Veidai

2021.10.08 07:31

Save motinystės realybėje atrandanti Valda Bičkutė: niekada nejaučiau didelio gamtos šauksmo

LRT TELEVIZIJOS laida „Stilius“, LRT.lt2021.10.08 07:31

Daugiau nei 30-metį aktorė Valda Bičkutė buvo „ta katė, kuri vaikšto kur nori“, tad susilaukusi dukrytės tarsi iš naujo mokėsi gyventi. „Net nenutuokiau, kas bus su manimi, nes niekada ir nejaučiau didelio gamtos šauksmo. Būna moterų, kurios bet kurį vaikutį ima, čiūčiuoja. Aš tokia niekada nebuvau“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ pripažįsta ji.

Išgyventi COVID-19, nesusipykti su savimi bandant išlaviruoti tarp darbo ir šeimos, kaskart iš naujo sau priminti, kad trokštamą vidinę būseną galima susikurti, net kai įvykiai klostosi ne taip, kaip norėtume. Pastarieji metai V. Bičkutei kupini ir nemalonių siurprizų, ir fantastiškų atradimų.

„Tikrai nebuvo linksma, sudėtingas laikas. Tęsėsi gan ilgai, temperatūra laikėsi dešimt dienų, o simptomai prasidėjo ir anksčiau. Bet reikia džiaugtis, kad visi sveiki, gyvi. Nemaloniausias jausmas buvo, kad tik neužkrėsčiau artimųjų. Tas jausmas, kad galiu kažkam perduoti nenorėdama, kas bus toliau, neaišku, kaip tie žmonės sirgs... Meldžiausi, kad tik neužkrėsčiau nieko. Žinokit, ir neužkrėčiau“, – patikina nuo sergančios kolegės koronavirusu užsikrėtusi aktorė.

Pavojingas virusas, sutrikę ir susipriešinę žmonės, daug streso bei įtampos – V. Bičkutė sako neprisimenanti savo gyvenime tokio keisto laikotarpio, kaip šis.

„Pasaulis, virtęs į fantastinį filmą, verčia apie daug ką susimąstyti. Tai kaip metafora – kaip mes visi susieti. Taip veikia ne tik virusas, taip veikia mūsų kiekvienas žodis, kiekviena mūsų mintis. Kokia didžiulė svarba santykių, santykio žmogaus su žmogumi. Atrodo, visa tai kaip tik mus turėtų mokyti vienybės, bendradarbiavimo, susiklausymo, pagarbos vienas kitam, atsakomybės, bet, deja, kažkas pradeda vykti visai ne į tą pusę: susipriešinimas, kova, protestai. Lyg vėl ne į tą pusę kažkur einame“, – svarsto ji.

Priimti teisingus sprendimus šiuo nelengvu laiku ypač svarbu. V. Bičkutė nori tikėti, kad specialiai niekas niekam blogo nelinki, visgi daugiau atsakomybės prisiimti už save bei šalia esančius šiandien reikėtų kiekvienam.

„Kolegė turbūt iš tiesų manė, kad jai šiaip kažkas. Atėjo į teatrą sirgdama. Aktoriui atšaukti spektaklį... Aš galiu suprasti, mūsų kraujyje, kad sirgdamas, mirdamas eisi vaidinti. Mes dažnai nematome ir negalime matyti, kas bus po to ir kas už to slypi. Atrodo, gal nieko, bet tu nežinai, kas tam žmogui bus po to... Aišku, turbūt reikėjo atšaukti tą spektaklį, reikėjo jai kažką sakyti. Ačiū Dievui, niekas neužsikrėtė, tik aš viena. Kita vertus, tuo metu mes kitaip ir nemanėme: jeigu žmogus sako, kad ne tai, tai turbūt ne tai. Nėra taip, kad aš kaltinčiau. Susitaikai su tuo, tikrai tiki, kad žmogus nieko blogo nenori ir taip atsitinka“, – kalba pašnekovė.

Po visų motinystės patirčių vėl turi išmokti gyventi visai iš naujo. Aš buvau ta katė, kuri vaikšto kur nori ir pati sau karalienė, gan ilgai, daugiau nei trisdešimt metų. Po viso to atsiduri visai kitoje realybėje.

Apie atsakomybę prieš save bei kitus V. Bičkutė sako dažnai pamąstanti. Spalio pabaigoje 41-ąjį gimtadienį minėsianti aktorė jau neįsivaizduoja, kaip galima būtų gyventi galvojant tik apie save. Anksčiau ar vėliau gyvenimas visko išmoko.

„Pamokos, man atrodo, niekada nesibaigia. Kažkur ateini, pereini į kitą klasę ir vėl naujos pamokos. Per tuos pandeminius metus daug mokiausi – irgi atsivėrė netikėtos galimybės, pamokos per „Zoom“, kur viso pasaulio aktoriai dirbome, mokėmės su mokytoju naujausių vaidybos technikų. Ir vėl kaip aktorė, kaip žmogus pereini į kažkokią kitą kokybę, nes turi naujų žinių. Po visų motinystės patirčių vėl turi išmokti gyventi visai iš naujo. Aš buvau ta katė, kuri vaikšto kur nori ir pati sau karalienė, gan ilgai, daugiau nei trisdešimt metų. Po viso to atsiduri visai kitoje realybėje“, – mintimis dalijasi aktorė.

Toje naujoje realybėje tenka kapstytis taip, kaip pavyksta. Juk motinystės pagrindų niekas niekur neišmoko.

Vidinę ramybę bandanti atrasti Valda Bičkutė: negalvojau, kad motinystė – tokia sunki

„Tie pirmi metai su vaikeliu buvo, sakyčiau, ekstremalūs. Yra pirmo vaiko sindromas, tau viskas taip svarbu ir tu nieko nežinai. Net nenutuokiau, kas bus su manimi, kas yra mažas vaikas, kaip jį auginti, nes niekada ir nejaučiau to didelio gamtos šauksmo. Žinote, būna moterų, kurios bet kurį vaikutį ima, čiūčiuoja, padeda draugėms auginti. Ne, aš tokia niekada nebuvau, tai nelabai nutuokiau, kas yra mažo vaiko auginimas.

Sakyčiau, visai tai pandemijai, karantinui tam tikra prasme esu tokia dėkinga, nes jau norėjau kuo greičiau lėkti į teatrą, o staiga visas pasaulis sustojo. Man kolegos sako: tu ką, žinojai ar kaip čia yra? Geresnio laiko aktorei auginti vaikutį, gimdyti turbūt nerastum“, – pasakoja V. Bičkutė.

Kad ir kokios unikalios motinystės patirtys, ilgesys teatrui niekur nedingo. Per metus aktorė buvo taip išsiilgusi vaidybos, kad teigia niekada nepamiršianti savo pirmojo išėjimo į sceną po Marijos gimimo.

„Marijai buvo gal 8 mėnesiai. Spektaklis buvo Klaipėdoje ir mes važiavome visos trys: mano mama, Marija ir aš. Vyko Klaipėdos muzikiniame teatre. Tai buvo euforija. Buvo streso, nežinai, kaip čia bus, nes mergaitė dar žindoma, buvo tik prasidėjusios kažkokios tyrelės. Nežinai, kada užsinorės to pienuko, drebančiomis rankomis palikau mamai.

Bėgu į sceną, per pertrauką grįžtu, žindau. Anksčiau būdavo pertrauka – ilsiesi, arbatos pasidarai ar kažką. Čia vėl vaikutis. Bet vis tiek tai buvo... Atrodė, viskas kaip ant sparnų. Viskam jėgų užtenka, viskas puiku, nuotaika. Būti scenoje žinant, kad šalia grimo kambaryje yra dukrytė, – tiesiog įvyko tas manęs mamos ir manęs aktorės susijungimas. Tos dienos tikrai niekada nepamiršiu“, – šypsosi pašnekovė.

Kiekvieno išėjimo į teatrą aktorė laukia kaip šventės. „Mažojo teatro“ duris kaskart sako praverianti atvira širdimi ir plačiai atmerktomis akimis. Naujų vaidmenų ji nori, tačiau troškimo suvaidinti konkretų personažą neturi.

„Aš laukiu, kuo mane nustebins gyvenimas. Neturiu konkrečių svajonių, dažnai tai yra labai apgaulinga. Jeigu tu įsivaizduoji, kad vieną ar kitą vaidmenį suvaidintum labai gerai ar tau jis yra artimas, tai nebūtinai taip ir bus. Tau tik atrodo, kad tu supranti arba kad tai labai panašu į tave. Nelieka distancijos, kuri reikalinga, kad pamatytum, kad ją užpildytum. Kita vertus, vaidmuo nėra kažkas, kas nesi tu. Tai visada esi tu, tai tam tikra dalis tavęs. Bet galbūt tas atstumas reikalingas, kad iškeltų tavyje tą dalį, apie kurią nežinai. Taip įdomiau, taip daugiau kūrybos, nei manyti: o, aš jau žinau, ką reikia daryti“, – mintimis dalijasi V. Bičkutė.

Kito nuomonė ar mintys – kito reikalai

Moteris teigia: teatro užkulisius gaubia ypatinga aura. Pasiruošimo jaudulys prieš spektaklį, jaukus bruzdesys, pokalbiai grimo kambaryje – visa tai nenusakoma ir magiška.

„Ten visko yra daug, įvairių procesų nuo bendravimo su kolegomis, kas yra nuostabu. Aš labai jų pasiilgstu. Dar mano gyvenime buvo daug tokių spektaklių, kur būdavo tik moteriškas kolektyvas. Tai yra epopėja. Tie mitai, kad tarp aktorių yra konkurencija, – aš niekada nesusidūriau. Tai yra džiaugsmo, dalijimosi ir gyvenimo fiesta. Tai yra nuostabu.

Teatre dažnai ta pati trupė, bet filme ar seriale susitinki su tais kolegomis, su kuriais dar nedirbai. Ir vėl atrandi. Meilės mokomės visą laiką, o pažinimas dažniausiai ir yra meilė. Kai tu pažįsti, tu negali nemylėti, nes dažniausiai priešai kovos lauke yra tavo minčių iliuzijos. Reikia matyti žmoguje ne tik jį vieną, reikia matyti jo tėvus, vaikus, kur jis gyvena. Tada tu niekada nenorėsi pyktis. Tik įvyksta pažinimas ir iš karto atsiranda meilė, savumo jausmas, matai ne savo minčių ar savo baimių, traumų projekcijas, o iš tikrųjų matai tą žmogų“, – įsitikinusi menininkė.

Nors sunku įsivaizduoti teatrą, kuriame nebūtų nė krislo konkurencijos ir nė lašelio pavydo, visgi „Mažojo teatro“ aktorė, gavusi pagrindinį vaidmenį, sako niekada nepastebinti pavydžių kolegų žvilgsnių. Kiekvienam pasaulyje yra sava vieta ir niekam nieko netrūksta, pažymi moteris.

Visgi V. Bičkutė pripažįsta nesanti pernelyg naivi, kad nematytų, jog pasaulis yra įvairus, kad šalia šviesos visada yra ir tamsa. Ji aiškiai suvokia, jog yra matoma, tačiau kas ką apie ją kalba, tikina, galvos dėl to sau seniai nekvaršinanti.

„Kai esi viešas žmogus, natūralu, visada save atiduodi ir turi žinoti, kad tave vertins, tave teis, kažkas kažką spręs. Bet irgi reikia žinoti, kad tai, ką Petras sako apie Joną, iš tiesų yra apie Petrą. Yra tas pasakymas, kad protas gali suprasti tik tai, kas yra jis pats. Kas yra viename ar kitame prote, tai jis ir projektuoja. Reikia ramiai su tuo gyventi ir neskaityti komentarų socialinėse erdvėse“, – žino aktorė.

Kad ir kokia dvasiškai stipri atrodo V. Bičkutė, kartais ir jai sugelia išgirdus skaudžius žodžius. Bet ji jau žino, kaip su tuo tvarkytis.

Kažkieno nuomonė apie mane yra kažkieno reikalai, ne mano reikalai. Mano reikalai yra mano nuomonė apie kitus. Tai yra mano laukas, kad aš žiūrėčiau pagarbiai, kad aš žiūrėčiau su meile. Tik tuo reikia užsiimti.

„Visada pereina per širdį, neapsimesiu, kad esu nepažeidžiama. Kiekvienas esame pažeidžiamas. Ta adata ir praėjo, bet ką daryti? Vėlgi tas nuostabus posakis, citata iš vienos knygos, kad yra trijų rūšių reikalai: Dievo reikalai, kažkieno reikalai ir tavo reikalai – ir būkite dėmesingi, kad užsiimtumėte tik savo reikalais. Tad kažkieno nuomonė apie mane yra kažkieno reikalai, ne mano reikalai. Mano reikalai yra mano nuomonė apie kitus. Tai yra mano laukas, kad aš žiūrėčiau pagarbiai, kad aš žiūrėčiau su meile. Tik tuo reikia užsiimti, savo vidų reikia prižiūrėti“, – sako ji.

Dvasiškai augti, atsigauti po sunkių išgyvenimų, bet būti taikoje su savimi ir aplinkiniais aktorei padeda prasmingi pokalbiai su įvairiais žmonėmis. Kitas veiksmingas būdas – malda.

„Gyvenime esu sutikusi daug nuostabių žmonių, kurie man tikrai labai padėjo. Bendravimas visada yra terapija. Ir tikėjimas. Tikiu Dievu, priimu ir mėgstu absoliučiai visas religijas. Keliaudama labai mėgstu užeiti į bet kokias šventyklas: ar cerkvė, ar budistų šventovė, ar mūsų bažnyčia. Aišku, nereikia Dievo ieškoti bažnyčiose, labiausiai jis yra mumyse. Tikėjimas, pasitikėjimas Dievu ir gyvenimu bet kokioje situacijoje yra ramstis, atgaiva, prieglobstis, stiprybės šaltinis“, – kalba V. Bičkutė.

Nors išorinių aplinkybių pakeisti ir negalime, ji neabejoja, kad vidinę būseną pasirinkti galime visada. Kad ir kaip pabodusios kalbos apie meilę sau, norint gerai jaustis to mokytis tiesiog būtina. „Labai geras pasakymas: meilė sau yra tas jausmas, kai laiku sumoki mokesčius. Kai tu iš tikrųjų kažką darai teisingai, esi harmonijoje su savo sąžine, atlieki pareigą“, – teigia moteris.

Augti, tobulėti – nesibaigiantis viso gyvenimo procesas. Savo vidinį pasaulį kruopščiai tyrinėjančiai V. Bičkutei kūno reikalai rūpi ne mažiau. Juk viskas, sako ji, yra susiję.

„Su moterimis pakalbame, pasiskundžia, kad sunkiai gimdė. Aš tada klausiu: jūs turbūt labai sportavote? „Taip, net nėščia būdama į salę vaikščiojau.“ Tai tiesiog moterų genocidas – tas įvaizdis, kad turi būti raumenys ar dar kažkas. Jeigu tu nesiruoši turėti vaikų ar tai tavo profesija, tai yra viena, bet jeigu tu nori turėti visą sveiką šitą sferą...

Aš pagimdžiau idealiai būdama 39 metų todėl, kad prižiūrėjau tai: dubens dugno mankštos, šokiai, bet ne sportas, kad „užsportuočiau“ raumenis iki kietumo, tai moterims nepaprastai žalinga. Turi būti tonusas, bet minkšta. Raumens judesys turi būti kaip akies voko mirksėjimas – turi būti švelnu. Jei yra užspazmuota, hipertonusas, moteriška sfera, brangiausia, ką turime, yra nebe tokia funkcionali, nebe tokia sveika, kokia galėtų būti“, – žiniomis dalijasi aktorė.

Būtent šokių pamokų ji labiausiai ir pasiilgo per pandemiją. Tačiau jos lankomi šokiai – ne sportas, o pusiau meditacija. Tai atgaiva, pažymi V. Bičkutė, kai visas kūnas tiesiog užsipildo gerumu. Ar iki laimės dar kažko trūksta? Kai nesi pametęs savęs, tai tikrai nieko daugiau ir nereikia, užtikrintai sako moteris. Juk viskas, ko mums labiausiai reikia, jau yra mumyse. Tiesa, ji pabrėžia kalbanti ne apie pseudopozityvumą, kai pasaulis matomas tik rožinis.

„Laimė yra net skausmą mylėti, pereiti, išgyventi, kai tau skauda, susilieti su tuo skausmu ir tikrai išbūti, išverkti visas tas ašaras. Tai yra meilė sau. Pyksti? Tai pykti, priimti ir išgyventi visa tai, o ne neigti, kad gyvenime nėra pykčio ar skausmo. Raktas viskam yra priėmimas, o kai tu priimi save, priimi visada ir kitą“, – mintimis dalijasi pašnekovė.

Plačiau – rugsėjo 25 d. laidos „Stilius“ įraše.

Parengė Indrė Motuzienė.

Vidinę ramybę bandanti atrasti Valda Bičkutė: negalvojau, kad motinystė – tokia sunki
Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt