Veidai

2021.10.11 07:06

Vaikų mirčių karjeros pradžioje sukrėstas Rimantas Kėvalas: tai negali tiesiog praeiti, visi mes žmonės

LRT TELEVIZIJOS laida „Gimę tą pačią dieną“, LRT.lt2021.10.11 07:06

Nors į galvą buvo kalama priešingai, tam tikru profesinio gyvenimo momentu gydytojas Rimantas Kėvalas aiškiai suprato negalįs būti „žvakė, kuri sudega“. Karjeros pradžioje jis matė daug vaikų mirčių, buvo ir vienas pirmųjų medikų, prabilusių apie smurtą prieš vaikus šeimoje. LRT TELEVIZIJOS laidoje „Gimę tą pačią dieną“ sako, kad anuomet to tiesiog niekas nemokėjo atpažinti, o dabar viskas pasikeitę.

1961 m. spalio 3 d. Kaune, Vilijampolės rajone, pasaulį išvydo R. Kėvalas. Vienturčiam sūnui buvo skiriamas visas dėmesys – mažylį tėvai taip mylėjo, kad jis ir suaugęs ta meile dalijasi su visais Lietuvos vaikais, tapo garsiausiu jų gydytoju prof. R. Kėvalu.

Vilijampolėje anuomet kūrėsi darbštūs žmonės, net nenutuokiantys, kad ateitis rajonui dovanos prastą nusikalstamumo šlovę.

„Tai buvo darbininkų rajonas, nors visi tie darbininkai gyveno privačiuose namuose. Mano mamos tėvai paliko jauniausiai dukrai tėviškę. Mama su dviem broliais ir tėvais pasistatė namą Vilijampolėje. Mes – mano 2 dėdės, seneliai ir tėvai – visi draugiškai gyvenome dideliame 2 aukštų privačiame name. Šiandien galėčiau pasakyti, kad mano autoritetas buvo močiutė, mamos mama, todėl, kad ji buvo tikras kaimo vaikas. Iš jos lūpų sužinojau apie tikrą pokario Lietuvos situaciją, karo atsiminimus. Žinojau, kas yra kas. Man tuo metu nebuvo reikalingos jokios istorijos pamokos“, – pasakoja pašnekovas.

Tėvai labai daug dirbo, abu – gamyklose, tad mažąjį R. Kėvalą daugiausia ir prižiūrėjo močiutė. Gal ir dėl šios priežasties autoritetu išliko būtent ji, svarsto profesorius.

„Mama buvo labai švelni, moteriška, tikra lietuviška mama, kuriai buvo labai svarbios šeimos vertybės. Tėvai labai daug dirbo, juos atsimenu dirbančius ir dirbančius. Netrūko nei maisto, nei rūbų, bet užaugau beveik be žaislų. Turėjau vieną lėlę, nežinau, iš kur ji atsirado ir kodėl man patiko. Kaip dabar atsimenu: tvirtinimo detalių gamyklą statė kaliniai, man, mažam vaikui, einant pro šalį jie padovanojo išpjaustytą sraigtasparnį. Su tuo sraigtasparniu ir žaisdavau. Daugiau nieko neturėjome“, – prisiminimais dalijasi vyras.

Gimę tą pačią dieną. Sunkiausios būklės vaikus vienas gydydavęs prof. Kėvalas: turbūt tikrai turėjau angelą sargą

Viena iš vaikystės prievolių – mokykla. Joje R. Kėvalui sekėsi puikiai, tačiau jau pirmoje klasėje teko susidurti su žiauria realybe.

„Vieną klasioką pirmoje klasėje suvažinėjo mašina. Visi vaikai ėjome į laidotuves, dėl to nekenčiu laidotuvių, tai kaip trauma. Vis tiek – 7 metų vaikas, ta mirtis, dar guli tavo klasiokas...“ – sako jis.

Man visą laiką buvo kalama, kad gydytojas – žvakė, kuri sudega, kol vieną kartą supratau, kad niekas nenorės eiti pas sudegusią žvakę, turi nuolat viduje rasti jėgų atsistatyti, atsinaujinti ir dirbti toliau.

Iki 8 klasės R. Kėvalas mokėsi labai gerai, nebuvo gavęs net ketverto. Jis pamena, tėvai į mokslus niekada nesikišo, sakydavo: mokaisi sau – kaip pasiklosi, taip išsimiegosi. Vaikinukas į kailį negaudavo nei namuose, nei gatvėje, nors gyveno nekokia šlove garsėjusiame Vilijampolės rajone.

„Pamenu garbės kodeksus, kurie galiodavo: niekada nekelti rankos prieš moterį, merginą, klasiokę. Jei kildavo tam tikrų problemų, išspręsdavome vienas prieš vieną. Kai eidavome tamsiu metu, turėdavome švilpimo melodiją. Kai sušvilpi, žinai, kad eina vietinis, niekas nedrįsdavo prie tavęs kabinėtis“, – pasakoja laidos herojus.

Ilgainiui gatvės nuotykiams laiko liko vis mažiau, nes R. Kėvalas įsitraukė į mokyklos orkestro, vėliau – ir į ansamblio veiklą.

„Vieninteliai Kaune turėjome pučiamųjų dūdų orkestrą. Grodavome įvairiausiomis progomis, net buvome pradėję mokytis laidotuvių maršus, bet iki laidotuvių nepriėjome. Įkūrėme vokalinį-instrumentinį ansamblį, grodavome mokyklos šokiuose, kartais – „Inkaro“ klube, be to, dalyvaudavome tokių ansamblių konkursuose. Atsimenu, būdavo reikalavimas, kad viena daina būtų rusiška. Po to papildomai mokiausi groti akordeonu, labai patiko. Muzika man turėjo labai daug įtakos, mums labai patikdavo repeticijos. Nežinau, ar mokykla, ar mano ratas, bet labai nekentėme tos visos sistemos. Turėjo įtakos ir namų aplinka, tėvai“, – pažymi profesorius.

Sunku patikėti, bet iki pat paauglystės jis nešventė gimimo dienos, nors tėvai dirbo ir uždirbo daug.

„Mano pirmasis gimtadienis buvo tada, kai man buvo 16 metų. Gimtadieniai praeidavo kaip eilinė diena, neminėdavome, nebūdavo tokių tradicijų, nebūdavo jokios dovanos. Puikiai atsimenu, kai paaugliui nupirko dviratį. Nedidelėje virtuvėje mama daro valgyti, sako: pažiūrėk, kieme šunys susipjovė. Žiūriu pro langą – stovi „Ereliukas“, dviratis. Buvo fantastika.

Visi aplinkiniai normaliai gyveno, gana gerai uždirbdavo, po keletą šimtų rublių. Tėvai buvo labiau susižavėję daiktais, kuriuos reikėdavo gauti „per blatą“, bazėse, įvairiais krištoliniais šviestuvais. Mes vos ne pirmieji turėjome televizorių, „Temp-6“, bet ir pamenu, kad mama mane siųsdavo stovėti mėsos parduotuvės eilėje po 3–4 val. Kaimynai už kelių metų nusipirko spalvotą televizorių, tai klausinėjome, ar žalią, ar raudoną, nežinojome, kas yra spalvotas televizorius“, – šypsosi pašnekovas.

Suprato, kad negali būti „žvakė, kuri sudega“

R. Kėvalo ateitį, kaip dažnai nutinka, nulėmė atsitiktinumas, nors, atsigręžę į jo vaikystę, jau ir ten išvystume polinkį rūpintis vaikais.

„Kai manęs klausdavo, kuo būsiu, sakydavau, kad direktoriumi namų, kur pardavinėja vaikus. Labai ilgai nežinojau, iš kur atsiranda vaikai. Žinote, lytinis auklėjimas tais laikais... 9–10 klasėje tetos bibliotekoje pamačiau Zalyčio knygą „Meilės vardu“. Pasiskaičiau ir po truputį supratau, kaip tie vaikai atsiranda, o man visada sakydavo, kad parduodami parduotuvėje, lentynose sudėta. Niekaip nesupratau, kur tos parduotuvės, norėjau būti jos vedėju.

Iš visos didelės giminės esu vienintelis gydytojas. Kaip ir visi tais laikais, sugalvojau stoti į Kauno politechnikos institutą. Nuo 10 klasės pradėjau lankyti kursus, bet man labai nepatiko nei fizika, nei matematika. Supratau, kad galiu būti ne savo vėžėse. O kaimynė, šviesios atminties vaikų ligų gydytoja, sakė: gal stok į mediciną? Tada tėvai samdė korepetitorius, porą metų ruošiausi, kad įstočiau. Studentiškas gyvenimas vis tiek buvo linksmas, geras: rudenį važiuoji į kolūkius, į talką, susipažįsti su grupe. Kiekvieną vasarą važiuodavau dirbti studentų statybiniuose būriuose – pradedant Lietuvos, baigiant Jakutijos ATSR. Iki šiandien atsimenu Sibirą, kaip ten statėme, dirbome. Tai buvo dinamika, o ir pinigų užsidirbdavai“, – prisiminimais dalijasi R. Kėvalas.

1986 m. jis pradėjo dirbti vaikų gydytoju. Nuo pat pirmų dienų jaunas medikas patyrė, kokį sunkų kelią pasirinko.

„Buvo vienas iš sausio budėjimų, labai šalta. 9 mėnesių berniukas sirgo plaučių uždegimu ir mirė per mano budėjimą. Mama iš Jonavos, karininko žmona, lakstė aplink skyrių basa per sniegą ir šaukė: išgamos, jūs nužudėte mano vaiką. Po 10 metų vaikas būtų tikrai gyvenęs, bet tuo metu neturėjome dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato. Vaikas sirgo plaučių infekcija, jį tereikėjo prijungti prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato, o mes tais laikais jo neturėjome. Jis užduso mano akyse.

Be abejo, tai palieka – ypač intensyvi terapija, reanimacija. Negali praeiti, visi mes žmonės, tik kaip tu sugebi su tuo tvarkytis. Man visą laiką buvo kalama, kad gydytojas – žvakė, kuri sudega, kol vieną kartą supratau, kad niekas nenorės eiti pas sudegusią žvakę, turi nuolat viduje rasti jėgų atsistatyti, atsinaujinti ir dirbti toliau. Pradėjus dirbti intensyvioje terapijoje per savaitę mirdavo 4–5 vaikai. Mirdavo ir nuo paprastų, bakterinių ligų, traumų, nes buvo didžiulis traumatizmas. Dabar ruošdamas ataskaitas pasižiūriu – intensyvioje terapijoje mirė 2–3 ligoniai per metus. Medicina kardinaliai pasikeitė“, – kalba gydytojas.

Koks drąsus tada buvau. Kai pagalvoju, turbūt dabar jau kalėjime supūčiau už tokius darbus. <...> Turbūt turėjau angelą sargą, nes kildavo ir gyvybei pavojingų ritmo sutrikimų. Suvažiuodavo sunkiausi ligoniai, o dirbdavau vienas.

Bet ji keitėsi ne burtų lazdele pamojus. Jos pažangą lėmė savo darbo fanatikai medikai. Rengdamas medžiagą disertacijai apie vaikų širdžių ritmo sutrikimus R. Kėvalas rizikavo ne tik karjera – galėjo užsidirbti teistumą už 90 rublių per mėnesį.

„Iš visos Sovietų Sąjungos į vienintelę vietą Lietuvoje, Kauno klinikas, atvažiuodavo vaikai, turintys ritmo sutrikimą. Medžiagos būdavo daug. Aš juos visus tirdavau, esu ištyręs kelis tūkstančius. Tada dirbdavau panašiai kaip dabar „SEL`as“: pats dainuoja, pats bilietus parduoda, pats fondą organizuoja. Lygiai taip pat ir aš: buvau ir anesteziologas, pats užmigdydavau... Koks drąsus tada buvau. Kai pagalvoju, turbūt dabar jau kalėjime supūčiau už tokius darbus.

Pats užmigdydavau, pats darydavau elektrofiziologinį tyrimą, susitvarkydavau su gyvybei grėsmingais ritmo sutrikimais, elektros šoku. Viską darydavau vienas. Turbūt turėjau angelą sargą, nes kildavo ir skilvelių virpėjimų, gyvybei pavojingų ritmo sutrikimų. Suvažiuodavo patys sunkiausi ligoniai, o dirbdavau vienas. Alga būdavo 90 rublių, reikėdavo laukti prie kasos. Įspūdingai visi gydytojai išsirikiuodavome. Buvo nerašytas įsakymas, kad statybininkai ateina be eilės. Ateidavo išgėrę, pasižiūrėdavo į mus kaip į antrarūšius, pasiimdavo algą ir eidavo toliau dirbti. O mes visi toliau laukdavome atlyginimo“, – pamena R. Kėvalas.

Jis vienas pirmųjų Lietuvoje, jei ne pirmasis, pradėjo kalbėti apie smurtą prieš vaikus pačioje artimiausioje aplinkoje – šeimoje.

„1994 ar 1995 metais pirmą kartą apie tai išgirdau Švedijoje. Niekaip nesuvokiau, kaip taip gali būti, kodėl mes to nematome. Pasirodo, mūsų akys užrištos: nemokėjome diagnozuoti, atpažinti, įtarti. Kuo visuomenė daugiau išsivysčiusi, tuo smurto formos subtilesnės. Esu baigęs olandų smurto atpažinimo kursus, sužinojau labai daug dalykų. Pavyzdžiui, vaikų ligų gydytojai mama skundžiasi, kad dukrai staiga pradėjo augti svoris. Kas darosi, gal endokrinologiniai pokyčiai? O istorijos esmė: mama turi naują draugą, jis pradėjo seksualiai išnaudoti mergaitę, ji, ramindama stresą ir nerimą, pradėjo labai daug valgyti.

Padarėme gana sudėtingus kursus. Yra įvairių smurto formų: seksualinis, fizinis, emocinis smurtas, nepriežiūra. Kai personalas apmokomas, diagnostika pagerėja iki 60–70 proc.“, – pasakoja pašnekovas.

Anot jo, smurto yra labai daug. Jis dar pamena atvejį, kai į ligoninę buvo atvežtas 3–4 mėnesių kūdikis su sukrėsto kūdikio sindromu. Jis buvo operuotas, grįžo į tą pačią šeimą, o po pusmečio vėl grįžęs mirė dėl to paties. Tai ypač paveikė gydytoją R. Kėvalą. „Tada vaiko teisių tarnybos neveikė, dar buvo tik užuomazgos. Ką dabar daro vaiko teisių tarnyba, yra fantastika. Kaip jie dirba, reaguoja, atpažįsta – pasikeitė viskas. Mes labai tobulėjame“, – pabrėžia jis.

Galbūt dėl to R. Kėvalas ne kartą sulaukė pasiūlymo persikelti gyventi į užsienį. Australija, Norvegija, net Jungtiniai Arabų Emyratai – šiose šalyse puikus gydytojas tikrai galėjo susikurti finansinę gerovę.

„Visokių planų kūriau, – atvirauja profesorius. – Buvau pradėjęs ruoštis laikyti egzaminus, bet, ačiū Dievui, neišvažiavau. Taip atsitiko – reikia priimti, kas atsitinka. Yra daug priežasčių, dėl ko nenuvažiavau: keista šalis, ne tie papročiai, verslinė medicina. Mano tikslas – minimaliomis priemonėmis pasiekti maksimalų efektą, apsaugoti nuo nereikalingų tyrimų, nereikalingo gydymo, paaiškinti mamai, paguosti, išlaikyti kontaktą, jei kas neaišku, o verslo medicina – paskirti kuo daugiau brangesnių tyrimų, kaip išvilioti pinigus iš draudimo. Man tai labai atgrasu, nemalonu, juolab kad objektas yra vaikas, jis nekaltas.“

R. Kėvalas – 3 dukrų tėvas, mylimas, gerbiamas Kauno klinikų Vaikų ligų klinikos vadovas, besidžiaugiantis ramiu ir išmintingu gyvenimo etapu.

„Leisiu sau pacituoti Marką Aurelijų: pirmiausia nereikia bijoti užduoti sau klausimų ir pasakyti tiesos. Niekada nebuvo lengva gyventi, nes gyvenimas yra amžina kova. Tai mintys, pasakytos prieš 1850 metų, ir šiandien jos yra visiškai aktualios. Gyvenimas yra kova tarp gėrio ir blogio – nepraraskime galimybės jų atskirti“, – taria žinomas vaikų ligų gydytojas.

Plačiau – rugsėjo 30 d. laidos „Gimę tą pačią dieną“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Gimę tą pačią dieną. Sunkiausios būklės vaikus vienas gydydavęs prof. Kėvalas: turbūt tikrai turėjau angelą sargą
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt