapštyti šiek tiek pinigų, jiedu Kensington Market rajone atidarė kioską, kur pardavinėjo ne tik dėvėtus drabužius, bet ir Freddžio sukurtus „kostiumus“ bei piešinius.

Kadangi nė vienas iš jų neturėjo pašaukimo verslui, netrukus kioską teko uždaryti. Jaunieji vyrukai pradėjo dirbti kito Kensington Market kiosko savininkui Alanui Mairui, pas kurį neretai apsipirkdavo roko žvaigždės, ieškančios „kietos“ avalynės ar batų, ypač visokių blizgių aukštakulnių, tinkamų naujajai glamroko scenai.

Tarp jo klientų buvo ir Davidas Bowie – neseniai sulaukęs sėkmės su daina „Space Oddity“, – kuris ten pirmąkart ir susitiko su Freddžiu. Mairas jaunajam Bowie padovanojo porą batų, o Freddis juos jam padavė. Jau tuomet būdamas šio atlikėjo gerbėjas Freddis pasakė jam, kad lankėsi jo koncerte, ir pasiteiravo, ar negalėtų jam kuo nors pagelbėti dėl koncerto, kurį Bowie planavo surengti Ilingo menų kolegijoje.

Bowie šis vaikinas patiko, todėl paprašė jo padėti parengti sceną. Ir Freddis sutiko. Taip prasidėjo istorija, kuri po kelių dešimčių metų pasibaigė įrašų studijoje. Tačiau Bowie nebuvo didžiausias Freddžio dievaitis. Roko žvaigždė, kurią Freddis garbino labiau už bet kurią kitą – nuo tų laikų, kai 1967-aisiais debiutavo Londone, – buvo Jimi Hendrixas.

Freddis mėgo jo muziką, bet dar labiau dievino jo elgesį scenoje, kūrybiškumo, meniškumo ir pramogų derinimą bei kaip visiškai publiką pakerėti gebančio atlikėjo talentą. Dauguma Freddžio piešinių, kuriuos jis pardavinėjo tame Kensington Market kioske, iš tiesų buvo Hendrixo portretai. Už gautus pinigus jis nusipirko pirmąją gitarą – naudotą instrumentą, kuriuo, kaip ir savo mėgstamuoju pianinu, sukūrė pirmąsias dainas. O „Smile“ tuo tarpu mėgavosi sėkme, tapusi apšildomąja grupe daugybės įžymių grupių koncertuose: nuo „Pink Floyd“ iki „T-Rex“, nuo „Yes“ iki „Family“, netgi su Joe Cockeriu ir grupe „Free“ dalyvavo labdaros renginyje „Royal Albert Hall“ koncertų salėje.

Viskas klojosi kaip iš pypkės, grupei netgi pavyko pasirašyti kontraktą su „Mercury Records“ dėl singlo ir EP išleidimo. Nors jie ir įrašė kelias dainas, deja, nė viena iš jų nebuvo išleista. Nusivylęs Staffellas paliko grupę. O „Mercury“ atstovai, nežinodami, ką daryti su muzikos grupe be pagrindinio vokalisto, atsiėmė savo pasiūlymą. 1970-ųjų kovą „Smile“ iširo. Galbūt roko muzikos istorijoje tai tebuvo nereikšminga netektis, bet Freddžio Bulsaros gyvenime tai tapo esminiu įvykiu, nes Brianas May`us ir Rogeris Tayloras netikėtai atsikratė bet kokių turėtų įsipareigojimų.

Taip buvo nuklotas kelias naujai grupei įkurti. Brianas May`us ir Rogeris Tayloras norėjo ir toliau groti, o Freddis Bulsara troško vien dainuoti. Šių trijų vyrukų draugystė, žinoma, privedė juos prie logiškiausios išvados: reikėjo pasitelkti savo stipriąsias puses ir įkurti grupę. Tačiau nuo ko pradėti? Aišku, nuo pavadinimo. Jie pasirinko Freddžio pasiūlytą „Queen“, o ne „The Grand Dance“ arba „Rich Kids“.

Buvo šiokių tokių dvejonių, bet galiausiai visi sutarė dėl naujosios grupės pavadinimo. „Queen“ buvo trumpas, paprastas ir lengvai įsimenamas, – aiškino Freddis. – Be to, jame slypėjo ir tai, kokie norėjome būti – didingi ir karališki. Glamūras buvo mūsų dalis, tad norėjome būti tikri puošeivos. Tai galingas pavadinimas, labai universalus ir taiklus. Jis turėjo puikaus vizualinio potencialo ir galėjo būti labai įvairiai interpretuojamas. Na, aš, aišku, žinojau, kad tai taip pat žargoninis žodis homoseksualams apibūdinti, tačiau tai tik viena iš daugybės šio žodžio reikšmių...“

Nuo 1970-ųjų vidurio trys „karalienės“ (angl. „Queens“) pradėjo darbuotis su pirmuoju boso gitaristu Mike`u Crose`u, kurį vėliau pakeitė Barris Mitchellas. Savo repertuare turėdami kelis „Smile“ ir „Ibex“ kūrinius, jie grojo visur, kur tik galėjo, ir taip bandė ištobulinti ne tik savo dainas, bet ir pasirodymus. Freddis išmėgino įvairius kostiumus. Jie visi rėžė akį, tačiau iš tikrųjų jiems reikėjo kitko – naujų muzikos kūrinių, todėl prasidėjo kūrybinis procesas. Freddis ir Rogeris persikėlė į naują butą Shepherd`s Bush rajone, kuriame rado seną, bet vis dar tinkamą groti pianiną. Būtent prie jo sėdėdamas F reddis ir parašė pirmąsias „Queen“ dainas.

Viena jų buvo „My Fairy King“ – toks sudėtingas kūrinys, kad grupė taip niekada jo gyvai ir nesugrojo. Tai buvo ir pirmoji svarbi Freddžio muzikinio talento bei gebėjimo kurti fantastiškus tekstus sintezė. Parašyti šią dainą jį įkvėpė Roberto Browningo „The Pied Piper of Hamelin“. Kurdamas ją Freddis daug dėmesio skyrė žodžiams, derindamas asmeninius dalykus – ypač nuorodas į savo motiną – su pasakų vaizdiniais: žirgais su erelio sparnais bei šunimis, kurie lėkė greičiau už elnią. Šioje dainoje atsivertų dar gilesnė prasmė, jei įsiklausytume į Briano May`aus žodžius, – daugelyje interviu jis aiškino, kad paskutiniame posmelyje minima „Motina Merkurija“ (angl. „Mother Mercury“) ir paskatino dainininką pasikeisti pavardę, galutinai palikti praeityje Farrokhą Bulsarą ir visam laikui tapti Freddžiu Mercuriu.

Tai buvo nuoroda ne tik į jo motiną, bet ir į dievą Merkurijų, sparnuotą pasiuntinį, nešantį svajones. O Timas Staffellas kiek mažiau poetiškai prisimena, kad Freddis slapyvardžiu Mercuris naudojosi dar nuo koledžo laikų, nes tai buvo jo kylantysis astrologinis ženklas. Nuostabu tai, kad Mercurio, May`aus, Tayloro ir Deacono grupė nebuvo panaši į jokias kitas: ją sudarė keturi išsilavinę vaikinai, kai kurie jų vis dar studijavo universitete ir siekė bakalauro ar mokslų daktaro laipsnio. Tai nebuvo tiesiog grupė dykinėtojų, čiupusių instrumentus tik tam, kad išvengtų poreikio dirbti. Jie buvo kompetentingi bei motyvuoti ir tikėjo, jog kurti muziką – tai ne tik gražu bei smagu, bet ir būtina.

Trumpai tariant, tai buvo „susikultūrinusi“ grupė, prie kurios bendro bagažo kiekvienas prisidėjo savo kultūra. Jų nuotykio pradžioje dėl šio bagažo jie galėjo pasirodyti šiek tiek išpuikę, ir galbūt giliai viduje jie tokie ir buvo, nes juos labiau domino ne sekti mados tendencijas, bet koncentruotis į save, savo potencialą ir talentus.

Kaip sakė Mercuris: „Mes norėjome būti grupė, skirta ne kiekvienam, o tiems keliems išrinktiesiems, kurie nuoširdžiai supranta, ką mes darome.“ Reikia patikslinti, kad nė vienas iš jų per daug ne troško mokytis (išskyrus May‘ų, kuris po daugelio metų visgi tapo astrofizikos mokslų daktaru), nė vienas nenorėjo dirbti įprasto darbo nuo 9 iki 17 v al. – netgi Mercuris, kuris iš jų ketverto buvo turbūt mažiausiai intelektualus, bet vienintelis, turintis menų diplomą. Visgi po to, kai į grupę atėjo Deaconas ir „Queen“ komanda buvo galutinai suformuota, jie nusprendė mesti studijas ir visiškai atsiduoti muzikai.

Freddžio gyvenimas pasisuko norima linkme – ne tik kalbant apie meninius ir muzikinius reikalus, kurie pagaliau ėmė klostytis stabiliai, bet ir apie asmeninius. Praėjusiais metais Briano dėka jis susipažino su viena mergina – Mary Austin. Juodu siejo stipri artima draugystė. Mary buvo išvaizdi, liekna ir puikiai jautėsi Londone septintojo dešimtmečio pabaigoje. Persmelkta to laikotarpio jaunimo kultūros, ji turėjo stiprų stiliaus bei mados pojūtį ir dirbo bene madingiausioje Anglijos sostinės drabužių parduotuvėje „Biba“.

Freddis, vos tik pamatęs ją su Brianu, buvo akimirksniu apžavėtas, tad pareikalavo, kad draugas supažindintų su ja, ir išsyk ėmė jai pirštis. Iš pradžių Mary to nė nesuprato ir pamanė, jog Freddį domina viena iš jos draugių, tačiau jų santykiai darėsi vis rimtesni ir netrukus tapo bemaž neįmanoma vieno nuo kito atskirti. Kitaip nei kitus žmones iki jos, Freddis puikiai perprato Mary. Su ja jis jautėsi laisvas, neturėjo poreikio apsimetinėti kažkuo kitu, galėjo būti savimi.

Ji palietė jo sielą ir, svarbiausia, Freddžio viduje įžvelgė tai, ko jis pats niekaip negalėjo pamatyti. Drovūs ir uždari, tačiau tuo pat metu ir gyvybės kupini svajotojai, jiedu vienas kitam virto lyg atspindžiais veidrodyje. Galiausiai Mary pasidavė Freddžio atkaklumui: jie susižadėjo ir persikėlė į nedidelį butą Victoria Road gatvėje Kensingtone. Mary – tai ta meilė, kurios Freddis taip ilgai ieškojo ir pagaliau surado.

Tiesą sakant, pirmuosius dvejus „Queen“ egzistavimo metus neįvyko nieko neįprasto. Grupė nesulaukė sėkmės. Netgi priešingai – jos koncertai nuolat tobulėjo, o klausytojų ratas vis augo, tačiau ketvertui nesisekė pasirašyti sutarties su įrašų studija. Kur tik jie besikreipdavo, visur laukė neigiamas atsakymas, o tais atvejais, kai visgi sukeldavo tam tikrą susidomėjimą, jie patys imdavo vaidinti sunkiai pasiekiamus: suvokdami savo talentą ir potencialą, jie nenorėjo atsidurti netinkamose rankose.

Freddžio gyvenimas tarsi skilo į tris dalis: viena buvo naujajame name Holland Road gatvėje su Mary, lyg jiedu būtų vyras ir žmona, kita – su grupe „Queen“, repetuojant ir grojant koncertuose, o paskutinė – su savimi, koncentruojantis į savo sceninės tapatybės paieškas ir gebėjimą kuo geriau išnaudoti savo kaip atlikėjo bei dainininko dovaną, atsiduodant siekiui tapti geresniu kompozitoriumi, galinčiu kurti tokias dainas, kurios suvirpintų klausytojų širdis.

Nors Freddis buvo visiškai paskendęs muzikoje, jis neapleido ir grafikos dizaino, netgi panaudojo šį gabumą grupės naudai, kai sukūrė „Queen“ logotipą iš visų keturių grupės narių Zodiako ženklų: Liūtų Johno Deacono ir Rogerio Tayloro bei po Vėžio ženklu gimusį Brianą May`ų simbolizuojančio krabo. O save Mercuris pavaizdavo dviem fėjomis, reiškiančiomis Mergelės ženklą. Visa tai jis apgaubė milžinišku feniksu, vilties ir atgimimo simboliu, kurį piešdamas rėmėsi Šv. Petro pradinės mokyklos herbu.

Logotipo centre pavaizdavo elegantišką, karūna papuoštą raidę Q. Šis logotipas nebuvo panašus į jokį kitą: nors progresyviojo roko pasaulis darėsi vis labiau rafinuotas ir sąmoningai artistiškas, roko grupės naudojo paprastus logotipus, kurie tiesiog perteikė grupės pavadinimą vaizdingomis arba stilizuotomis raidėmis. Freddis norėjo šio to daugiau.

Jis papuošė didžiulį, sudėtingą „Queen“ logotipą įmantresne ir geriau apgalvota simbolika, siekdamas ja visapusiškai perteikti grupės vaizduotę ir didžiules ambicijas. Juk vis dėlto jų atliekama muzika buvo įvairių tendencijų ir skambesių mišinys, kurio tiesiogiai palyginti su kuo nors kitu buvo paprasčiausiai neįmanoma. Joje buvo sunkiojo roko, progresyviosios muzikos elementų, baladžių ir dainų, joje buvo glamūro ir ypatingų vokalinių harmonijų bei, žinoma, Freddžio balsas – visa tai susiliejo į raiškią, įspūdingą visumą.

Tačiau priversti įrašų kompanijas tai priimti vis tiek pasirodė ne taip paprasta.

Grupei pagalbos ranką ištiesė įtakingas prodiuseris Johnas Anthonis, su kuriuo Freddis susipažino vieno šeštadienio popietę, kai leido laiką King‘s Road gatvėje, ir įtikino jį ateiti pasiklausyti grupės muzikos. „Queen“ Anthoniui paliko didžiulį įspūdį, tad jis priėmė juos po savo sparnu ir netrukus įkalbėjo Barrį ir Normaną Sheffieldus, legendinės įrašų kompanijos „Trident Studios“ Soho rajone (kur, beje, savo muziką įrašinėjo visi garsiausi atlikėjai – nuo „Beatles“ iki Franko Zappos) savininkus, pasirašyti su grupe sutartį ir tapti jos vadybos kompanija, kuri ją prodiusuos ir reklamuos.

Po ganėtinai ilgų dvejonių ketvertukas visgi priėmė šį pasiūlymą ir pirmą kartą pradėjo darbuotis vienoje svarbiausių pasaulio įrašų studijų. Vis dėlto ne viskas vyko taip, kaip jie to norėjo: „Jie vertė mus dirbti per mūsų pertraukas, laisvalaikiu, – pasakojo Brianas May`us. – Kai tik koks nors garsus atlikėjas, toks kaip Bowie, baigdavo anksčiau, jie kviesdavo mus, ir mes iškart atskubėdavome pasinaudoti laisva studija. O kartais darbuodavomės naktimis, nuo 3 iki 7 v al. ryto. Retkarčiais pavykdavo dirbti ir visą dieną, bet tik dėl laimingo atsitiktinumo.“ Bet būtent taip, gabaliukas po gabaliuko, ketvertukas ir įrašė savo pirmojo albumo dainas. Leidybos kompanija „EMI“, pasiklausiusi jų pirmųjų įrašų, nusprendė rizikuoti.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt